30 metų Lietuvoje gyvenantis kartvelas lietuviams paruošė ypatingą dovaną

„Fenomenalūs Lietuvos ir Sakartvelo santykiai žavi ypatingu glaudumu ir ryšiu, kokio pavydėti galėtų daugelis kitų valstybių.

Dvi šalys, kurios niekada ne tik kad neturėjo bendros sienos, bet netgi yra skiriamos 2 000 kilometrų, kurios niekuomet nebuvo saistytos konkrečiais kariniais ar prekybiniais ryšiais. Tačiau jų tautos išliko artimiausios iš visų subyrėjusios Sovietų Sąjungos imperijos tautų. Tokia draugystė yra didelė vertybė, tiesiog neįkainojamas turtas“, – įsitikinęs Lietuvoje beveik tris dešimtis metų, iš kurių dvidešimt prabėgo Krakių miestelyje (Kėdainių r.), gyvenantis režisierius kartvelas Levanas SEPASHVILI (62).

[quote author=“L. Sepashvili“]Baigiame pamiršti, ką reiškia laisvė. Tiksliau – ką reiškia jos neturėti.[/quote]

Amūro strėlei sužeidus širdį, iš Lietuvos nebeišvyko

Lietuvoje pritapusį užsienietį su šia valstybe sieja itin artimi, netgi romantiškai jausmai.

„Į Lietuvą atvykau prieš beveik trisdešimt metų. Kaune mediciną studijavo mano brolio sūnus. Kaip ir atvykau prižiūrėti bernioko sūnėno, bet… pats nuklydau“, – šypteli L. Sepashvili, į „Rinkos aikštės“ redakciją pokalbiui atvykęs kartu su „priežastimi“, dėl kurios gūdžiais devyniasdešimtaisiais vyriškis liko Lietuvoje – devyneriais metais jaunesne žmona Vilma.

„Sakoma, jog sakartveliečiai Lietuvoje vagia nuotakas ir į savo šalį išsiveža. Šiuo atveju – aš sau jaunikį pasivogiau. Atvažiavo žmogus sūnėno prižiūrėti, o aš jį tik capt – pačiupau ir niekur nebeišleidau, – juokiasi greitai apvalią vestuvių sukaktį su Lietuvoje dėl jos likusiu Levanu švęsianti V. Sepashvili. – Turbūt visi yra girdėję apie sakartvelietį menininką Niką Pirosmanį, kuris buvo įsimylėjęs keliaujančios prancūzų kafešantano trupės aktorę Margaritą. Ji su trupe buvo atvykusi į miestą, kuriame menininkas gyveno. Sklando legenda, jog N. Pirosmanis su Margarita buvo užmezgęs romaną. Sužinojęs, jog ji ketina kartu su trupe grįžti į Paryžių, menininkas pardavė savo parduotuvėlę ir už visus pinigus jai nupirko milijoną raudonų rožių. Deja, Margarita vis tiek išvyko, N. Pirosmanį palikdama tuščiomis kišenėmis ir sudaužyta širdimi. Iš šios legendos ir kilo daina „Milijonas raudonų rožių“. Tai žodžiu, mudu su Levanu likome kartu, niekas niekur neišvažiavo, bet jis man vis dar neišpildė pažado milijoną rožių padovanoti. Laukiu.“

Planuoja sugrįžti į Krakes, mat jose gera

Būtent „meilės emigranto“ Levano sprendimas lėmė tai, kad Sepashvilių šeima dvi dešimtis metų pragyveno Krakėse.

„Pati buvau kaunietė, bet Krakėse gyveno mano močiutė. Pačioje mūsų su Levanu bendro gyvenimo pradžioje nusivežiau jį Krakes aprodyti. Mano didžiai nuostabai, šis miestelis jam iškart tiko ir „prilipo“, – prisimena kartvelo širdį užkariavusi žavinga lietuvaitė. – Aš bandžiau sakyti, jog man lyg ir Kaunas labiau patinka, o Levanas nukirto: „Mes gyvensime Krakėse ir taškas“. Na, kaip tarėme, taip ir padarėme. Netrukome apsigyventi ir pritapti Krakėse, jose atidarėme sakartvelietiškų patiekalų restoraną, kurį pavadinome „Pirosmani“ – romantiškojo Sakartvelo menininko garbei.“

[quote author=“V. Sepashvili“]Aš bandžiau sakyti, jog man lyg ir Kaunas labiau patinka, o Levanas nukirto: „Mes gyvensime Krakėse ir taškas“.[/quote]

Tiesa, pastaruosius aštuonerius metus šeima gyvena ir verslą vysto Trakuose, o šiame kurorte besilankantys kraštiečiai būtinai užsuka per ilgą laiką šitaip pamėgtų tikrų gruziniškų patiekalų – charčio sriubos, guliašo, šonkauliukų paskanauti.

