Kai galvoje sukasi daugybė idėjų!

Rūta Švedienė

Žiedūnė Aleknaitė – tikra kėdainietė. Ne vienam kėdainiečiui gerai žinoma. Ypač dėl dizaino parduotuvėlės „Design by Žiedūnė“ Smilgos gatvėje, dėl įdomios naujos veiklos prie Nevėžio pastatytame kupole „Luknė“. Taip, kabėsimės ir apie tai, bet tikrasis interviu tikslas yra sužinoti apie Žiedūnę daugiau kaip apie žmogų: pažiūros, gyvenimo filosofija, norai, patirtys.

– Žiedūne, noriu su Jumis pasikalbėti apie gyvenimą, darbus, veiklas, hobius.

– Apie veiklas ir darbus pasakoju gana dažnai, o apie gyvenimą pokalbiai dažniausiai tik siaurame draugų rate. Klausimai apie gyvenimą visuomet įdomūs, jie grąžina į praeitį, primena ypatingus įvykius, leidžia pasvajoti ir kurti ateities projekcijas.

– Pirmiausia – ar jūs kėdainietė, t. y. iš kur kilusi, kiek metų gyvenate Kėdainiuose. Ar gera čia gyventi? Kokie Jums atrodo Kėdainiai? Už ką mylite? Kokius juos norėtumėte matyti?

– Taip kėdainietė, prieš 33 metus gimiau Kėdainiuose, vaikystę praleidau Vilainiuose, net studijų metu iš Kėdainių nebuvau išsikrausčiusi, į paskaitas važinėdavau ir kaskart džiaugdavausi, kokia puiki Kėdainių lokacija. Pats Lietuvos vidurys! Ir sostinė netoli, ir iki pajūrio nereikia per visą Lietuvą važiuoti.

Man niekad nekilo klausimas, ar gyventi čia gera, be jokios abejonės – taip! Juk čia mano namai, o gera ten, kur namai ir širdis. Tik baigusi studijas, pagalvodavau ir apie didmiesčius, manau, kad visi jauni žmonės nori aktyvaus pramoginio ir kultūrinio gyvenimo ir žavisi vilnietišku gyvenimo būdu.

Anuomet tikrai ir Kėdainiuose netrūko pramogų, tikiu, kad ne tik aš su nostalgija prisimenu naktinį klubą „Vikonda“, į kurį pašokti savaitgaliais suvažiuodavo jaunimas iš visos Lietuvos, dar veikė ir kitas klubas „Activity zone“, savaitgaliais koncertuodavo atlikėjai, veikė boulingo takeliai, vasaros metu šokdavome „Vikondos“ slėnio diskotekose, laukdavome garsiosios Ledų šventės, nes pas visus atvykdavo draugų, giminių, − ta šventė buvo kaip antros Kalėdos, tik vasarą (šypsosi).

Ach, tikriausiai šie mano prisiminimai skamba, kaip mums skambėdavo tėvų pasakojimai apie veikiantį „Nevėžio“ restoraną, kino teatrą, universalinę parduotuvę, Aristavos šokius.

Žavu, kad kiekviena karta turi tik jai būdingus Kėdainių gyvenimo prisiminimus, įsimintus objektus, vietas. Kėdainiai man atrodo nepaprastai gražūs, gal todėl, kad gyvenu pačioje jų širdyje − senamiestyje.

Labai mėgstu keliauti, tikriausiai todėl, kad turėčiau vaizdinės medžiagos įvairiems palyginimams. Turėjau išsikėlusi sau tokį tikslą, kadangi gyvenu mažame mieste, tai turiu aplankyti didžiuosius Europos miestus ir galbūt norėsiu kuriame nors iš jų pasilikti, taigi iš Londono, Paryžiaus, Romos, Milano, Barselonos, Palermo… grįžau.

Pagalvojusi apie grįžimo momentą, prisiminiau Romoje sutiktą amerikietį Johną, kuris į Ameriką tuomet grįžo penkiasdešimtą kartą… Gal tikrai visi keliai veda į Romą, kaip sakoma.

