Kodėl keičiamas Pagalbinio apvaisinimo įstatymas?

Ramūnas Aušrotas, teisininkas

2021 m. rugsėjo 27 d. LR Seime buvo užregistruotas LR Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pakeitimo projektas, kurį parengė Seimo narys Arminas Lydeka, o pateikė Viktorija Čmilytė-Nielsen kartu su Morgana Daniele ir Jurgita Sejoniene. Įstatymo projektu siekiama ne tik reglamentuoti vaisingumo išsaugojimo paslaugas, bet ir siūloma atsisakyti neterminuoto pagalbinio apvaisinimo metu sukurtų, bet tam nepanaudotų žmogaus embrionų saugojimo, o taip pat nuostatos, jog pagalbinio apvaisinimo metu sukurtas embrionas gali būti naudojamas tik moters pagalbiniam apvaisinimui. Įstatymo projektas praėjo pateikimo Seime stadiją ir šiuo metu yra svarstomas Seimo komitetuose.

Embrionų šaldymo ar nešaldymo klausimas yra ne techninis-finansinis, bet etinis-moralinis ir teisinis-politinis. Siūlomas teisinis reguliavimas iš esmės ignoruoja etinį pagarbos žmogaus gyvybei principą ir iškreipia Lietuvoje galiojančią žmogaus embriono teisinės apsaugos sistemą. Bet šįkart pakalbėkime būtent apie finansus.

Siūlymas panaikinti reikalavimą šaldyti pagalbinio apvaisinimo tikslu sukurtus, bet į moters gimdą neperkeltus žmogaus embrionus, yra motyvuojamas noru mažinti nepakeliamą finansinę naštą poroms, kurios nori pagalbinio apvaisinimo procedūros pagalba susilaukti vaikų. Taip pat teigiama, jog dėl šio finansinio barjero pagalbinio apvaisinimo paslauga Lietuvoje pasinaudoja vos vienas procentas porų, kurios negali natūraliu būdu susilaukti vaikų.

Teisės projektų aiškinamuosiuose raštuose ne visada pateikiama tikroji vienos ar kitos teisėkūrinės iniciatyvos intencija. Lygiai taip pat ir politikai ne visada viešai pateikia tikruosius savo pasiūlymų motyvus. Todėl kartais yra sveika suabejoti gražiais žodžiais, o ypač tais, kurie yra įvynioti į nuskriaustų žmonių (šiuo atveju – nevaisingų porų) gynimo retoriką. Ypač tada, kai kurie faktai rodo, jog tam yra pagrindas.

Pradėkime nuo to, kad Lietuvoje išties mažas procentas nevaisingų porų pasinaudoja pagalbinio apvaisinimo paslaugomis. Tačiau pagalbinis apvaisinimas – sudėtinga, poveikį sveikatai turinti ir nebūtinai rezultatą garantuojanti paslauga.

Taip pat reikia turėti omenyje, kad dalis nevaisingų porų negali susilaukti vaikų ne tik todėl, kad moteris negali pastoti, bet ir todėl, kad negali išnešioti vaisiaus (pvz., dėl hormonų pusiausvyros sutrikimo įvyksta prolapsas (lyties organų nusileidimas) ar dėl onkologinės ligos tenka pašalinti gimdą).

Statistikos, kiek nevaisingų porų potencialiai galėtų susilaukti vaikų pagalbinio apvaisinimo būdu, mes Lietuvoje neturime. O gaila, tai sumažintų galimybę politikams manipuliuoti skaičiais.

Lygiai taip pat sumažintų galimybę manipuliuoti skaičiaus įvardijimas, kad Lietuvoje turime statistiką tik tų pagalbinio apvaisinimo paslaugų, kurios finansuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų. O kiek šių paslaugų suteikia privačios klinikos, kurių Lietuvoje yra ne viena, mes nežinome. Tai žinant, statistika atrodytų kiek kitaip. Pvz., Europoje pagalbinio apvaisinimo procedūrų (nepriklausomai nuo finansavimo šaltinio) poreikis yra gana stabilus ir svyruoja tarp 5–8 %.

Specialistų teigimu tai, kad Lietuvoje kompensuojamomis pagalbinio apvaisinimo paslaugomis pasinaudoja tik vienas procentas porų yra susiję su keletu faktorių.

Pirmiausia, pagalbinio apvaisinimo procedūrai reikalingos medicininės indikacijos, kurias atitinka ne visi pacientai, finansuojama tik 2 ciklai, nefinansuojamos paslaugos nesusituokusioms poroms. Tačiau visus šiuos klausimus (išskyrus pastarąjį) galima spręsti keičiant poįstatyminius teisės aktus. Dabar galiojantis įstatymas to padaryti nekliudo, o siūlomos pataisos to nesprendžia. Vadinasi, priežastis yra kita.

Vertinant finansinės naštos argumentą, reikia pastebėti, jog priėmus Pagalbinio apvaisinimo įstatymą, buvo nustatyta Pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimo ir jų apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų tvarką. Pagal ją iš esmės visos su Pagalbinio apvaisinimo procedūra susiję išlaidos poroms, apdraustoms sveikatos draudimu, yra apmokamos iš PSD lėšų, išskyrus perteklinių embrionų šaldymą ir saugojimą. Kokios šios paslaugos kainos rinkoje?