„Vienodai brangūs ir Trakai, ir Krakės. Parvykstame kartas nuo karto į Krakes – taip šilta, gera, šitiek prisiminimų, visi žmonės pažįstami. Mūsų pirmagimė dukra mokosi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, pagrandukė greitai baigs gimnaziją. Kuomet ir ji išeis į mokslus, ketiname sugrįžti gyventi į Krakes ir kartu su savimi parsivežti „Pirosmani“, – žmoną papildo L. Sepashvili.

Iniciavo Kėdainių ir Telavio bičiulystę

Trisdešimt metų Lietuvoje gyvenantis L. Sepashvili nepamiršo ir neišsižadėjo tėvynės Sakartvelo. Priešingai – dargi iniciavo, kad tarp Kėdainių ir jo gimtojo Telavio miesto Sakartvele užsimegztų bičiuliški santykiai, o šios dvi savivaldybės bendrautų įvairiose srityse – pradedant ekologijos ir energetikos, baigiant kultūrinių mainų, sporto, švietimo ir verslo sferomis.

„Buvau vienas iš iniciatorių to, kad šios dvi savivaldybės taptų bendradarbiavimo partneriais ir abiejuose miestuose iškiltų draugystę liudijantys monumentai“, – šypteli pernai tikslą pasiekęs L. Sepashvili, negana to, dar ir gavęs Telavio miesto garbės piliečio vardą.

Be to, L. Sepashvili yra drauge su žmona įkurtos Gruzijos kultūros asociacijos „Kachetija“ prezidentas, skatinantis Sakartvelo bei Lietuvos artistų tarpusavio mainus.

2017 metais jis su Sakartvelo aktoriais Trakuose pastatė kalėdinį spektaklį, o šiuo metu po Lietuvą keliauja netrukus į Kėdainius atvyksiantis antrasis jo spektaklis „Troškimų ir svajonių medis“.

[quote author=“L. Sepashvili“]Į nepriklausomybę lietuviai su kartvelais žygiavo kartu: šlubčiodami, klupdami, bet pečiais pasiramstydami, vieni kitus pirmyn stumdami.[/quote]

Į nepriklausomybę žygiavo kartu

L. Sepashvili visuomet žavėjosi ypatingu savo tėvynės Sakartvelo ir Lietuvos ryšiu. Pamilo mūsų šalį jis anksčiau negu kad į ją atvyko patį pirmąjį kartą sūnėno aplankyti.

„Tiek Lietuvos, tiek Sakartvelo gyvavimo istorija labai panaši. Sąjūdžio metu, 1989-aisiais, vienos pirmųjų sovietų teroro akcijų buvo nukreiptos prieš mus. Sakartvelo sostinėje Tbilisyje teroro akcijų metu žuvo 21 žmogus. Nepraėjus nė dviems metams, 1991-ųjų sausio 13-ąją, bandyta susidoroti su jumis. Kuomet teroras vyko pas mus, lietuviai apie tai garsiai kalbėjo ne vien Sovietų Sąjungos, bet tarptautiniu lygmeniu. Mes netylėjome ir tuo pačiu atsakėme po pas jus vykusių kruvinų Sausio 13-osios įvykių. Lietuvos ir Sakartvelo politikai praktiškai vienu metu ėmė kovoti dėl išėjimo iš TSRS. Į nepriklausomybę lietuviai su kartvelais žygiavo kartu: šlubčiodami, klupdami, bet pečiais pasiramstydami, vieni kitus pirmyn stumdami“, – sunkiai tramdydamas jaudulį kalbėjo kartvelas.

Suskubo padėti karo metu

Dar viena ypatingo solidarumo išraiška, apie kurią L. Sepashvili kalba su didžiausia pagarba lietuvių tautai – tai jų išreikštas palaikymas 2008 m. vykusio Rusijos-Gruzijos karo metu.