Tuomet išsikėliau sau kitą tikslą − aplankyti kitus žemynus, taigi iš Azijos, Afrikos (tiesa, į pačią Ameriką dar nebuvau nuskridusi, bet Atlantą perskridau iki Kubos) taip pat grįžau, nes grįžti į užburiančią Kėdainių ramybę visuomet smagu.

Už ką myliu Kėdainius? Juk mylėti galima ir šiaip sau, nebūtina už kažką, tai mano meilė būtent tokia.

Kėdainiuose man jauku, tikrai yra kur pasivaikščioti, atsigerti skanios kavos, pasigrožėti architektūra ar gamta. Pasigendu jaukaus namų restorano ar gurmaniškos virtuvės, bet kai nėra, tai galima kažką ypatingo pasigaminti ir namuose, o skaniais desertais pasimėgauti mieste ‒ jų tikrai netrūksta.

Kėdainius noriu matyti darnius, tvarkingus, atvirus, draugiškus, puoselėjančius istorinį ir kultūrinį paveldą.

– Papasakokite trumpai apie savo šeimą, ką ji Jums reiškia.

– Žodis „šeima“ man pirmiausia asocijuojasi su mama, ji yra tas žmogus, kuris kuria mūsų šeimos vertybes, visus suburia, moko dalintis, organizuoja talkas, šventes. Mama ekonomistė-buhalterė, ji  viena įdomiausių pašnekovių man, dažnai diskusijos su ja trunka iki paryčių, greit susipykstam, tačiau greit ir susitaikom.

Mano tėvai išsituokę, taip susiklostė, kad su tėčiu nebendraujame, tačiau su jo dukra iš antros santuokos bendraujame.

Mamos antra santuoka man vaikystėje buvo gražaus šeimos modelio pavyzdys, pagalba vienas kitam, rūpinimasis kartu viskuo, dalijimasis darbais bei atsakomybėmis.

Turiu šešeriais metais jaunesnį brolį, su susižavėjimu prisimenu jo atsakingą požiūrį į mokslus: aš tuomet jau dirbau, o jis iki vidurnakčio laukdavo, kol grįšiu ir paaiškinsiu matematiką. Manau, kad šeimoje kiekvienas turime autoritetą, tai mano autoritetas – mamos mama, ja vadiname baba.

Nuo pat vaikystės žavėjausi jos stipriu charakteriu, organizuotumu, gebėjimu išsikelti sau aukštus tikslus, gyventi savo unikalų gyvenimą, pernelyg nesidomint aplinka. Kartais jos veiklos atrodė tiesiog kosminės, tokios kaip traktoriaus vairavimas, ūkininkavimas.

Man gražios visos spalvos, tačiau gražiausia žalia ‒ tokios spalvos baba turėjo žigulius, su kuriais visur mane kartu veždavosi − ir į laukus, ir į statybinių prekių parduotuves.

Tikiu, kad didžiąją dalį asmenybės suformuoja šeima, tad esu dėkinga atsakingam mamos auklėjimui ir autoritetingam babos pavyzdžiui.

– Nežinau, ar turite vaikų, gal galite apie juos papasakoti, jei jų yra. Gal irgi į menus linkę?

– Turiu dukrytę, jos vardas Luknė, jai 3 metai. Paklausiau šio klausimo jos pačios, tai sako: rašyk, kad noriu būti dailininkė, mėgstu piešti įvairius žaislus, ir sakė dar parašyti, kad labai mėgsta puoštis (šypsosi).

Manau, kad kiek tėvų, tiek nuomonių apie vaikų auklėjimą ir ugdymą. Aš stengiuosi ugdyti kūrybiškumą, gal tai tiesiog stipriai susiję su mano veiklomis. Mes kartu su ja dirbame, ji studijoje turi savo kambarį, laiką leidžia kartu, mato visus tekstilės gaminių kūrimo etapus, piešimo eigą, net jei ji pasirinks visiškai kitą kryptį, esu įsitikinusi, kad šis gyvenimo etapas bus jai labai naudingas ieškant ir atrandant save.