Standartinėje vaisingumo klinikoje embriono šaldymas ir saugojimas trims metams kainuoja 500 Eur, t.y., 166 Eur per metus arba 13,88 Eur per mėnesį. Lyginant su kitomis išlaidomis vaisingumo gydymui, neišeina to laikyti nepakeliama finansine našta. Be to, pora  yra laisva rinktis sukurti tik tiek embrionų, kiek bus implantuojama į moters gimdą: tada šaldymo klausimas visai nekyla. Taigi, labai abejotina, ar 14 Eur per mėnesį tikrai yra ta priežastis, dėl kurios apie savo vaiką svajojančios poros atsisakytų šios procedūros.

Tai kur šuo pakastas? Atsakymas elementarus. Reikalavimas šaldyti ir saugoti perteklinius pagalbinio apvaisinimo metu sukurtus žmogaus embrionus yra taikomas visiems šias paslaugas Lietuvoje teikiantiems juridiniams asmenims, nepriklausomai nuo jų juridinio statuso ir nuo to, ar jie šias paslaugas teikia mokamai ar nemokamai (t.y. pagal sutartį su teritorine ligonių kasa).

Taigi, įstatymo projektas yra labiausiai naudingas ne nevaisingoms poroms, apdraustoms sveikatos draudimu, kurioms tenka kažkiek primokėti už embrionų šaldymą ir saugojimą, bet privačias paslaugas teikiančioms vaisingumo klinikoms, kurioms šis įstatymo reikalavimas išdidina kaštus ir daro jas mažiau konkurencingas globalioje rinkoje.

Kad įstatymo projektu ginami ne nevaisingų Lietuvos porų, bet verslo interesai, rodo faktas, jog projektą svarstęs Sveikatos reikalų komitetas valdančiųjų balsais nepritarė LR Seimo narės A. Širinskienės pasiūlymui išlaidas, susijusias su embrionų saugojimu, padengti valstybės lėšomis  sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka, nors dar 2018 m. pabaigoje analogišką pasiūlymą teikė patys konservatoriai.

Suprantama, nes priėmus šį pasiūlymą būtų kompensuojama tik tų žmogaus embrionų šaldymas ir saugojimas, kurių užsakovai yra poros, turinčios sveikatos draudimą. O tai, kaip minėta, netenkina tikrųjų įstatymo projekto iniciatorių interesų.

Dar daugiau, vertinant įstatymo projektą visumoje, į akis krinta jo dizainas.

Projektu siūloma: a) sugyventinio sąvoką įstatyme keisti sąvoka partneriai b) moters sveikatos prioriteto ir nevaisingos poros lygiateisiškumo principą keisti asmens, kuriam bus atliekama ši procedūra, sveikatos prioriteto, ir sutuoktinių arba partnerių lygiateisiškumo principu ir c) išbraukti nuostatą, jog pagalbinio apvaisinimo būdu sukurtas embrionas gali būti naudojamas tik moters pagalbiniam apvaisinimui.

Čia reikia pastebėti, kad pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą pagalbinio apvaisinimo paslauga gali pasinaudoti tik sutuoktiniai arba sugyventiniai. Pastaraisiais pagal Civilinį kodeksą, laikomi tik vyras ir moteris, kurie bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos, turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius (CK 3.229 str.).

Pagal dabar galiojantį teisinį reguliavimą, pagalbinis apvaisinimas galimas tik užsakovui (sutuoktinei ar sugyventinei), o civiliniai sandoriai, kai kita moteris įsipareigoja pastoti, išnešioti ir pagimdžiusi perduoti užsakovui kūdikį (vadinamoji surogacija) yra draudžiami. To neleidžia tiek įstatyme esantis imperatyvus draudimas, tiek jame įtvirtinta nuostata, jog žmogaus embrionas gali būti naudojamas tik moters pagalbiniam apvaisinimui, kas be kitų dalykų reiškia ir negalimumą mėgintuvėlyje sukurto žmogaus embriono, perkelti į kitos, nei biologinė motina, moters kūną.

Todėl, kas galėtų paneigti, jog su šių nuostatų priėmimu yra ruošiama dirva surogacijos, kuria dažniausiai naudojasi homoseksualios poros, Lietuvoje įteisinimui? Svarstyti tokią galimybę leidžia naujos redakcijos pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektas, kurį jau yra parengusi LR sveikatos apsaugos ministeriją.

Jame nerasime principo, jog žmogaus embrionas gali būti naudojamas tik moters (užsakovės) pagalbiniam apvaisinimui, o 11 straipsnis leidžia taip vadinamąją altruistinę surogaciją tais atvejais, „kai poros moteris serga liga, dėl kurios nėštumas tokiai moteriai yra kontraindikuotinas ir (ar) fiziologiškai negalimas ir šis procesas yra negrįžtamas“. 

Oficialios statistikos, kiek nevaisingų porų negali susilaukti vaikų pagalbinio apvaisinimo būdu, mes Lietuvoje neturime, bet neabejotina, jog priėmus siūlomą teisinį reguliavimą pagalbinio apvaisinimo paklausa neabejotinai išaugtų ir viršytų Europos vidurkį, kurioje didžiąja dalimi surogacija yra draudžiama. Po to, kai dėl karo Ukrainoje ten užsidarė surogacijos fermos, tokio verslo persikėlimo į Lietuvą galimybė kai kam turėtų atrodyti itin viliojanti.