Žiaurią trėmimų istoriją pasauliui per knygos vertimą pasakojo ir kėdainietė

Stanislovas ABROMAVIČIUS

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS) išleido keturių knygų „Tremties vaikai“ ciklą, vaikams skirtą „Vaikystė Sibiro toliuose“, kurios didžioji dalis tiražo buvo padovanota visoms Lietuvos mokyklų bibliotekoms.

Sovietinė propaganda užsienio valstybėse pradėjo skleisti melagingas žinias apie pokariu jų vykdytus tariamus „humaniškus“ Lietuvos žmonių trėmimus, gyrėsi, kad pasmerktiesiems ilgoje kelionėje į Sibirą ir kitas atokias vietas buvo tiekiamas karštas maistas, vaikams – pienas, šeimoms mokėti net dienpinigiai. Kelionėje pažemintuosius lydėjo medikai, o dauguma žmonių tarsi važiavo savo noru, mat Sibire trūko darbo jėgos, tad lietuviai ten turėjo progą gerai užsidirbti…

Itin daug prasmės įamžinti sovietinės tremties temą padėjo 2023 m. anglų kalba išleista knyga „Childhood in Forced Exile“ („Vaikystė prievartinėje tremtyje“). Knygoje aprašyta Lietuvos gyventojų trėmimų istorija – penkiasdešimties tremtinių iš Lietuvos šeimų likimai. Ją be atlygio išvertė JAV gyvenančios lietuvaitės: Julija Živilė Kliorytė-Vaitkienė (ji išvertė net 29 istorijas) iš Klivlendo, Pitsburge gyvenanti Rūta Jerašiūtė-Guffey. Grupei vadovavo lietuvė, mokslininkė, Northeastern universiteto Menų, žiniasklaidos ir dizaino fakulteto profesorė emerita Milda B. Richardson, talkino ir jos vyras Bostono universiteto Pasaulio kalbų ir literatūros fakulteto profesorius emeritas R. E. Richardson. Knygos istorija verta didelio dėmesio.

LPKTS vadovybės sumanymu knyga nukeliavo į Lietuvos Respublikos ambasadas, konsulatus, Pasaulio lietuvių bendruomenes anglakalbėse šalyse, lituanistines mokyklėles, LR Seimą, Vyriausybę, ministerijas.

Vienos iš vertėjų, Julijos Živilės Kliorytės-Vaitkienės, giminės istorija yra susijusi su Kėdainių kraštu. Ji – jauniausia pabėgėlių iš Lietuvos Petro Kliorio ir Jadvygos Rindzevičiūtės-Kliorienės keturių vaikų šeimoje. Gimė 1955 m. tėvams jau pasiekus Klivlendą (Cleveland) JAV.

Julija Živilė 1973 m. įstojo į Klivlendo universitetą, 1981 m. jį baigė ir įgijo dantų gydytojos laipsnį (DDS). Ateitininkė nuo vaikystės, buvo moksleivių Maironio kuopos valdybos narė, jaunimo stovyklų Dainavoje ir Neringoje vadovė, Klivlendo jaunučių kuopos globėja. Daug dėmesio skyrė ateitininkų veiklai, nuo 1986 m. ateities klubo narė, įstojo į Giedros korporaciją. Iki šiol aktyviai dalyvauja lietuviškajame gyvenime. 1990-2004 m. mokytojavo Šv. Kazimiero lituanistinėje mokykloje, dėstė lietuvių kalbą, istoriją ir literatūrą, ruošė mokinius abitūros egzaminams, buvo lietuvių radijo „Tėvynės Garsai“ laidų vedėja ir pranešėja, dalyvavo saviveikloje, aktyvi lietuvių katalikų parapijos veikloje.

