Žlugus Odesai gali nelikti ir lietuviškos pilies pėdsakų
Eldorado Butrimo nuotr.
Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Odesos, Ukraina
Nuo Lietuvos pajūrio iki Juodosios jūros pakrantėje esančios Odesos yra 1500 kilometrų atstumas. Tačiau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovai ir kariai Viduramžiais savo žirgus prausė ir vienoje, ir kitoje jūroje, nes LDK tuo metu buvo bene didžiausia Europos valstybe.
Tuo metu vietoje Odesos miesto buvo nedidelė kunigaikščio Vytauto Didžiojo įkurta gyvenvietė ir pilis pavadinimu Kačibėjus. Istorijos šaltiniuose pilis yra minima nedaug kartų ir keliais panašiais pavadinimais.
Į tolimą Juodosios jūros regioną lietuviai atsibeldė po didingos 1362 m. pergalės Mėlynųjų vandenų mūšyje netoli Kijevo. Tada LDK kariuomenė sutriuškino Aukso Ordą ir Vytautas Didysis nusprendė perimti mongolų bei turkų valdytas teritorijas palei Dniepro upę iki pat Juodosios jūros.
Kačibėjaus pilis buvo labiausiai į pietus nutolusi LDK pilis. Spėjama, kad lietuviai prie Juodosios jūros pastatė iš viso 3–4 pilis, tačiau kol kas pavyko rasti tik netoli Chersono stovėjusios Teginkos pilies pamatus.
Juos kasinėję Ukrainos archeologai rado lietuviškų monetų bei reikmenų ir nustatė, kad pamatai yra panašūs į Trakų pilies. Tuo tarpu iki tol čia statytos turkų pilys buvo kvadratinės arba stačiakampės, o jų pagrindiniuose vartuose buvo įrengta mečetė maldoms.
Spėjama, kad Odesoje lietuviai Kačibėjaus pilį pastatė anksčiau italų įrengtoje laivų prieplaukoje pavadinimu Džinestra. Mat Italijos kartografas Viskontis rašė, jog 1310–1318 metais toje vietoje buvo itališka gyvenvietė Džinestra.
Šiltas Juodosios jūros klimatas į Odesos apylinkes pirmykščius žmones buvo atviliojęs dar prieš 8–14 tūkst. metų. Čia kūrėsi senovės graikų, hunų, moldavų, turkų, italų protėviai, tačiau niekas labai ilgai neužsibūdavo, nes gyvenvietes nuolat puldinėjo stepėse siautėjusios klajoklių gentys.
Be to, čia trūko gėlo vandens ir nebuvo statybinių medžiagų gyvenvietės sutvirtinimui.
Lietuvių pastatyta Kačibėjaus pilis buvo nedidelė, jos trikampių sienų ilgis siekė keturiasdešimt metrų. Spėjama, kad lietuviai buvo įrengę ir uosto prieplauką, nes lenkų kronininkas Dlugošas 1415 metais rašė, kad karalius Jogaila iš Kačibėjaus siuntė parduoti grūdų prikrautą laivą.
1432 m. sudarytame Švitrigailos miestų sąraše Kačibėjaus gyvenvietė irgi minima. Apie ją rašė ir Jogailos anūkas karalius Vladyslavas lll, kuris laiške Podolę valdžiusiam didikui Teodorykui 1442 metais įsakė suremontuoti apleistą Kačibėjaus pilį, nes planavo kryžiaus žygį į Konstantinopolį.
Mokslininkas baiminasi, jog Maskvos barbarai Odesą gali sprogdinti taip, kaip Mariupolio miestą, kuriame neliko sveikų pastatų.
Aut. past.
Lietuviai vieni Kačibėjaus pilį valdė apie pusšimtį metų, po to dar beveik šimtą metų kartu su Lenkija. Vėliau, Dviejų Tautų Respublikai susilpnėjus, Kačibėjaus pilyje įsikūrė turkai, kurie ją perstatė ir pervadino į Chačubėjaus pilį.
