Per puolimą prie Charkivo sužeistas kuopos vadas džiaugiasi laimėjimais

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Charkivo, Ukraina

„Mamai, kuri visus tuos karo mėnesius kas dieną skambina teirautis, ar viskas man gerai, nesakau, kad esu sužeistas ligoninėje, nesakau to ir žmonai bei dviem sūnums – nenoriu, kad be reikalo jaudintųsi“, – pareiškė Sviatoslavas Dubina. 48 metų kijevietis, 244 bataliono kuopos vadas buvo sužeistas per rugsėjo 6 dieną prasidėjusį Ukrainos armijos puolimą Charkivo regione. Per mūšį Nikolajivkos kaimelyje netoli Čugujevomiesto iš granatsvaidžio iššauta granata sprogo šalia vado ir skeveldros sužalojo jo koją.

„Man stebuklingai pasisekė, kad nė viena skeveldra nelietė kaulų, o vien keliose vietose sudraskė raumenis. Smulkios skeveldros suaižė ir kitą koją bei rankas, bet tai niekis, dar po dviejų reabilitacijos savaičių turėčiau grįžti į kuopą“, – pasakojo karys.

Vadas labiausiai džiaugėsi, kad per puolimą nežuvo nė vienas iš 35 karių, atstovavusių dviem kuopoms, nors šeši patyrė gyvybei nepavojingus sužeidimus. Dar du kariai buvo sužeisti taip, kaip ir jis – per pozicinį atsitraukimą, o trys buvo sužeisti po mūšio, kai džipas užvažiavo ant okupantų padėtos minos.

„Šiems kariams irgi pasisekė, nes visą minos smogiamąją jėgą sugėrė priekinis ratas ir variklis, mašinos priekis liko sumaitotas, duobė didžiulė, bet svarbiausia visi gyvi“, – šypsojosi S. Dubina.

Su šiuo aukštu lazdele pasiremiančiu kariu prasilenkiau Charkivo centre ieškodamas optikos parduotuvės. Iki parduotuvės uždarymo buvo likę penkiolika minučių, tad skubėdamas iš pradžių karį abejingai pralenkiau.

Tik už šimto metrų sustojau, apsisukau ir ėmiau vytis, nes jis šlubčiojo visai į kitą pusę. Užkalbintas karys pradžiugo išgirdęs, jog aš iš Lietuvos, mat Kijeve gyvenantis klaipėdietis verslininkas Pavelas Sebastjanovičius yra tapęs jo šeimos draugu. Minėtas lietuvis dalyvavo ir Kijevo gynime, o dabar telkia finansinę ir techninę pagalbą buvusiems kovos bičiuliams

Karys išsidavė, jog ta diena buvo pirmoji, kai ryžosi iš ligoninės išvykti į miestą prasiblaškyti, mat per pirmąsias vienuolika gydymo dienų medikai to nepatarė daryti. Vyriškis ieškojo, kur galėtų skaniai papietauti, tad dviese ir užsukome į netoliese esančią kavinę. Joje karys užsisakė pasiilgtų sušių bei kreminės sūrio sriubos su skrebučiais, o aš mėsos kepsnį.

„Tai, kad Rusija pradėjo karą, telefonu paskambinusi pranešė mama pusę penkių ryte, aš ir pradžių apsimiegojęs netikėjau, tačiau už lango pamatęs sprogimų keliamus šviesos blyksnius pašokau iš lovos“, – pasakojo S. Dubina.

Iki karo šis vyriškis aštuoniolika metų dirbo mokesčių inspekcijoje vieno departamento direktoriumi. Pasitraukęs iš ministerijos S. Dubina tapo aktyviu visuomenės veikėju, inicijavo įstatyminį mokesčių pakeitimo projektą, propagavo šalies reformavimo idėjas.

Pirmą karo rytą keli kaimynai suskubo į mašinas krautis lagaminus ir bėgti iš Kijevo, o S. Dubina nubėgo į parduotuvę pripirkti šeimai maisto. Po to vyriškis nuvyko į karinį komisariatą užsirašyti savanoriu į frontą.

