Noras tvariai gyventi pastūmėjo į naują gyvenimo kelią

Eglė KUKTIENĖ

Gyvename labai greitame pasaulyje. Susisiekti vienas su kitu galime greitai, nuvykti iš taško A į tašką B – greitai. Greitai pavalgome, greitai apsiperkame, greitai sunaudojame ir greitai išmetame. Greita mada – viena iš didžiausių šios dienos visuomenės rykščių. Ką kiekvienas mūsų galime padaryti, kad gyvenime būtų mažiau greitos mados ir daugiau žiedinės mados? Į dalį šių klausimų jau gali atsakyti kėdainietė Dovilė PAVILONIENĖ, kurios siekis gyventi tvariau susipynė su jos hobiu – siuvimu.

Padovanojo vyras

„Potraukį siuvimui turėjau jau labai, labai seniai, – pasakoti pradeda Dovilė. – Tačiau tai laiko nebuvo, tai maži vaikai, tai sąlygos netinkamos ir n… kitų priežasčių…

Ir vis dėlto, laikui bėgant, ėmiau vis garsiau ir garsiau kalbėti, kad noriu siūti. Kalbėjau tol, kol vyras vieną dieną nupirko ir padovanojo man siuvimo mašiną“.

Štai tada ir prasidėjo Dovilės kelionė audiniais, siūlais, sagutėmis ir kilpelėmis. Pabandžiusi suprato, kad tai nebuvo eilinė užgaida – siuvimas ramino, patiko, įkvėpė.

„Siuvau iš pradžių draugėms, sau, vaikams“, – tęsia pašnekovė ir priduria, kad neriant gilyn į siuvimo vandenis, nepastebimai namie ėmė kauptis skirtingi audiniai, čia pat – ir visa dėžė įvairiausių atraižų, iš kurių jau joks drabužėlis ar aksesuaras nebūtų išėjęs. Tačiau išmesti po siuvimo likusių atraižų Dovilė nesiryžo.

Ir kursai, ir profesija

Universitete baigusi buhalterijos mokslus, tačiau skaičių niekada taip ir neprisijaukinusi Dovilė pradėjo lankyti siuvimo kursus, kuriuos organizavo Kėdainių profesinio rengimo centras.

„Laukdavau aš tų pirmadienių beprotiškai, man taip tie kursai patiko. Buvo ten moterų visokio amžiaus ir su visokia siuvimo patirtimi.

O išėjo taip, kad kursams einant į pabaigą Profesinio rengimo centras rinko mokinių grupę siuvimo mokymo programai, ir aš į ją užsirašiau.

Baigiau vieną kartą, baigiau antrą kartą, – juokiasi pašnekovė. – Dvi programas vieną po kitos, abi jos kažkiek skyrėsi, tačiau buvo apie siuvimą.“

Antrąjį diplomą Dovilė atsiėmė visai ką tik – sausį.

„Esu labai dėkinga savo mokytojai Anželikai Liukumienei už tas pamokas ir žinias, kurias ji suteikė. Ji mane ir atvedė į tą kelią, kuriame save ir atradau.

Mokslai mano lūkesčius išpildė su kaupu. Be abejo, mokėsi ten visokio amžiaus moterys. Kas darbus turėjo, kas vaikus – ne visada pavykdavo visas pamokas nuoširdžiai lankyti. Jei tik turint galimybių ir noro, buvo galima dar daugiau visko sužinoti, tų žinių gauti, patirties įgyti.

Tai labai puiki patirtis, kurią rekomenduočiau absoliučiai kiekvienam – įgyti profesiją yra naudinga ir dėl savęs paties, ir dėl platesnių karjeros galimybių. O dar net nemokamai“, – džiaugėsi pašnekovė.

Reikia ir teorijos

Galima pagalvoti – kam dabar čia siuvant sau ir draugams dar mokslų reikia? Kokie tie mokslai, dauguma juk turi siuvimo pagrindus, įgytus dar namuose iš mamų ir močiučių, kažkas ir mokykloje to mokėsi.

Ir vis dėlto, nors ir Dovilės siuvinių pradžia buvo savamoksliška ir net, rodėsi, gana gera, vis dėlto ji sako, kad teorijos reikia. Praktikos – neužtenka.

„Tas mokymosi procesas yra labai intensyvus. Tiek daug dalykų yra, kuriuos reikia sužinoti, tiek daug technikų, tiek naujovių…

Nepaisant to, kad kai pradėjau siūti, iš išorės tie rūbai atrodė gerai. Rodės, viskas savo vietose, dėvėti galima, niekas nekrenta, neplyšta.