Nuostabu, kai žmogus išmoksta kokio amato, o jei neišmoksta ir dirba samdomą darbą, tai privalu dirbti su meile ir atsidavimu, tik tuomet vyksta energijų mainai, gaunama kokybė ir gyvenime vyrauja harmonija.

Dažnai kartoju sau, kad svarbiausia žinios ir kūrybiškumas, gyvename didžiuliame žinių ir informacijos sraute, tad jų gauname pakankamai, o štai kūrybiškumą reikia nuolat ugdyti.  

Aš nepykstu, kai dukra paima ryžių kilogramą ir jį specialiai išpila, juk kaip gražu, kai tie ryžiai krisdami ant žemės atšoka, sukurdami smarkų, lietų primenantį garsą, arba kai matau, kad ji žiūri į savo rankas ir ima piešti ant jų, o ne ant lapo. Stebiu ir nedraudžiu, juk anksčiau ar vėliau nusiplaus, o kokia dėmė ant drabužio − tai smulkmena.  

Man svarbiau ta laimės akimirka vaiko veide, kai nori būti ir pasipuošus, ir kūrybiška. O menai juk ne tik dailė, bet ir muzika, šokis, teatras. Tik vaikai gali surengti tikro meno pasirodymus, kartais kažko reikalaudami, kartais bandydami atrasti, kartais eksperimentuodami, kartais žaisdami.

– Pristatykite save: kokius mokslus baigėte, kaip sekėsi studijuoti.

– Mano mokslų kelias prasidėjo Vilainių pradinėje mokykloje „Obelėlė“. Iki šiol prisimenu saldžiai rūgštų sultingų obuolių skonį, per pertraukas bėgdavom prie obelų skinti obuolių. Dar buvo toks žaliasis kampelis, laistydavom ir prižiūrėdavom gėles.

Taip pat pamenu, kai važiavome filmuotis televizijoje, tiksliai neprisimenu, lyg „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“ vadinosi laida. Pradinė mokykla ir kokybiškas pradinis ugdymas − tai lyg namo pamatai.

Toliau mokiausi Juozo Paukštelio gimnazijoje, tuomet „Aušroje“, Šviesiojoje gimnazijoje vėl grįžau į „Aušrą“ ir dvylika klasių baigiau „Aušroje“.

Manau, kad migracija po mokyklas buvo tam tikra prasme mano paauglystės išraiška. Mokslai man sekėsi gerai ir lengvai, lankydavau daug būrelių, visose mokyklose bent po kartą buvau klasės seniūnė, laikas mokyklose buvo tikrai aktyvus ir įdomus.

Kai reikėjo nuspręsti, ką studijuoti, pasirinkimas buvo netipinis. Visuomet maniau, kad studijuosiu dizainą, architektūrą, gal juvelyriką, bet 2007 m. buvo ypač populiari specialybė − statybos inžinerija, o kadangi matematika ir fizika man patiko, įstojau į KTU, baigiau statybos inžinerijos bakalaurą ir statybos technologijų magistrantūrą.

Mano darbinė patirtis taip pat įvairi: esu dirbusi draudimo brokere, vadybininke, inžiniere, bet šalia darbo nuolat turėdavau papildomų meninių veiklų, tapydavau paveikslus, darydavau freskas, kurdavau papuošalus, kol atradau save tekstilės srityje ir inžineriniam darbui tuomet nebeliko vietos.

– Kaip sugalvojote Kėdainiuose, Smilgos gatvėje, įkurti parduotuvėlę? Kaip sekasi?

– Nuo 2014 m. kuriu tekstilės gaminius, populiariausias produktas − skara, piešiu jas tekstilės dažais. Pirmaisiais veiklos metais daug važinėjau po muges, parodas Lietuvoje ir Latvijoje pristatinėdama savo gaminius, tyrinėdama rinką.