[quote author=“L. Sepashvili“]Dvi šalys, skiriamos 2 tūkstančių kilometrų, kurios niekuomet nebuvo saistytos konkrečiais kariniais ar prekybiniais ryšiais. Tačiau jų tautos išliko artimiausios iš visų subyrėjusios Sovietų Sąjungos imperijos tautų.[/quote]

„Vos tik prasidėjus šiam kariniam konfliktui, Lietuva pati pirmoji Sakartvelui suteikė humanitarinę ir politinę pagalbą. Tuometinis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus nepabūgo ir išsyk atvyko į Sakartvelą tam, kad išreikštų lietuvių palaikymą. V. Adamkus buvo 40 kilometrų nuo zonos, kurioje vyko kova, pradžios. Žiūrėjau aš į televizijos žiniose rodomą V. Adamkų ir jaučiausi toks dėkingas, jaučiausi, lyg mano paties valstybės prezidentas ten stovėtų“, – prieš dešimtį metų patirtus išgyvenimus ryškiai prisimena L. Sepashvili.

Draugai lietuviai guodė

Įvykius, kurie dėjosi gimtojoje Levano šalyje 2008-aisiais, jis sekė savo namuose Krakėse:

„Mano draugai iš Kėdainių ir visos Lietuvos skambino, palaikė, guodė mane, nes žinojo, kad man iš skausmo plyšta širdis. Jie jaudinosi ir patys, nes puikiai suprato, kas vyksta Sakartvele. Sulaukiau skambučio iš dabartinio Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus, kuris tuo metu buvo Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvos Respublikos misijoje prie NATO ir Vakarų Europos Sąjungoje. Linas sakė: „Levanai, žinau, kad tu šiuo metu žiūri televiziją ir verki matydamas, kas vyksta tavo šalyje. Noriu patikinti, jog Sakartvelą palaiko visa Lietuva. Man tai išties daug reiškė. Rusijos-Gruzijos karas sakartveliečių širdyse ir sielose paliko labai daug randų.“

Patvirtino pirmieji pasaulyje

Praėjusiais metais ir Lietuva, ir Sakartvelas šventė 100-ąjį valstybės atkūrimo jubiliejų. Draugiškais gestais abi tautos apsikeitė ir vėl. Atsižvelgdama į Sakartvelo prašymą, pernai Valstybinė lietuvių kalbos komisija nutarė, kad greta lietuvių kalboje įprastų pavadinimų „Gruzija“ ir „gruzinai“ galėtų būti vartojami variantai, artimesni gruziniškiems. Kaip alternatyvų valstybės pavadinimo variantą komisijos nariai pasiūlė „Sakartvelą“, o jos piliečius pavadino „sakartveliečiais“ bei „kartvelais“.

[quote author=“ V. Sepashvili“]Atvažiavo žmogus sūnėno prižiūrėti, o aš jį tik capt – pačiupau ir niekur nebeišleidau.[/quote]

„Lietuviai pirmieji Gruziją pradėjo vadinti Sakartvelu – taip, kaip mes patys ją vadiname savo kalba. Mūsų spauda labai plačiai „apdainavo“ tai, kad Lietuva tapo pirmąja valstybe pasaulyje, įteisinusia autentišką Gruzijos pavadinimą „Sakartvelo“. Nebenorėjome vadintis Gruzija, kadangi tai – rusiškas terminas, kurį mums „prilipdė“ Rusija, vykdydama represijas, visaip kaip bandydama atimti mūsų identitetą. Esame europietiška valstybė, norime būti ES, NATO dalimi, todėl stengiamės išguiti šį slavišką pavadinimą, – paaiškina L. Sepashvili. – Atsakydamas į tai, Sakartvelas oficialiai įteisino autentišką Lietuvos pavadinimą. Iki tol savo kalboje vartoję slavišką pavadinimo versiją „Litva“, įteisinome „Lietuvos“ pavadinimą.“

Prasminga dovana Lietuvai

Šių metų vasarą Kremliui įgyvendinus politinio atspalvio sprendimą uždrausti tiesioginį oro susisiekimą tarp Rusijos ir Sakartvelo, lietuviai vėl neliko nuošalyje. Dargi priešingai – jie ėmė masiškai keliauti šia kryptimi.