Tačiau išvertus drabužį ir pasimato tikrasis vaizdas. Tokius dalykus reikia išmanyti, o norint išmanyti, reikia turėti teorinių žinių“, – įsitikinusi pašnekovė.

Ji sako tik ėmusi mokytis supratusi, kad lig tol turėtos jos žinios kone lygios nuliui. Tačiau dėl to nei kiek nenusiminė – mat visame siuvimo procese ne galutinis rezultatas Dovilę masino, o pats veiksmas, bandymai, klaidos ir galėjimas iš jų pasimokyti.

„Būdavo, pasiuvu kokį drabužėlį dukrai, parnešu namo, o jai jis nelabai. Na ir tiek to! Padovanodavau draugių vaikams, o pati kibdavau į kitus darbus“, – šypsosi Dovilė.

Legendiniai zuikiai

Siuvimas siuvimu, tačiau siuvant visuomet lieka audinio atraižų. Tų atraižų dėžę, vis augančią, kaupė ir saugojo ir Dovilė. Vis suko galvą, kur jas būtų galima panaudoti – nes išmesti tikrai nesinorėjo.

„Prieš kokius trejus ar ketverius metus mokykloje vyko Kaziuko mugė. Sūnus labai norėjo kažką ten nusinešti ir prekiauti. Sėdėjome visą vakarą, sukome galvą, ką būtų galima daryti, kad tai būtų mudviejų abiejų darbas, o ne tik kad – aš padarau, o jis nuneša ir parduoda.

Naršiau internete, ieškojau ir akis užkliuvo už labai paprasto modelio pliušinių triušių“, – apie pirmąją pasisekusio tvaraus atraižų panaudojimo istoriją pasakoja pašnekovė.

Štai tada į kambarį ir buvo atitempta dėžė su atraižomis ir duota laisvė kūrybai.

„Abu sėdome prie darbo. Padariau popierinį lekalą, daviau sūnui kirpti pagal jį medžiagas.

Jis kirpo ausis, rankytes, tuo tarpu aš įdėjau akis, susiuvau.

Išdraskėme seną pagalvę, išėmėme kamšalą, vaikas triušius prikimšo, o aš galiausiai užsiuvau“, – Kaziuko mugei buvo pasiruošta, sako Dovilė ir priduria, kad visgi labai jaudinosi ir nerimavo, ar tie zuikiai patiks ir kitiems.

Mama nuoširdžiai bijojo, kad jos sūnus pareis namo su visais tais zuikiais atgal, nusiminęs.

Bet…

„Dar tą pačią dieną man paskambino jo mokytoja ir be galo džiaugdamasi pasakojo, kad zuikiai buvo pati einamiausia prekė! Per keletą minučių visi buvo išparduoti, ir mokykloje liko visas būrys nusiminusių vaikų, kurie liko be zuikio.

Gavome užsakymą dar daugiau tų zuikių prisiūti, o ši zuikių istorija jau visoje mokykloje tapo labai gerai žinoma“, – pasakoja pašnekovė. Be abejo, zuikių verslu patenkintas liko ir sūnus, kuris surinktus pinigėlius galėjo susidėti į taupyklę.

„Nuo tada ir prasidėjo mano galvojimas apie tai, kad audinių likučius galima panaudoti pačiais netikėčiausiais būdais, sunaudoti juos žaislams, dirbiniams, o svarbiausia, kad tokius dirbinius žmonės labai mėgsta“, – šypsosi Dovilė ir ištraukia kelis zuikius. Visi skirtingi, personalizuoti, minkšti ir labai jaukūs. Nenuostabu, kad vaikai netruko juos išpirkti.

Ir praktiški

Joks vaikas neužaugo be žaislų, tad sakyti, kad jie nepraktiškas dalykas, būtų baisiai neteisinga. Ir vis dėlto ne tik žaislams ir aksesuarams galima paskirti dėvėtos ar likutinės tekstilės panaudojimą.

Žymiuosius zuikius Dovilė ištraukė iš medžiaginio maišelio, kuris, pasirodo, kadaise buvo… marškiniai.

„Šie marškiniai buvo sutepti. Na, dėmė neatsiplovė, jau į darbą su jais eiti nebegalima. Bet mesti lauk jų irgi nenorėjau – tad štai, išėjo pirkinių krepšys.

Iš senų marškinių galima pasiūti ir nuostabių praktiškų sofos pagalvėlių. Žmonėms ypatingai patinka kišenaitė, nes joje galima laikyti nuotolinio valdymo pultelį – taip jis turi savo vietą, niekada nepasimeta ir nereikia nervintis jo ieškant po visus namus“, – rodydama savo siuvinius pasakoja pašnekovė.