Praėjus dar dviem šimtams metų, 1789-aisiais, Rusija įveikė Chačubėjuje įsitvirtinusius turkus ir įkūrė savo uostą bei miestą Odesos pavadinimu. Blogiausia, kad carienė Jakaterina II įsakė buvusią pilį susprogdinti taip, kad neliktų jokių jos žymių.
Todėl Odesos archeologams, siekiantiems atrasti Vytauto Didžiojo pilies pamatus, to niekaip nepavyksta padaryti. Odesos pedagoginio instituto Istorijos katedros vedėjas mokslų daktaras Andrejus Krasnožonas teigia, jog nustatė, kokioje vietoje pilis buvo.
Šį kovą minėtas archeologas ketino atlikti lemiamus kasinėjimus, tačiau karas tam sutrukdė. A. Krasnožonas dabar labiausiai pergyvena dėl to, kad jei Rusija pradės didelį Odesos puolimą ir sprogdinimą, Kačibėjaus pilies liekanos gali būti visiems laikams sunaikintos.
Mokslininkas baiminasi, jog Maskvos barbarai Odesą gali sprogdinti taip, kaip Mariupolio miestą, kuriame neliko sveikų pastatų.
„Pietų Ukrainoje pusšimtį metų vienų lietuvių valdytos, o vėliau kartu su Lenkijos karalyste dar keliasdešimt metų turėtos pilys yra svarbi istorijos dalis ir bus labai gaila, jei per dabartinį karą pilių liekanos galutinai pražus“, – pergyvena istorikas.
Ukrainos karo ekspertai nerimavo, kad Odesos šturmą Rusija gali pradėti gegužės 9 dieną, kai Maskva mini pergalę Antrajame pasauliniame kare. Šturmo visgi nebuvo, nors tą dieną Odesoje beveik be perstojo skambėjo oro pavojaus pranešimai ir raginimai gyventojams likti namuose.
Tai buvo pati neramiausia para Odesoje per pustrečio mėnesio besitęsiančią Rusijos agresiją. Nors šešias iš Rusijos paleistų raketų Ukrainos priešlėktuvinėms karo pajėgoms pavyko numušti, trys priemiestyje visgi sprogo.
Per sprogimus vienas žmogus žuvo, penki buvo sužeisti. Raketos pažeidė elektros stotį, dujų vamzdyną bei sugriovė penkis pastatus, vienas iš kurių buvo nedidelis viešbutis pajūryje.
Mano užkalbintas Odesos meras Genadijus Truchanovas pasisakė, kad yra atsargos karininkas, todėl asmeniškai nebijo nei bombardavimų, nei galimos Rusijos agresijos, o pergyvena dėl miestiečių gyvybės ir dėl to, kad nebūtų sugriautas nuostabus Odesos senamiestis.
„Ukrainą užpuolė barbarai, kurie sprogdina ligonines, mokyklas, cerkves, žudo vaikus ir prievartauja moteris, jiems nieko nėra švento, todėl gali padaryti bet ką, numesti net atominę bombą“, – pareiškė meras.
G. Truchanovas yra įsitikinęs, kad net pradėjus Odesos ataką miesto Rusijai užimti nepavyks, mat jis yra puikiai įtvirtintas, o gynėjų moralė ir kovingumas yra nepalyginti didesni nei okupantų.
Meras pripažino, jog iš Odesoje gyvenančių 1,1 milijono žmonių apie du šimtus tūkstančių per karą pabėgo iš miesto. Dauguma išvyko jau pirmąją karo savaitę, išsigandę Maskvos gąsdinimų, jog Ukraina bus užimta per kelias dienas.
G. Truchanovas prašė padėkoti Lietuvai, ir ypatingai su Odesa susigiminiavusio Klaipėdos miesto gyventojams už palaikymą bei paramą. Klaipėdiečiai, pasirodo, Odesai iš miesto biudžeto paaukojo 150 tūkst. eurų bei kelis kartus siuntė humanitarinę pagalbą.
Klaipėda Odesai padovanojo kelis autobusus bei du greitosios pagalbos automobilius, į kuriuos prikrovė medicininės įrangos, vaistų, elektros generatorių, maisto.
