Žemė – tai ne nuosavybė, o paskola iš ateities kartų

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Miesto vaikas, asfalto vaikas, miestietis – visi šie ir kiti epitetai mieste užaugusiam žmogui puikiai tiktų ir Marijui Kukliui. Galbūt nieko keisto ir stebėtino nebūtų, jei nežinotume, kur dirba ir kuo jis užsiima. 34-erių sostinėje gimęs ir augęs Marijus yra agronomas ir gyvulininkystės technologas, UAB „Krekenava“ Pušaloto padalinio vadovas. Nors augo Vilniuje, tačiau vyras prisipažįsta, kad gamta, augalija ir gyvūnija visada jam buvo arti širdies. O jo pasakojimai apie nenumaldomą aistrą keliauti autostopu ar automobiliu, prikausto kaip gera nuotykių knyga.

Rutinos nebūna

Balandį ketvirtus metus „Vikonda grupei“ priklausančioje bendrovėje pradėsiantis skaičiuoti M. Kuklys prisimena, jog čia pateko įprastu būdu: „Radau skelbimą internete, kad ieškomas agronomas, pasiūlė padalinio vadovo pareigybes ir sutikau, nes čia mačiau galimybę tobulėti“.

Aleksandro Stulginskio universitete (ASU) agronomo bakalaurą ir Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU) Gyvulininkystės technologo magistrą įgijęs Marijus pasakoja, kad agronomo darbą dirba nuo 2012 metų.

Iki „Krekenavos“ jam teko dirbti keliose įmonėse, iš kurių didžioji dauguma – gyvulininkystės ūkiai.

„Esu vilnietis, žieminius rapsus pirmą kartą pamačiau 2012 metais, kai dar studijavau ir atlikau praktiką vienoje įmonėje Jonavos rajone, o vėliau joje ir įsidarbinau agronomo asistentu.

Baigęs studijas, pradėjau dirbti agronomu, o nuo 2015-ųjų perėjau į padalinio vadovo pareigas. Tačiau iki 2012 metų teko dirbti daug įvairių darbų ne tik Lietuvoje“, – apie savo darbinę patirtį pasakoja pašnekovas.

Šiuo metu „Krekenavos“ Pušaloto padaliniui vadovaujantis M. Kuklys, anot jo, yra atsakingas už padalinio veiklą ir gamybinius rezultatus.

„Esame nedidelis, bet stiprus kolektyvas. Šiuo metu yra apie 10 nuolatinių darbuotojų. Jų skaičius priklauso nuo sezono – vasarą būna daugiau, žiemą – mažiau. Visi kartu prižiūrime ir rūpinamės daugiau kaip 2 200 ha pasėlių plotais, – kolektyvo atsakomybes vardijo Marijus, o paklaustas, kaip atrodo įprasta jo darbo diena, šypsosi: „Darbo diena priklauso nuo sezono – nuo pavasario iki rudens pagrindinis darbas yra laukuose. Rutininių darbų neturime“.

Pašnekovas pasidžiaugia, kad bendrovėje dirbantis agronomas ar mechanizatorius ar bet koks kitas specialistas nuolat gali tobulėti, nes dirbama su pažangia, šiuolaikine technika, bendraujama su mokslo pasaulio atstovais: „Aišku, reikia pasiekti užsibrėžtus tikslus, visiems palankių rezultatų. Tačiau įmonė vadovaujasi moksliniais faktais, bando įveikti vis didesnius gamtos keliamus iššūkius, todėl, nors kartais atrodo ir sudėtinga, bet darbo aplinka ir atmosfera jame labai gera“.

Jaučia atsakomybę gamtai

Kaip jau užsiminė Pušaloto padalinio vadovas, keičiantis klimatui, tenka taikytis prie gamtos ir auginant skirtingas kultūras.

„Dabar auginame kukurūzus, žieminius kviečius, žieminius rapsus, vasarinius miežius, pupas – pagrindinės yra žieminės kultūros, nes jos atspariausios jau įprastomis tampančioms kaitroms ir sausroms. Iš išvardintų kultūrų gaunamas geriausias derlius, – aiškina M. Kuklys. – Kadangi žemės ūkyje sąlygos tampa vis sudėtingesnės, pasižvalgome ir į alternatyvias kultūras – sėklines žoles, daržoves.“

Jau ne vienerius metus iš eilės UAB „Krekenava“ nevengiama ir eksperimentuoti: prieš kelerius metus pradėti auginti raudonieji burokai, lauko agurkai, juodieji serbentai – visi šie produktai puikiausiai nugulė kitos „Vikonda grupei“ priklausančios gamybinės įmonės Kėdainių konservų fabriko konservuose.