Ten pasakius, kad neturi jokios karinės patirties, išgirdo pasiūlymą registruotis teritorinės gynybos (TG) dalinyje, ką šis tą pačią dieną ir padarė. Tačiau ginklai buvo atgabenti ir išdalinti tik kitą dieną, jų buvo atvežta daug sunkvežimių, mat į TG per kelias dienas Kijeve įstojo dvidešimt tūkstančių vyrų, pasiryžusių žūti dėl tėvynės.

Kitą dieną, nuvežęs maisto uošviams ir grįždamas į Obolonės mikrorajoną, S. Dubina išgirdo gatvėje šūvius. Vyriškis tapo liudininku, kaip Ukrainos specialiosios tarnybos ir gvardiečiai sunaikino rusų diversantų grupę. Maskva į Kijevą tada buvo pasiuntusi kelias desantines diversantų grupes, kurie išsilaipinę Gustomelio aerodrome privalėjo Kijeve susijungti ir užimti Parlamentą, suimti ar nušauti prezidentą, vyriausybės narius.

Į Kijevą prasiveržti pavyko tik dviem diversantų grupėms, viena iš kurių buvo sunaikinta Obolonėje, o kita – Pergalės prospekte. Obolonėje diversantai, turėję dvi šarvuotas mašinas, pavogė kelias mašinas ukrainietiškais numeriais ir persirengė vietos karių uniformomis, tačiau buvo susekti ir persekiojami.

Sprukdami diversantai šarvuota mašina pervažiavo vieną lengvąjį ukrainiečio automobilį, bet šio vairuotojas suspėjo iššokti ir liko gyvas. S. Dubina tapo dalies įvykių liudininku ir nufilmavo, kaip iš pakelėje sunaikintų diversantų mašinų rūksta dūmai.

„Maskva manė, kad puolimas bus lengvas – Minske stovėjo daugybė rusų karinių lėktuvų, turėjusių atgabenti jų karius į Gustomelio bei Vasilkovo aerodromus, tačiau mūsų gynėjai numušė pirmus atskridusius lėktuvus bei malūnsparnius, sunaikino išsilaipinusius tūkstantį karių ir atkovojo Gustomelio aerodromo valdymo skyrių, todėl iš Minsko lėktuvai nebepakilo ir staigus Kijevo užgrobimo planas sužlugo. Netrukus, kai patys susprogdinom Irpinio tiltą, prasiveržti į sostinę jie nebeįstengė“, – detaliai pasakojo S. Dubina.

Okupantams atsitraukus nuo Kijevo, TG padaliniams buvo įsakyta kasti griovius ir ruošti naują įtvirtinimo žiedą apie Kijevą tam atvejui, jei priešas dar kartą sugalvotų pulti sostinę. Vėliau S. Dubinos kuopa tris su puse mėnesio dalyvavo specialiuose kariniuose apmokymuose, o rugpjūčio viduryje buvo perkelta į Charkivą.

„Aš manau, jog karinė vadovybė jau tada buvo suplanavusi čia vykdyti didelį puolimą, bet tai slėpė, ir imitavo puolimą Donbase. Charkivo apylinkėse buvo įvykdyta karių rotacija – čia ilgai kovoję būriai buvo pakeisti naujai atvykusiais ir pailsėjusiais. Be to, buvo išplatinta melaginga informacija, kad nedidelį puolimą čia planuojame rugsėjo pirmą“, – pasakojo vadas.

Anot S. Dubinos, rugsėjo pirmosios išvakarėse jo kuopa imitavo karių telkimą prie Nikolajivkos kaimo netoli Čugujevo miesto, bet naktį gudriai atsitraukė. Kitą rytą okupantai iš malūnsparnių ir tankų šaudė į jų ankstesnę buvimo miške vietą, nežinodami, kad karių ten nėra.

„Tikrasis puolimas prasidėjo po savaitės, kai okupantų budrumas buvo nusilpęs. Mūsų būrio uždavinys buvo imituoti puolimą Nikolajivkos kryptimi, nukreipiant dėmesį nuo to, kad kiti būriai kiek vėliau puolė strategiškai svarbų Balaklėjos miestą“, – pasakojo S. Dubina.

