Moldovos romų sostinė palaiko Rusiją, o ne Ukrainą

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Sorokų, Moldova

Būnant karo Ukrainoje stebėtoju rašyti apie Moldovos romus lyg ir netiktų, nes jie neturi jokių tiesioginių sąsajų su karu. Neplanuotai nuvykus į Moldovos romų sostine vadinamą Sorokų miestą ir savo kailiu pajutus romų neapykantą Ukrainai, ES, NATO ir net Lietuvai, tapo aišku, kad šios temos nutylėti visgi negalima. Mat toks vietos romų požiūris į karą yra akivaizdus įrodymas, kad Kremliaus skleidžiama propaganda tikrai yra milžiniška ir daro didžiulį poveikį.

Į 160 km nuo Moldovos sostinės Kišiniovo nutolusius Sorokus nuvykau dėl visai kitos priežasties, tačiau nusprendžiau kartu pasižvalgyti ir po romų mikrorajoną. Mat suintrigavo žinia, kad Sorokai yra vadinami Moldovos romų sostine, o jų mikrorajonas garsėja ištaigingiausiais namais šalyje.

Sorokuose gyvena 22 tūkstančiai žmonių, iš kurių trys procentai arba apie septynis šimtus yra romai. Tačiau pastarieji yra apgyvendinę pačią aukščiausią kalvą, todėl būtent jų namai yra iškilę virš viso miesto.

Kaip Lietuvoje, taip ir Moldovoje miestų ir miestelių senamiesčiuose aukščiausiai yra pasistiebę bažnyčių stogai. Vis dėlto vykstant į Sorokus keliautojus iš toli pasitinka ne bažnyčių bokštai, bet auksu švytintys romų pilaičių kupolai.

Pasirodo, jog prieš keliasdešimt metų pelningus verslo kooperatyvus įkūrę romai buvo nepaprastai praturtėję ir lenktyniavo tarpusavyje – kas pasistatys puikiausią namą. Per tokias keistas lenktynes čia išdygo net į JAV Kapitolijaus rūmus bei Maskvos Didįjį teatrą panašūs namai, patraukę net užsienio turistų dėmesį.

Kalvos viršūnėje žemės kainos prieš trisdešimt metų buvo rekordiškai sukilusios. Už sklypą namui reikėjo pakloti šimtą tūkstančių eurų, o kai kurių rūmų statyba viršijo milijoną eurų. 

Romai tvirtina, kad jie lobo iš siuvimo kooperatyvų, kuriuos sovietinės eros pabaigoje buvo leista steigti. Pasiūtus deficitinius sportinius treningus, vyriškas maudymosi glaudes, moteriškus puošnius liemenukus romai esą labai pelningai pardavinėjo visoje TSRS ir iš to lobo.

Sorokų gyventojai spėja, jog vietos romai pelnėsi ir iš prekybos narkotikais, įvairių aferų, vagysčių. Kaip ten bebūtų, tačiau nemažai vietos romų tuo metu buvo didžiai praturtėję ir stengėsi pasistatyti puikų didelį namą kalvos viršūnėje.

Romų lyderis, baronu tituluotas Mirči Čeraris svajojo šį Sorokų mikrorajoną paskelbti romų valstybe be sienų Romanostanu, tačiau tokio valdžios leidimo negavo. M. Čerario viršenybę visgi pripažino visi Moldovos romai ir į jį buvo kreipiamasi sprendžiant visus tarpusavio ginčus.

Prieš 24 metus šešiasdešimtmečiui M. Čerariui mirus nuo cukraligės, jo laidotuvių iškilmingumas pritrenkė Moldovą. Kadangi pagal tradiciją romai atsisveikinimui su pašarvotu mirusiuoju skiria net dvylika dienų, M. Čerario kūną prižiūrėjo geriausi Kišiniovo specialistai.

Specialiai užsakytas penkiolika tūkstančių eurų kainavęs karstas buvo atvežtas iš Italijos, o baltu marmuru dengtame mauzoliejuje buvo sudėti visi asmeniniai M. Čerari daiktai, net nešiojamasis kompiuteris ir telefonas bei jo mėgstamas konjakas ir viskis.

Laidotuvėse grojo garsūs Moldovos muzikantai, eisenoje kartu su keliais tūkstančiais žmonių ėjo ir romai iš šešių aplinkinių valstybių.

Pinigų upė romams netikėtai ėmė džiūti po to, kai prieš 31 metus Moldova, kaip ir Lietuva, paskelbė atsiskiriančios nuo TSRS. Kišiniovui įvedus sienų kontrolę, apmokestinus prekes bei ėmus kovoti su šešėliniais verslais, romų verslai ėmė žlugti.