Marijus pasakoja, jog bendrovė niekada nestovi vietoje, nuolat vyksta kokie nors bandomieji auginimai, stebima ir svarstoma, kaip ir kur dar galima būtų tobulėti, kaip tausoti žemę.

„Šiuo metu esu susitelkęs ties dirvožemio išsaugojimu, praturtinimu. Bendraujame su mokslininkais. Kaip tik dabar Vilniaus universiteto (VU) doktorantūros studentė rašo disertaciją, mūsų laukuose atlieka mikroorganizmų stebėseną ir pasidalina tikrai įdomia informacija, kuri praplečia mūsų supratimą, kad dirvožemis – tai atskiras pasaulis, jis nėra sterili terpė.

Ten yra tiek daug gyvybės ir už jos išsaugojimą mes esame atsakingi patys, – neabejingą požiūrį į aplinkosaugą dėstė M. Kuklys. – Taip pat sezono metu renkame augalų pavyzdžius ir siunčiame į tarptautinę laboratoriją mikroelementų trūkumui nustatyti – taip vadovaujamės faktais, o ne pasvarstymais: gal reikėtų to ar kitko.

Sakyčiau, mūsų padalinyje nėra nei vieno vienodo lauko, išbandome vis kažką naujo, bet nepuolame stačia galva į kažką naujo, po truputį auginame, atliekame bandymus ir stebime, kas iš to išeis. Imantis naujovių, pirmiausia reikia jas išbandyti ir pasimokyti iš klaidų, kad jos pasitvirtintų, o tam kartais užtenka ir nedidelio bandomojo lauko.

Praktika labai skiriasi nuo teorijos: jeigu galėtume savo potyrius lengvai dokumentuoti, manau, galėtume ne vieną mokslinį straipsnį parašyti, bet kadangi esame augintojai, labiau mėgstame praleisti laiką laukuose negu prie popieriaus ir rašiklio.“

Mėgstamiausias augalas – liucerna

Paprastai žemės ūkio darbai prasideda pavasarį ir baigiasi rudens vidury. O ką žemės ūkio darbuotojai veikia šaltuoju metų laiku?

„Aišku, pirmas darbas – technikos paruošimas būsimam sezonui. Taip pat tvarkomės teritoriją, patalpas, važiuojame į laukus – ten ir vėjovartų nemažai, gal kur melioracijos griovį reikia kartais pravalyti ir t.t.“, – apie šaltojo sezono darbus bendrovėje pasakoja padalinio vadovas.

Marijus, sako, kad darbas jam yra hobis, o mėgstamiausia savo kultūra specialistas įvardija daugiametes žoles: „Sakyčiau, iš jų liucerna, bet tai aktualu, kai augini galvijus. Liucerna – tai baltymų šaltinis, kuriam beveik nereikalinga priežiūra, o nauda didelė tiek galvijams, tiek dirvožemiui.

Kalbant apie kultūras, kurias auginame „Krekenavoje“, kiekvienas augalas turi savų pliusų ar minusų, jį reikia reguliariai lankyti, stebėti ir prižiūrėti. Intensyvaus sezono metu į tą patį lauką tenka nuvažiuoti kas antrą dieną ir kaskart pamatai vis kažką kito“.

Planuoja įdarbinti dronus

Visi dar neretai įsivaizduojame, kad darbas žemės ūkyje yra sunkus fiziškai. Tačiau tobulėjant technikai ir technologijoms, jos vis dažniau ateina į pagalbą žmogui, be to, Marijaus teigimu, žemės ūkyje reikalingas intensyvus protinis darbas.

„Fiziškai nieks nenori dirbti, aš tuo labiau, – juokiasi pašnekovas. – Iš tiesų mes nuolat dirbame protinį darbą: juk žiemines kultūras pasėjame rudenį, o nuimame po nepilnų metų. Per tą laiką būna visko – nuo kažkokios specifinės kenkėjų invazijos, kurią pamatai pirmą kartą, nors dirbi jau ne pirmus metus, iki orų, kurie visą tavo beveik metų darbą gali sugadinti likus vos kelioms dienoms iki nuėmimo.