„Nikolajivkos operacijos vykdymui atrinkome 35 geriausius karius iš dvejų kuopų, žvalgyba buvo pranešusi, kad priešų čia yra apie 150, tad atviros kovos turėjome vengti. Mums pavyko tyliai nepastebimiems įeiti į kaimelį, kuriame tikrumoje jau buvo likę vos keli senyvi gyventojai“, – pasakojo S. Dubina.

Vėliau kariai pamatė gatve važiuojantį žigulį, kuris stabdomas nestojo ir bandė pasprukti. Mašiną suvarpę kulkomis kariai išsiaiškino, kad joje vyko priešų būrio vadas bei jo pavaduotojas.

Išgirdę šūvius iš miško netrukus išvažiavo du okupantų džipai, kurį vieną ukrainiečiai sunaikino „muse“ vadinamu granatsvaidžiu, o iš antro iššokę priešai pradėjo atsišaudyti bei kvietėsi pagalbą.

Netrukus į ukrainiečius ėmė šaudyti priešo tankai bei artilerijos pabūklai ir okupantai bandė juos apsupti.

„Mes buvome labai gerai suplanavę viską, todėl atsitraukimas buvo labai sklandus, aišku, paskutiniai keli šimtai metrų bėgimo buvo labai pavojingi, pro ausis nuolat zvimbė priešų kulkos“, – įspūdžiais dalijosi karys.

Sprogus prie kojos granatsvaidžio iššautai granatai S. Dubina dar sugebėjo nubėgti pusšimtį metrų, tačiau vėliau nebegalėjo pajudinti kojos ir sušuko pagalbos. Atskubėjęs medikas bei dar vienas karys paskubomis aptvarstė jo koją ir sustabdė kraujavimą, padėjo trauktis. Vėliau vadas iki mašinos buvo gabenamas neštuvais.

Nikolajivkoje buvę okupantai turbūt sužinojo iš vadų apie prasidėjusį didelį puolimą ir nesiryžo išeiti iš miško bei juos vytis, bijodami, kad nepatektų į pasalą. Kaimo senoliai vėliau papasakojo, kad okupantai skubiai susirinko į juodus maišus keliolika savo žuvusiųjų, sušoko į šarvuotas mašinas ir didžiuliu greičiu spruko.

Panašiai okupantai spruko ir iš kitų Charkivo regiono vietovių, kur prasidėjo netikėtas ir galingas ukrainiečių puolimas.

„Maskvos propagandistai po to skelbė, jog mūsų puolimas buvo toks sėkmingas, nes rusų karius atakavo patyrę užsienio kariai. Realybė buvo tokia, jog atakavome mes – paprasti vyrukai, kurie dar prieš pusmetį nebuvome rankoje turėję ginklo“, – šypsojosi S. Dubina.

Jo kuopai atsitraukus iš Nikolajivkos ten atvyko išminuotojai bei puolimo būriai, kurie turi šarvuotas mašinas ir gali saugiai greitai judėti į priekį.

Karys neslepia, jog nesitikėjo, kad puolimas bus toks sklandus ir pavyks priartėti prie pat Rusijos sienų, bet kartu yra įsitikinęs, kad jų armija yra pajėgi atkovoti visą šalį.

„Gaila, kad Vakarai mums duoda beveik vien gynybai skirtus ginklus, jei turėtume pakankamai puolamųjų, seniai būtume atsiėmę visas teritorijas“, – pareiškė S. Dubina.

Jo kuopa šiuo metu jau yra pačiame Rusijos pasienyje, kur kasa apkasus ir įrenginėja gynybinę liniją. Vadas džiaugiasi, kad jo bičiulis lietuvis kartu su kitais verslininkais nupirko Latvijoje džipą ir veža jiems, kad lengviau galėtų judėti laukų keliais.

„Džiugu, kad Lietuva priima mūsų pabėgėlius, ir siunčia karinę techniką, siųskite kuo daugiau, nes jos labai reikia, kad išvytume priešą. Tai mes tikrai padarysime, nes nebijome žūti už gimtinę, o jie čia kovoja dėl pinigų ar prievarta atvežti, tad bijo žūti ir neprilygsta koviniu ryžtu“.