Natūraliai atsirado poreikis turėti stacionarią parduotuvę, pasirinkau Kauną, PC „Savas“ atidariau pirmąją fizinę parduotuvę. Tada klientės Kėdainiuose pradėjo pykti, kad reikia važiuoti į Kauną.

Vieną rytą, eidama į kavinę kavos, pastebėjau lange skelbimą, kad autodalių parduotuvė persikėlė, susisiekiau su savininkais ir išsinuomojau tas patalpas, atlikom kosmetinį remontą ir perkėlėm siuvyklėlę būtent čia, į Smilgos gatvę.

Man patinka, kad parduotuvėlės langai matomi Smilgos g., o darbinės studijos langai − šalia arkos ir vaizdas į Senosios Rinkos aikštę, jaučiasi senamiesčio aura, smagu, kai pro langus praeina turistų grupės, dar smagiau, kai užsuka.

Dideliu pirkėjų srautu pasigirti negalime, tačiau turime susiformavusį nuolatinių klienčių, gerbėjų ratą. Jos mus palaiko, prisimena, užsuka ir puošiasi mūsų gaminiais, esame labai dėkingos joms už dėmesį, ištikimybę ir neblėstantį troškimą originalumo bei išskirtinumo.

Labai malonu, kai atvažiuoja moterys ir iš kitų miestų, kurios mus žino iš elektroninės prekybos. Taip pat siuvame individualius užsakymus su didžiule meile ir atidumu kiekvienam klientui.

– Kas Jums yra kūryba? Turbūt ir darbas, ir poilsis…

– Man kūryba ‒ tai gyvenimas! Tik nuolat kuriant mažus dalykus, galima sukurti kažką išties didingo ir ypatingo. Mano galvoje vis sukasi ir generuojasi daugybė idėjų.

 Labai įsiminė vienas epizodas, kai pas mus parduotuvėje šaunūs meistrai klijavo veidrodžius, o aš vis trukdžiau su savo prašymais: tai vazone skyles išgręžti, tai kažką persukti, perkelti, kol galiausiai, trūkus kantrybei, sako: „Na, iš kur Jūs tos fantazijos semiatės?“ (šypsosi).

Kartais būna momentų, kai žiūri į kokį darbą ir galvoji, kokią aš čia nesąmonę nupiešiau, bet praėjus tam tikram laikui, žiūri iš naujo ir lyg darbas tas pats, o požiūris jau kitas. Grožio samprata labai sąlyginis dalykas.

– Kas mieliausia dirbant, o dėl ko būna sunku ar nemalonu?

– Dažnai sakoma, kad tikram menininkui įvertinimas nėra svarbu, aš manau šiek tiek kitaip, kad to įvertinimo, kartais ir kritikos labai reikia, kad kryptis nebūtų monotoniška, kad atsirastų kažkokios dinamikos, įdomumo, netikėtumo, pokyčių kūrybinėje veikloje.

Gal nuskambės banaliai, bet iš tiesų mieliausia laimingi klientai. Kartais sunku ir nemalonu dėl aplinkybių, kurių negali pakeisti, esi tarsi atsakingas už situaciją, bet tiesioginė kaltė ne tavo. Pavyzdžiui, prasta audinio kokybė, pasitaiko pakeitus gamintoją, kad audiniai dažo, veliasi, juk kiekvieno ištestuoti neįmanoma arba audinio sudėtis neatitinka deklaruojamos. Siuntos pasimeta, vėluoja.

Kai nesuteikiam pakankamai informacijos apie gaminio priežiūrą arba suteikta informacija suprantama kitaip, tuomet pasitaiko, kai gaminiai susitraukia ar piešinys susigadina.

Didžiausias malonumas išsirinkus modelį, sukonstravus ir pasiuvus, matuotis, taip pat labai malonus procesas audinių parinkimas, piešimas ir, žinoma, bendravimas su klientais.