Gamta ir joje vykstantys procesai nuolat kinta – vystosi ligos, atsparios augalų apsaugos priemonėms, taip pat nauji, mūsų klimatui nebūdingi gamtos reiškiniai. Pavyzdžiui, pernai buvusios tropinės naktys, kaitros, todėl ir mums reikia neužmigti, bet nuolat išlikti budriems, stebėti gamtą ir joje vykstančius procesus.

Darbuotojai supranta, kad daugiau naudos visi gausime galvodami negu dirbdami darbą dėl darbo. Klaidų darome visi, bet stengiamės jomis dalintis, mokytis ir jų nekartoti.“

M. Kuklio teigimu, įmonėje naudojama pažangi technika, o šiais metais jis tikisi, kad pavyks „Krekenavoje“ įdarbinti ir dronus: „Jau su agronomu Jonu Masilioniu sudarėme kelias naujas technologijas savo ūkiui, kurias ketiname įgyvendinti dar šiais metais“.

Pasak specialisto, dronai žemės ūkyje dar yra naujovė, todėl reikia išmokti su jais dirbti. Tačiau viską suderinus ir pritaikius, ateityje tai bus labai didelė pagalba ir investicija į tvarią žemdirbystę.

„Mes iš praktikos jau žinome, kai į rinką ateina kažkas naujo, dažniausiai susiduriama su įvairiais iššūkiais, turime daug mokytis, tobulinti savo žinias, – aiškino Marijus. – Šiuo atveju ją tenka nemažai derinti. Todėl pradžioje planuojame bandymus atlikti vos keliasdešimties ha plote.“

Eksperimentas su rapsais

Pasakodamas apie būsimus eksperimentus ir naujoves, specialistas pateikia pavyzdį.

„Viena iš technologijų yra labai paprasta. Tarkime, žieminiai rapsai. Jau liepos pirmoje dekadoje augalas pradeda uždaryti savo gyvybės ciklą. Lapai išnyksta, ankštaros naudoja sukauptas maisto medžiagas iš pačio augalo masės. Kadangi pasėlis mažiau stelbia dirvą – dirva gauna daugiau saulės šviesos. Taip pat likusi drėgmė ir maisto medžiagos tampa nebereikalingos.

Mes planuojame tuo pasinaudoti ir dronais tarp rapsų įsėti sėklų mišinį, kuris užpildys atsiradusį tarpą tarp liepos ir rugsėjo vidurio, kol sėsime žieminius javus. Taip anglies kaupimo ir maisto medžiagų surišimo ciklas taps nenutrūkstamas, – aiškina M. Kuklys. – Jau nukūlę rapsus turėsime minimalią žaliuojančių augalų masę. Tokiu būdu panaudosime saulės energiją.

Kol kas be dronų atlikti mano minėtą darbą beveik neįmanoma. Tiesa, ir ši technologija turi savų niuansų – tokių kaip vis stipresnės, dažnesnės audros, dėl kurių rapsų pasėliai gali išgulti arba būti išlaužyti. Todėl kiekvieną naują technologiją svarbu ne tik įgyvendinti praktiškai, bet ir gerai išanalizuoti galimas rizikas.“

Paklaustas, koks vis dėlto darbas bendrovėje yra fiziškai sunkiausias, kiek pasvarstęs vyras sako: „Nuo fizinio darbo lengva pailsėti. Tačiau protinis yra sudėtingesnis – reikia išmokti atsiriboti nuo darbo ir persijungti į poilsį. Darbuotojams taip pat tenka ir ilgiau padirbėti, paaukoti vieną kitą savaitgalį, bet jie, kaip ir aš, supranta, kad augalų priežiūroje yra svarbūs terminai. Dėl tokio požiūrio visiems tampa lengviau dirbti“, – kolektyvo dvasia džiaugiasi padalinio vadovas.

Pomėgis – kelionės nuosavu automobiliu

Nors darbas įtemptas ir aktyvus, tačiau net ir laisvalaikį Marijui patinka leisti aktyviai.

„Mėgstu sportuoti, žygius, keliones automobiliu po Europą. Keliaudamas, lankau mažiau urbanizuotas vietoves, taip pat patinka aplankyti buvusias Sovietų sąjungos šalis – tai savotiška kelionė laiku atgal“, – pasakoja M. Kuklys.