Dauguma jaunesnių išvyko verslus vystyti į Rusiją, palikę didingus namus Sorokuose prižiūrėti pensininkams tėvams ar neturtingiems giminaičiams. Daugybė pradėtų statyti pilaičių liko neužbaigtos, ir dabar vijokliais apžėlusios trūnija.

Sorokuose likę gyventi romai vaikus leidžia į rusišką mokyklą, žiūri Maskvos TV, keikia Moldovos savarankiškumą, o dėl karo Ukrainoje peikia vien Kijevą. Tuo, kad žymiai lengviau yra manipuliuoti neišsilavinusių žmonių nuomone, teko įsitikinti vienoje gatvėje aptikus besišnekučiuojančių keliolikos romų moterų grupę.

Kalbintos vidutinio amžiaus moterys prisipažino, jog lankė tik pradinę mokyklą, o dvi pensininkės pasisakė nemokančios nei skaityti, nei rašyti. Tai joms esą netrukdė važinėtis po TSRS platybes ir pardavinėti romų kooperatyvų siuvinius.

Marijos vardu prisistačiusi pensininkė tvirtino, jog daug kartų pelningai prekiavo Kauno turgavietėje ir net prisiminė keletą lietuviškų žodžių. Svetos vardu prisistačiusi 38 metų romė teigė, jog gyvena Maskvoje ir vadovauja ten perkeltai siuvimo įmonei.

Ši esą pagal užsakymus dideliais kiekiais siuva patalynes. Sveta į Sorokus atvyko dėl tėvo laidotuvių ir pasiliko čia norėdama pagal romų paprotį su giminėmis atšvęsti tėvo mirimo keturiasdešimties dienų sukaktį.

Sveta keikė Moldovos vyriausybę, šią žiemą žymiai padidinusią mokesčius už apšildymą. 

„Kur tai matyta – Maskvoje buto apšildymas tapo keliskart pigesnis, nei Sorokuose, ir mano tėvai žiemą, kad nesušaltų nekūrenamame name, privalėjo glaustis vien virtuvėje ir būti apsimuturiavę daugybę rūbų“, – piktinosi moteris.

Sveta sakė, jog žiemą ne ištaiginguose rūmuose, bet jų virtuvėse arba net mažuose pagalbiniuose nameliuose gyveno daugybė romų, atjungusių namo apšildymą. 

Paklausus apie Ukrainoje vykstantį karą tiek Sveta, tiek Marija, tiek kitos moterys vieningai kartojo propagandinius Kremliaus TV teiginius, jog dėl visko kalti Kijevo fašistai. Kaltos esą ir Moldova bei Lietuva, kam išardė TSRS, kurioje visi esą gyveno labai draugiškai, o romai galėjo visur be trukdžių keliauti ir uždirbti pinigus.

Atsisveikinant viena romė pasiūlė nemokamai išburti man ateitį, tačiau prašė saujoje laikyti suspaustus penkiasdešimt eurų. Atsisakius pinigus išsiimti dingo ir romės noras pasakyti man kažką labai svarbaus.

Sužinojęs, kur gyvena garsaus čigonų barono velionio Mirči Čerario sūnus Artūras, panorau su juo susitikti, tačiau barono namo durys buvo užrakintos. Yrančios barono namo palangės ir laiptai bei kieme rūdijantys septyni automobiliai liudijo, kad šio namo šlovė tikrai užgeso.

Klestėjimo laikais dar sovietmečiu kiekvienas vietos romas garbės reikalu laikė turėti bent vieną vakarietišką automobilį. M. Čerari turėjo dvi tokias mašinas, tačiau dabar abi jos kieme stovi apipuvusios.

Romų moterys patarė pakalbėti ir su jų vyrais, kurie dienas leidžia tarpusavyje postringaudami kalno viršūnėje įrengtoje poilsiavietėje. Pakalbėti su tais vyrais man visgi neteko.

Išgirdę, kad esu žurnalistas iš Lietuvos, romų vyrai ne tik nesileido į jokias diskusijas, bet ėmė agresyviai raginti nešdintis lauk. Pavymui šaukdami, jog kartu su visa Lietuva, ES bei NATO esu kaltas dėl TSRS subyrėjimo ir jų vargų, o vienintelė Maskva neša gėrį ir taiką pasauliui. 

Pamaniau, kad tų žmonių pyktį iš dalies galima suprasti, nes dėl TSRS iširimo žlugo jų svajonės gyventi sočiai ir labai ištaiginguose namuose. Kartu pagalvojau, kad Moldovos vyriausybė daro didelę klaidą, Lietuvos pavyzdžiu neuždrausdama Rusijos televizijos programų.

Moldovos televizijos eteryje vis dar lyderiauja Rusijos televizijos kanalai, kas galimai turi įtakos ir tam, jog sostinės gatvėse tebedominuoja rusų kalba, o Sorokų romai aklai tiki Maskvos propaganda.