15-ka Daugiakultūrio centro metų – istorija, kultūra ir menas po vienu stogu
Šiemet Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūris centras mini 15 metų veiklos sukaktį. Centras didžiuojasi organiškai įsiliejęs į miesto gyvenimą ir į jį per šiuos metus įnešęs šimtų vertingų kultūros renginių indėlį.
Buvusioje sinagogoje įsikūrusi įstaiga krašto žmones džiugino aukštos meninės vertės koncertais, turiningais renginiais bei visus šiuos metus nenustojo sistemingai ir kruopščiai kaupti per Antrąjį pasaulinį karą sunaikintos Kėdainių žydų bendruomenės istorijos pėdsakus.
[quote author=“Aut. past.“]Visai netrukus, gruodžio 5 d., čia vyks knygos „Holokausto ypatumai rytų Europos šalyse“, parengtos pagal tarptautinės mokslinės konferencijos „Lokalinė Holokausto raidos analizė nacių okupuotuose Rytų ir Vakarų Europos valstybėse“ pranešimus, pristatymas bei diskusija šia tema.[/quote]
Veikla intensyvėja
Prieš beveik 20 metų antram gyvenimui prikeltose iš pagrindų suremontuotose 19 a. Kėdainių sinagogose klesti kultūrinis gyvenimas. Minėto amžiaus pradžioje pastatytoje Vasarinėje sinagogoje įsikūrė Dailės mokykla, naujesnėje, to amžiaus pabaigoje atsiradusioje Mažojoje žieminėje sinagogoje – Daugiakultūris centras.
.jpg)
Sovietmečiu sinagogose įrengtuose sandėliuose vykdyta veikla šiuos architektūros paminklus gerokai nuniokojo. Vėliau po 1990 m. šaliai atkūrus nepriklausomybę žydų maldos namai buvo sugrąžinti šios tautos bendruomenei. Čia kūrėsi įvairiausios įstaigos, buvo vykdoma prekybinė veikla. Kadangi vietoje, Kėdainiuose, žydų bendruomenės nebuvo, ji nusprendė sinagogų kompleksą perduoti savivaldybei su sąlyga, kad jos bus restauruotos ir pritaikytos kultūros reikmėms.
„Savivaldybei perėmus sinagogas buvo intensyviai svarstoma, kokia veikla čia galėtų būti vykdoma. Idėją dėl žieminės sinagogos veiklos išgryninome po apsilankymo Lenkijoje, Seinų miestelyje, kur panašiame dviejų sinagogų komplekse yra įkurtas centras, kuriame vyksta įvairūs kultūriniai renginiai – koncertai, edukacinės veiklos ir pan. Na, o Daugiakultūrio vardą centrui parinkome norėdami pabrėžti Kėdainių bendruomenės istorinį daugiakultūriškumą. Mūsų mieste kadaise gyveno įvairių kultūrų ir tautų atstovai – škotai, žydai, lenkai, vokiečiai, rusai ir kt. Tad viena iš mūsų veiklos krypčių – krašto bendruomenei pristatyti skirtingų, nebūtinai Kėdainiuose gyvenusių ar gyvenančių tautų kultūrą“, – minėdama įstaigos 15-os veiklos metų sukaktį jos atsiradimo istoriją prisimena Daugiakultūrio centro vadovė Audronė Pečiulytė.
Byra lubos
Per 15 metų Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūris centras surengė daugybę renginių – 326 koncertus Lietuvos bei užsienio atlikėjų iš JAV, Brazilijos, Izraelio, Prancūzijos, Ispanijos ir kt. šalių, 179 parodas bei daugybę kitų renginių – diskusijų, knygų pristatymų, seminarų ir kt. Per 15 metų Daugiakultūrį centrą aplankė 121 tūkst. žmonių. Na, o 2016 m. buvo rekordiniai metai, kai buvo peržengtas 10 tūkst. lankytojų skaičius per metus.
Deja, šie jubiliejiniai metai Daugiakultūriam centrui pateikė nemenką iššūkį – nuo lubų pradėjęs byrėti tinkas sustabdė nemažą dalį veiklos.