– Jūs prie Nevėžio pastatėte kupolą „Luknė“. Kaip gimė tokia idėja, dėl ko tai darėte?

– Turėjau įsigijusi šlaitinį sklypą prie Nevėžio, pats landšaftas diktavo, kad tai vietai reikia kažko kitokio, o dukra Luknė tuo metu labai mėgo įvairius apvalius daiktus pradedant apelsinu, baigiant mėnuliu. Ir kažkaip abi žaisdamos nusprendėm, sakau: Luknyte, gal statom burbulą? Ji sako − statom! Ir prasidėjo labai įdomus procesas.

Nuo pačio pirminio eskizo sudarymo iki galutinio varianto praėjo dar nepilnai metai ir jau turim burbulą. Džiaugiuosi, kad karantino metu atsirado daugiau laiko kitoms veikloms, ne tik „Design by Žiedūnė“. 

– Ar ši idėja pasiteisino?

– Manau, kad idėja pastatyti nestandartinį statinį asmeninėms šventėms, kūrybai, edukacijoms, tikrai pasiteisino, nes erdvės Kėdainiuose vyresniems vaikams švęsti gimtadienius labai trūko. Kupole labai jaučiasi gera atmosfera, netikėta ir įdomi akustika, jis puikiai tinka nemasiniams renginiams.

– Kas tame kupole vyksta?

– Kupole vyksta netradiciniai meniniai renginiai, jau turėjome meditacinės muzikos vakarą, džiazo koncertą, vyno paskaitą saksofono garsuose, ypatingą Naujųjų sutikimą.

Taip pat kupolą galima ir išsinuomoti, galima jame švęsti gimtadienius ar kitas asmenines šventes. Nusprendus gimtadienį švęsti kupole, galime pasiūlyti animatorę, piešimo edukaciją, dailės terapijos užsiėmimą. Piešimas atpalaiduoja, išlaisvina emocijas.

Jau turėjome ne vieną būrį žavaus jaunimo, kelis nepaprastus, labai jaukius gimtadienius-staigmenas. Labai žaviuosi mamomis, kurios ne tik labai myli ir rūpinasi vaikais, bet dar randa entuziazmo ir noro savo princeses nustebinti. Abi staigmenos pavyko, mergaitės į kupolą buvo atvežtos užrištomis akimis ir atvykus pasitiktos balionais bei skambančia daina „Su gimimo diena“.

Tik vaikai moka taip nuoširdžiai nustebti ir džiaugtis, 3‒4 valandos kupole pralekia nepastebimai. 

Oi, buvau pamiršusi dar vieną labai smagų gimtadienį, tai buvo merginos staigmena vaikinui: svečiai tamsoje laukė jubiliato, jam pravėrus duris DJ pradėjo groti jo mėgstamiausią dainą, visi svečiai dainuoti.

Tai suklydau sakydama, kad nuoširdžiai nustemba tik vaikai (šypsosi). Sužavėjo ir dar viena kupole gimtadienį šventusi labai simpatiškų merginų kompanija, o dar labiau nustebino gimtadienio tema „Aukštakulniai“.

Prieš pat Kalėdas vyko ir vienos įmonės kalėdinis jaukus susibūrimas. Kartais nereikia kažko labai išpuoselėto ir prašmatnaus, užtenka nestandartinės aplinkos, geros auros, kuri sukuria teigiamą atmosferą ir prisideda prie geros nuotaikos, o gera nuotaika − tai jau pasisekusios šventės rodiklis.

– Kas vyks artimiausiu metu?