„Įkvėptas nepaprasto Lietuvos palaikymo Sakartvelui ir ilgus metus neblėstančio ryšio tarp dviejų tautų, kurios dar Sovietų Sąjungoje kovojo dėl laisvės, pastačiau spektaklį „Troškimų ir svajonių medis“. Tebūnie tai mano dovana taip mylimai Lietuvai ir nuostabiai lietuvių tautai“, – šypteli režisieriaus išsilavinimą turintis L. Sepashvili, pirmąsyk nuo emigracijos pradžios teatrą savo gyvenime atgaivinęs tik prieš dvejus metus, pakviesdamas į Trakus aktorius ir šokėjus iš tėvynės.

Nuo pragaišties lietuvius gelbėjo gruzinai

Spektaklyje „Troškimų ir svajonių medis“ pasakojama apie dvi šeimas, susitikusias tremtyje Sibire.

„Lietuvos gyventojų trėmimai prasidėjo 1939–1940 metais, o iš Gruzijos pirmieji traukiniai Sibiro kryptimi pajudėjo dar anksčiau – 1937-aisiais. Spektakliui pjesę parašiau pagal tikrą istoriją, kuri pasakoja apie tremtyje Sibire susitikusias lietuvių ir gruzinų šeimas. Gruzinai ten apsigyvenę buvo keleriais metais anksčiau. Tik ką Sibiran atvežtai lietuvių šeimai adaptuotis ir priprasti buvo labai sudėtinga, tad pagalbos ranką ištiesė gruzinai. Jeigu ne jie, lietuvių šeima būtų numirusi iš šalčio ir bado“, – iš pirmų lūpų išgirsta istorija, tapusia spektaklio „Troškimų ir svajonių medis“ siužetu, su „Rinkos aikštės“ skaitytojais dalijasi kartvelas.

Kartu išgyvenę nepriteklių ir nežinią

Spektaklio „Troškimų ir svajonių medis“ tema – tremtis, sudaužyti žmonių likimai, gyvenimas toli nuo savų namų, šaltoje Sibiro žemėje. Spektaklyje pasakojama apie sudėtingas XX a. vidurio istorijos peripetijas, į kurias pateko tiek lietuvių, tiek ir kartvelų tautos.

[quote author=“L. Sepashvili“]Tik ką Sibiran atvežtai lietuvių šeimai adaptuotis ir priprasti buvo labai sudėtinga, tad pagalbos ranką ištiesė gruzinai.[/quote]

„Tremtys į Sibirą, skaudžios patirtys, nuolat kamuojanti nežinia dėl to, kas laukia rytoj – šie sudėtingi išgyvenimai vienodai suprantami abiems tautoms, kurios, sugebėjusios tai išgyventi, iš naujo suvokė, kas yra draugystė, meilė, ištikimybė. Spektaklyje susipynė kartvelų ir lietuvių šeimų likimai, sunkumas ir tragedijos. Dvi tautos – dvi šeimos, bandančios padėti viena kitai išlikti tuometiniame atšiauriame pasaulyje. Pasmerkti gyvenimai toli nuo tėvynės. Spektaklyje rodoma sovietinė sistema ir tai, kaip ji tyčiojosi iš žmonių gyvenimo, – siužeto detales atskleidžia L. Sepashvili. – Pjesę spektakliui rašiau toli gražu ne vienerius metus. Pradėjau dar kuomet su Vilma gyvenome Krakėse. O buvo taip: prisėdu, parašau, nueinu, po kelių dienų vėl tušinuką, balto popieriaus lapą į rankas imu ir kuriu toliau. Rašydamas pjesę nuolat galvojau apie tai, kokius sunkumus tos dvi šeimos išgyveno ir kaip joms pasisekė atsidūrus Sibire vienai šalia kitos. Man visa tai reikėjo išjausti, išgyventi, o galiausiai – tinkamai perteikti. Užtruko…“

Pagrindinis vaidmuo – Šilanskui

Pagrindinį spektaklio „Troškimų ir svajonių medis“ personažą – TSRS NKVD veikėją, vieną pagrindinių trečiojo-penktojo dešimtmečių masinių represijų organizatorių Lavrentijų Beriją įkūnija žinomas Lietuvos komikas Raimondas Šilanskas.