Ji pasakoja prisisiuvusi ir visą pluoštą daugkartinių permatomų maišelių iš užuolaidinio audinio. Tai – puiki, saugi ir tvari alternatyva plastikiniams maišeliams.

„Namuose juose laikau vaistažoles, arbatžoles, česnakus, svogūnus. Į parduotuvę, tiesa, dar neįpratau neštis, tačiau parduotuvėje retai kada vaisius ir daržoves dedu į plastikinius maišelius.

Svarbiausia, kad juos pasisiūti yra be galo lengva – net ir neturint siuvimo mašinos, rankomis, vakare sėdint prie televizoriaus, galima apsirūpinti tokiais maišeliais ilgiems metams į priekį“, – sako D. Pavilonienė.

Tvarumas – ir vaikuose

Dovilė sako, kad daugiau rūbų siuvanti savo sūnui, nei dukrai. Dukra rūbų prašo retai. Tiesa, jei kas suplyšta ar reikia ką pataisyti – klausimas, kur reikia skubėti, namuose tikrai nekyla.

„Vaikams tvarumo klausimas yra jau artimesnis, nei mums ar dar vyresniems žmonėms. Jie ir mokykloje apie tai daug kalba, ir namuose mato.

Rūšiavimas jiems nebesvetimas, jie turi žinių ir apie tai, kiek tekstilės išmetama, kaip ji sunkiai yra, kiek mažai jos perdirbama.

Žinoma, ne visada pavyksta išvengti to vartojimo, kai turi vaikų. Turint mažųjų labai sunku rasti balansą tarp zero waste ir perdėto vartojimo.

Juk yra tiek žaislų ir kitų daiktų, kurių vaikai nori. Ir aš leidžiu jiems jų turėti.

Tačiau pati labai gerai matau, kad žiedinis vartojimas tampa kone natūralus tarp vaikų – jie keičiasi turimais daiktais, nebijo dovanoti, atiduoti net ir nieko negaudami mainais. Mūsų išaugti rūbai ir žaislai taip pat nebūna išmetami – jie keliauja į mano draugų šeimas, o iš jų ir dar toliau“, – sako pašnekovė.

Dovilė sako pastebinti ir visai kitokius vaikų auginimo įpročius. Tvariau užauginti vaikus galima ir dėl to, kad tapo labai lengva susisiekti vieniems su kitais, ir dėl to, kad keičiasi žmonių suvokimas apie daiktus.

„Štai mano draugė, kuri visai neseniai susilaukė mažylio, sakė nepirkusi praktiškai nieko – visus reikalingus daiktus ir rūbelius jai sunešė draugės.

Juk tie mažylių daiktai jiems taip trumpai tarnauja, jie nespėja nei susidėvėti, nei sugesti. Tie patys daiktai ir rūbeliai gali užauginti daugybę vaikų. Tėvams nereikia pirkti, kitiems tėvams – nereikia kaupti daiktų.

Tuo tarpu kai aš laukiausi dukters, buvo dar tik interneto pradžia, tebuvo keli forumai, kuriuose tada tik bandė megztis tradicijos keistis daiktais, dovanoti išaugtus rūbelius, perleisti žaislus.

Dabar tam yra visos sąlygos ir žmonės jomis tikrai noriai naudojasi. Tai labai džiugina“, – sako D. Pavilonienė.

Žmogui tarnauja daiktas, o ne atvirkščiai

Dovilė neslepia, kad jokio išskirtinio dėmesio ir priežiūros jos siūti rūbai namuose nesulaukia. Jie – lygiavertiški bet kuriems kitiems rūbams, kuriuos Dovilė mielai perka iš dėvėtų drabužių parduotuvių.

„Aš daiktams nenoriu tarnauti – tai jie man tarnauja. Man labai patinka apsipirkti dėvėtų prekių parduotuvėlėse, kai grįžtu į gimtinę, su seserimi apeiname visus miestelio kuistukus ir ten neršiame, ieškome… Net jei ir nieko nenusiperkame, man patinka apžiūrėti ten esančius daiktus, rūbus, pasisemti idėjų ir minčių.

Galų gale pati idėja, kad rūbas gali tarnauti ne vienam žmogui, man atrodo labai priimtina. Juo labiau kai aš galiu ir susitepti, ir susiplėšyti – net nejauku būtų pirkti brangius rūbus, žinant, kad jų gali laukti toks likimas.

Šį suvokimą apie žiedinę madą diegiu ir savo vaikams. Jie puikiai žino, kad yra sočiai žmonių, kurie dėvėtus rūbus perka, nes neįperka naujų. Tačiau ne ką mažiau žmonių dėvėtus rūbus perka dėl visai kitų dalykų – tvarumo, pasirinkimo, kokybės“, – įsitikinusi pašnekovė.