– Labai laukiame projekto „PASAKA – kelionė“. Tai italų liaudies pasakų skaitymas su muzikiniais interliudais. Pasaka plečia vaiko vaizduotę, lavina kūrybingumą. Suaugusiajam ji irgi padeda užsimiršti, nors trumpam palikti vargus, rūpesčius ar kasdienybės negandas, prisiminti smagias vaikystės akimirkas. Pasaka tinka visiems. Skaitydami ir klausydami pasakų, mes nejučia tampame geresni…

Italų liaudies pasakos – nuotaikingos, linksmos, pasižyminčios geru žmogaus psichologijos išmanymu. Knygoje „Trys apelsinai“ surinktos pasakos – šviesios, džiugios, žaismingai pamokančios. Šias pasakas dainininkė Milda Arčikauskaitė pati girdėdavo skaitant savo mamą, taigi užaugo pasakiškame, be galo išradingame ir žaismingame pasaulyje.

Milda – dainininkė, aktorė, kompozitorė, balso mokytoja, rašytoja. Ji profesionaliai domisi balso galimybėmis, raiškos būdais. Skaitydama pasakas publikai, Milda perduoda žmogaus doros, teisybės, draugystės ir meilės temas, vesdama balsinę liniją, stebėdama ir įsiklausydama, kaip kinta ta linija, ritmai, tempai, balso tembrai, artikuliacija, kvėpavimas.

Projekte „PASAKA – kelionė“ drauge su Milda dalyvauja aktorius ir dambrelio virtuozas Viačeslavas Lukjanovas. Jis yra Lietuvos Rusų dramos teatro aktorius, 20 metų profesionaliai vaidinantis teatro scenoje.

Stebuklas vyksta kasdien. Gyventi įdomu ir paslaptinga… Stebuklingas pasakų pasaulis kviečia keliauti, tikėti, patirti, sužinoti, išmokti, pasikeisti, nustebti, užsimiršti, prisiminti… Net jeigu neturime nei laivo, nei valties, nei malūnsparnio, nei rogių… Galbūt neturime pinigų lėktuvo bilietui arba taksi… neturime netgi skraidančio kilimo, septynmylių batų ar nuostabaus, eiklaus žirgo!.. Mes vis tiek galime keliauti. Nes pasakose įmanoma viskas. Žinoma, dažniausiai reikia žinoti burtažodį.

– Kokie žmonės Jums patinka, kokie yra Jūsų draugai?

– Tikriausiai nieko nenustebinsiu pasakydama, kad tikrų draugų daug neturiu, taip, mane supa daugybė nuostabių žmonių, su vienais sieja darbiniai interesai, su kitais pomėgiai ar giminystės ryšiai, bet yra tik vienas kitas žmogus, kuriam galiu paskambinti naktį ir tiesiog pasikalbėti ar pasiguosti.

Žmonėse labiausiai vertinu tikrumą, patikimumą. Žaviuosi žmonėmis, kurie veikia tai, kas jiems patinka, mėgaujasi gyvenimu, domisi ir gilinasi į savo veiklas, pomėgius, kad ir kokie tie pomėgiai bebūtų: kepti pyragus, montuoti automobiliams ratus, auginti bazilikus, žaisti su vaikais ar kurti įmonės strategijas. Žmogus spinduliuoja tik tuomet, kai atranda ir realizuoja save.

– Kuo dar domitės gyvenime? Kokie jūsų hobiai?

– Man labai sunku atskirti, kas mano hobis, kas darbas, o kas tiesiog viena iš gyvenimo sudedamųjų dalių. Nesu kolekcionierė, neturiu ir nerenku jokių kolekcijų nei apčiuopiamų, nei informacijos.

Dažniausiai domiuosi dalykais, aktualiais einamuoju momentu, jei renkuosi vyną, tai prieš tai pasidomiu apie vynuogių rūšis, regionus, jei ruošiuosi keliauti kažkur, tai susirandu informacijos apie tą šalį, kultūrą.

Mėgstu skaityti, bet negaliu sakyti, kad tai mano hobis, būna tokių metų, kai per metus perskaitau tik vieną knygą. Paskutinė skaityta G. Boccaccio „Dekameronas“ − nepaprastai nuotaikinga knyga, kasdien perskaitydavau po novelę, jų, berods, šimtas, visos linksmos, pamokančios, kartais šokiruojančios ar labai netikėtos.