[quote author=“Aut. past.“]Prieš beveik 20 metų antram gyvenimui prikeltose iš pagrindų suremontuotose 19 a. Kėdainių sinagogose klesti kultūrinis gyvenimas.[/quote]
„Džiugu, kad Daugiakultūris centras pateisino save – matome, kad jo veikla yra prasminga ir reikalinga tiek krašto ir šalies gyventojams, tiek turistams. Mes esame žinomi – mus kviečia į renginius, konferencijas, seminarus pasidalinti savo patirtimi, kaip gali būti panaudojamas žydų paveldas, kaip jis yra pristatomas ir pan. Tačiau dabar mūsų didžiausias rūpestis ir noras, kad centrui būtų skirtas finansavimas visiškai pastato renovacijai. Nors šiemet centro planus gerokai sujaukė nuo lubų byrantis tinkas, tačiau veikti tikrai turėjome ką – dalis renginių buvo perkelta į kitas erdves, vėliau užtraukus tinklą ant lubų – renginiai vyko čia. Be to, šalia jų visada yra ir kita veikla – darbas su turistais ir kt.“, – sako A. Pečiulytė.
Šiuo metu Daugiakultūrio centro kolektyvas ruošia naują knygą – tai spalvinimo knygelė, skirta įvairaus amžiaus žmonėms. Joje bus sudėti reikšmingiausi Kėdainių istoriniai objektai po kiekvienu jų pridedant trumpą aprašymą lietuvių ir anglų kalbomis.
.jpg)
Žydų paveldo išsaugojimas
Nors Daugiakultūrio centro veikla toli gražu neapsiriboja vien žydų ar kitų kultūrų, gyvenusių mūsų mieste, paveldo išsaugojimu, tačiau tam centras skiria deramą dėmesį. Štai jau visai netrukus, gruodžio 5 d., čia vyks knygos „Holokausto ypatumai rytų Europos šalyse“, parengtos pagal tarptautinės mokslinės konferencijos „Lokalinė Holokausto raidos analizė nacių okupuotuose Rytų ir Vakarų Europos valstybėse“ pranešimus, pristatymas bei diskusija šia tema.
Be to, šis centras fiksuoja istorinius liudijimus, pasakojimus apie Kėdainių krašto žydų bei kitų tautų atstovų gyvenimus praeityje.
Neseniai besisvečiavusios mūsų krašto žydų tautos palikuonės Sonios Sachnovski iš Izarelio, kuri didžiąją gyvenimo dalį praleido Pietų Afrikos Respublikoje (PAR), centro vadovė A. Pečiulytė paprastai nepaleido. Pašnekovė užsirašė S. Sachnovski, kurios tėtis Josif Seting – žydas, iš Kėdainių, 1927 m. būdamas vos 17 m. vienas išvyko į PAR. Moteris į Kėdainius atsivežė Kėdainiuose prieškariu darytas tėčio bei jo šeimos nuotraukas, taip pat tėčio hebrajų kalba Kėdainiuose rašytą dienoraštį, na ir, žinoma, jo pasakojimus.
„Tėtis po išvykimo iš Kėdainių niekada juose daugiau nebuvo apsilankęs, bet mums, savo vaikams, nuolat pasakodavo apie Lietuvą, Kėdainius, kaskart apsipildamas ašaromis dėl to, kad daugiau niekada nebepamatė savo šeimos ir dėl tragiško jos likimo – tėvas malūnininkas Icchokas ir Lėja Setingai, seserys Chava bei Matla, jos trys vaikai, vyras bei kiti giminaičiai – visi jie buvo nužudyti per Holokaustą. Vienintelis iš šeimos gyvas liko jo brolis Herclis, kuris taip pat prieš karą išvyko iš Lietuvos, jis gyveno Izraelyje. Man buvo labai svarbu apsilankyti tėčio gimtinėje, ją parodyti savo vaikams. Apsilankėme žydų kapinėse – radom mano protėvių kapus, vėliau buvome masinių žydų žudynių vietoje, mano senelių, jų vaikų, anūkų vardai yra memorialinėje lentoje, taip pat čia, muziejuje – man tai pamatyti buvo labai svarbu, labai norėjau apsilankyti tėvelio gimtosiose vietose, pamatyti vietas, apie kurias jis tiek daug pasakojo, paliesti Nevėžį, kurį jis perplaukdavo skersai, nors jam to daryti neleisdavo tėvai. Džiaugiuosi, kad pagaliau čia atvykau. Ir dar labai norėjome padėkoti Kėdainių muziejaus kolektyvui už pagalbą aprodant tėčio gimtinę. Nors mano tautos Kėdainiuose likimas labai tragiškas, tačiau negaliu nesidžiaugti tuo, kaip yra puoselėjamas jos atminimas, kultūra ir kita“, – pasakojo vienos didžiausių kadaise Kėdainiuose gyvavusių tautų bendruomenės palikuonė S. Sachnovski.