„Pirmiausia savo spektaklio idėja įtikinau daug kam pažįstamą aktorę Haną Šumilaitę. Ji šiam spektakliui surinko dešimties aktorių grupę. Visiems jiems daviau perskaityti spektaklio scenarijų ir pasakiau: „Gerai pagalvokite, ar norite jame vaidinti. Labai norėčiau, kad būtent jūs įkūnytumėte jį, bet tai bus tik tokiu atveju, jeigu scenarijus jus palies“. Palietė visus. Visi aktoriai patikėjo ir įžvelgė šiame spektaklyje prasmę, – šypteli L. Sepashvili. – Džiugu, kad manimi patikėjo ir R. Šilanskas. Jį žiūrovai išvys visai kitokiame amplua. Rolandui tiesiog puikiai tinka šis rimtas vaidmuo.“

Sakartvele stebėdami verkė

Spektaklį „Troškimų ir svajonių medis“ jau matė žiūrovai Domeikavos laisvalaikio centre, Kauno Tautos namų salėje, Trakų kultūros rūmuose, Vilniaus karininkų ramovėje ir netgi Sakartvele.

„Labai jaudinausi prieš kiekvieną spektaklio pastatymą, bet ypatingai – prieš tą, kuris vyko Sakartvele. Juk spektaklis – lietuvių kalba, titrų paruošti fiziškai nesuspėjome, baiminomės, kad sakartveliečiai visiškai nieko nesupras. Tačiau jie suprato… Salėje susirinkusieji verkė. Šis spektaklis sugraudina žiūrovus, kadangi liečia skaudžią, jautrią temą, kurios prisiminimai dar gyvi žmonių galvose ir širdyse“, – svarstė spektaklio „Troškimų ir svajonių medis“ režisierius.

Kartu melsdavęsi prie troškimų medžio

Būtent tokiu ir ne kokiu kitu pavadinimu savo spektaklį L. Sepashvili pakrikštijo ne šiaip sau. Pasirodo, sentikiai Sakartvele savo dievybe išsirinkdavę medį – tuopą, eglę, uosį, ir prie jo rišdami virveles prašydavo dievų malonės, sveikatos, gerovės.

„Taip ir Sibire – juk nebuvo maldos namų – sakartvelietė moteris miške išsirinkdavusi medį ir eidavusi prie jo melstis. Susidraugavusi su lietuve, kartu kviesdavo ir šią. Juk tremtiniams Sibire reikėjo atramos – jie nežinojo, kas jų laukia rytojaus dieną, – motyvavo jau ir naująjį, trečiąjį spektaklį ruošti pradedantis L. Sepashvili. – Aš suprantu, kad iš spektaklio „Troškimų ir svajonių medis“ nepraturtės nei mano aktoriai, nei juolab aš. Tiesą pasakius, mano tikslas ir nėra prasigyventi iš šio spektaklio. Norisi, kad spektaklį pamatytų kuo daugiau žmonių, kad šių dviejų tautų žmonės dar kartelį įvertintų tą ypatingą ryšį ir dar labiau mylėtų vieni kitus. Man tai labai svarbu, kadangi baigiame pamiršti, ką reiškia laisvė. Tiksliau – ką reiškia jos neturėti.“

Draugystės teatro „Litiberija“ spektaklis „Troškimų ir svajonių medis“, kurio autorius ir režisierius – Lietuvoje kone trisdešimt metų, iš kurių dvidešimt prabėgo Kėdainių rajono Krakių miestelyje, gyvenantis režisierius kartvelas Levanas Sepashvili, yra Gruzijos kultūros asociacijos „Kachetija“ ir Ramučių kultūros centro bendras projektas.

Spektaklį „Troškimų ir svajonių medis“ pamatyti galima Akademijos kultūros centre (rugsėjo 24 d., 18 val.), Kėdainių kultūros centro Vilainių skyriuje (rugsėjo 25 d., 18 val.) ir Krakių kultūros centre (rugsėjo 30 d., 18 val.).

Spektaklyje vaidina: R. Šilanskas, A. Karpavičius, T. Ratautas, R. Straševičius, J. Gostautienė, D. Kasparienė, U. Gecevičiūtė, P. Tumelytė, D. Kldiashvili, L. Sepashvili.