Namuose televizoriaus neturiu, nesu prieš, tiesiog papildomo foninio triukšmo nemėgstu, o gerą filmą galima pasižiūrėti ir per kompiuterį. Labai vertinu pasirinkimo laisvę, tad ir informaciją skaitau tik tą, kuri man aktuali, o ne tą, kuri mirga antraštėse.

Man patinka gamta, nepaprastai mėgstu stebėti saulėlydžius, kaskart jie vis kitokie, tai unikalu ir nepakartojama, gal gamtos stebėjimą būtų galima priskirti prie hobių (šypsosi). Man patinka plaukimas, vandens pramogos, SPA, pirtys, kelionės ir tiesiog ramūs pasivaikščiojimai.

– Kas Jums gyvenime svarbiausia?

– Gyvenime svarbiausia atrasti save ir neprarasti. Labai svarbu išlikti savimi, vadovautis savo vertybėmis, turėti jas. Būti asmenybe, neprarasti žmogiškumo, turėti tikslą, tačiau gyventi čia ir dabar, nes juk visi žinome, kad į praeitį sugrįžti neįmanoma, ateities gali ir nebūti, o dabartis yra dovana, juk būtų kvaila nesidžiaugti dovanomis.

Tikiu, kad jau daugelyje namų nebėra indaujų su krištoliniais ir porcelianiniais indais svečiams, nes koks dar didesnis svečias gali užsukti į Jūsų namus, jei ne Jūs pats!

Man skaniau gerti vandenį iš taurės, aš taip ir darau, nelaukiu, kol bus gimtadienis, kad galėčiau ištraukti taures iš dėžutės.

Šiandien studijoje tvarkiau lentynas, mečiau nereikalingus daiktus ir mąsčiau apie tą vartotojišką kultūrą, juk tikrai užtektų tiek daiktų, kad jie būtų nuolat judinami ir nereikėtų nuo jų valyti dulkių, bet čia tik mintys į ateitį… 

– Kokiomis vertybėmis vadovaujatės gyvenime?

– Manau, kad reikia gyventi ir elgtis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi. Tikiu minčių galia, pozityvios ir šviesios mintys tikrai išsklaido pilkus debesis.

Vertinu taiką, man nepatinka konfliktai ir konfliktinės situacijos, jos tik retais atvejais kažko išmoko, o dažniausiai tai tiesiog eikvoja laiką ir jėgas. O laikas − tai didžiulė vertybė, todėl esu labai dėkinga visiems, kurie skiria savo laiką buvimui kartu, susitikimui, pokalbiui. Laikas yra tiesiogiai proporcingas norui, turint noro, atsiranda ir laiko.

– Kai būna sunku, liūdna, kuo remiatės, kas palaiko, kokie žmonės, koks požiūris, filosofija?

– Muzika, skoniai, kvapai grąžina į malonias vietas, būsenas. Kiekvienas nemalonios būsenos atvejis skirtingas, kartais užtenka įsijungti mėgstamą ar kažkur klausytą dainą ir ji atitraukia nuo tuo metu esamos liūdnos būsenos.

Gryno oro gūsis taip pat labai geri vaistai, kaip ir vanduo, visais pavidalais, stiklinė vandens su citrina, aromatinė vonia su levandų eteriniu aliejumi. Skambutis kažkam iš artimų draugų ar mamai, pokalbiai turi magiškų galių, net nebūtina kalbėti apie rūpesčius ar problemas, tiesiog linksmas tonas, maloniai nusiteikusio žmogaus balsas kitame laido gale yra užkrečiamas.

Dažniausiai sunkumus priimu, kaip natūraliai susiklosčiusią situaciją, kuri, žinau, kad anksčiau ar vėliau praeis. Svarbiausia ramybė, ją reiktų kaupti ir branginti, kad prireikus, nepritrūktų.