Automobiliu mėgstantis keliauti vyras renkasi savo, bet ne svečioje šalyje nuomojamą transporto priemonę ir tam turi svarių argumentų: „Nuosavą automobilį gerai žinau ir, esant reikalui, galiu be streso jį paremontuoti. Juk tenka įvairių kelių matyti ir jais važiuoti mažiau turtingose šalyse“.

Kompanija „Krekenavos“ keliautojui taip pat nebūtina – jam patinka keliauti vienam, nors ne kartą yra tekę į keliones leistis ir su kokiu patikimu draugu. O kalbėdamas apie tolimiausias pasiektas vietas, vardija: „Į šiaurę – Nordkapp. Tai šiauriausia Europos vieta Norvegijoje, kurią galima pasiekti automobiliu. Keliavau 2016 metų vidurvasarį. Labai patiko.

Į pietus – Valensija. Į rytus – rytų Ukraina. Studijų laikais yra tekę ir iki Sirijos autostopu nukeliauti – tai buvo geriausios kelionės: įsimeti 100 eurų į kišenę ir keliauji“.

Iš aplankytų vietų didžiausią įspūdį Marijui paliko minėta šiauriausia Europos vieta, kurią galima pasiekti automobiliu, Nordkapp.

„Ten visai kitas pojūtis, lyg būtum pasiekęs pasaulio kraštą, kur kelio toliau nėra. Gamta savito grožio, elniai vidury kelio, tyla aplinkui, – savo kelionių įspūdžiais dalijasi pašnekovas ir atskleidžia, kad jo planuose yra noras aplankyti Balkanų šalis.

Kai nekeliauja ir laisvalaikį leidžia namuose, šiuo metu Panevėžyje gyvenantis vyras pasigenda parkų, kuriuose galima būtų aktyviai leisti laisvalaikį. Tačiau mato kitų privalumų.

„Esu tikras vilnietis, vasaras leisdavau kaime pas senelę. Kadangi pasirinkau tokią veiklos sritį, tai laikinai pagyventi atsikrausčiau į Panevėžį. Tas laikinai jau greitai 10 metų, – humoro jausmo nestokojo pašnekovas. – Panevėžys – mažas miestas lyginant su Vilniumi. Trūksta parkų – tokių kaip Verkių ar Vingio, bet čia nėra kamščių – pėsčiomis per kelias valandas pereini visą miestą.“

Kiekviename lauke turi kažkas augti

Nuo vaikystės gamta, augalais, gyvūnija besidomintis M. Kuklys į sostinę sako grįžtantis tik aplankyti artimųjų, o visi kiti gyvenimo planai sukasi aplink Panevėžį, nors arčiau širdies jam yra gimtasis Vilniaus kraštas ir jo gamta. Tačiau, anot jo, tai tik subjektyvūs jausmai. Kur kas svarbiau yra tai, kad visi turime suprasti kiekvieno iš mūsų atsakomybę už Žemės resursus, jų panaudojimą ir jos išsaugojimą ateities kartoms.

– Marijau, esate agronomas, daug laiko praleidžiate gamtoje, su žeme, augalais… Ar pastebite kokių nors kitimų (aplinkos, gamtos, augalų), susijusių su klimato kaita?

– Taip, tai yra ir egzistuoja. Ir tai labai daug kainuoja. Aš manau, laiko klausimas, kol mes „persilaušime“ ir suprasime, ką pasiskolinome, tą turime atiduoti. Juk, kaip sakoma, žemė – tai ne nuosavybė, o paskola iš ateities kartų.

– Pasvajokime: kokioje žemėje, planetoje norėtumėte gyventi Jūs, kaip atrodytų Jūsų tobulas pasaulis? O gal viskas yra gerai ir tokia žemė, kokia yra dabar Jums patinka, nieko keisti nereikia?

– Keisti reikia mąstymą ir pradėti tai daryti nuo savęs. Mano noras, kad nė vienas laukas nebūtų juodas, jame turi kažkas augti. Juk gamta tiek duoda už dyką! Pavyzdžiui, saulė, vėjas, o mes tiek jos mažai išnaudojame – tikriausiai per daug skaičiuojame ten, kur nereikia. Tobulas pasaulis – kai daugiau duosime, negu imsime.