Užaugo ateitininkų šeimoje, tėvai ne tik patys gyveno pagal krikščioniškus dėsnius, bet ir vaikus išauklėjo gyventi Dievui, tėvynei ir artimui. Jų įmintomis pėdomis eina per gyvenimą, sekdama obalsiu „Visa atnaujinti Kristuje!“

Šiandien norime pateikti Kėdainių krašto skaitytojams jų žemietės Julijos Živilės Vaitkienės giminės istoriją, papasakoti apie šiuos žmones, mylėjusius Lietuvą, gimtąjį Kėdainių kraštą ir atlikusius dėl jų daug gražių darbų.

Apie Jadvygos ir Petro Kliorių šeimą

Julija Živilė Kliorytė-Vaitkienė su vyru dr. Linu Vaitkumi užaugino tris sūnus: Vytą, Liną ir Kristijoną. Dar iki jiems pradedant lankyti mokyklą namuose kalbėjo tik lietuviškai, darželyje jie išmoko angliškai, lankė ir baigė šeštadienines lituanistines mokyklas, šoko tautinių šokių grupėse, dainavo lietuviškame chore, dalyvavo ateitininkų veikloje, jų stovyklose stovyklavo, o vėliau ir joms vadovavo. Visi baigė Klivlendo jėzuitų gimnaziją, vėliau skirtinguose universitetuose siekė aukštųjų mokslų.

Vyriausias sūnus Vytas vedęs ir, nors žmona ne lietuvaitė, su sūneliu Konstantinu Kazimieru ir jauniausia dukrele Ievute bendrauja lietuviškai. Džiaugiamės, kad mažasis Kaziukas – trečioji karta gimusi ne Lietuvoje – puikiai kalba, dainuoja lietuviškai.

Vyriausias Julijos Živilės brolis Konstantinas Kęstutis gimė dar Vokietijoje – dabar matematikos profesorius, kelis kartus lankėsi Lietuvoje (dar SSSR laikais), kurį laiką dėstė matematiką Vytauto Didžiojo universitete.

Vyresnysis brolis Motiejus Vytautas baigė matematikos ir informatikos mokslus, dirbo pagal specialybę, reiškėsi išeivijos ateitininkų veikloje.

Vyresnioji sesuo Ona Aldona (Daugirdienė) – vaikų gydytoja, ateitininkė, aktyviai veikia lietuvių bendruomenėje, keturių sūnų motina (vyriausias Kęstutis – muzikas ir kompozitorius, laimėjęs kelis konkursus Lietuvoje, baigė mokslus JAV, dar dvejus metus tobulinosi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje).

Visa sesers Onos Aldonos šeima su Dainavos choru iš Čikagos dalyvavo ir dainavo 2024 m. birželio mėn. Dainų šventėje Lietuvoje. Kartu į Vilnių iš Kalifornijos atvyko jos vyriausias sūnus Adomas su žmona ir dukryte Izabele. Kęstutis ir dainavo, ir dirigavo. Vytas Kliorys kartu su žmona taip pat buvo Lietuvoje.

Kęstučio Daugirdo kūrinys „Užaugo liepa“ buvo įtrauktas į Kaune „Dainų diena“ rengininio, kuris vyko Kaune, programą. Tai jo išplėtota lietuvių liaudies sutartinė. Dirigavo Vilija Mažintaitė. Jo išplėtota lietuvių liaudies daina „Leliumai, oi, kas vaikščiojo“ buvo atlikta Vilniuje pučiamųjų instrumentų orkestrų programoje „Ateities žaliavimai“ (K. Daugirdo muzika, Ugnės Zanevičiūtės-Audejevos ir Gabijos Audejevaitės choreografija). Jungtiniam pučiamųjų instrumentų orkestrui Kęstutis Daugirdas ir dirigavo.

Mirus motinai Jadvygai Kliorienei, šeimai liko asmeninė jos biblioteka, kurioje buvo saugoma beveik tūkstantis knygų. Ona Aldona ir Julija Živilė sumanė ją padovanoti Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešajai bibliotekai, organizavo ir finansavo knygų kelionę per Atlantą.

Julija Živilė Vaitkienė apie savo tėvus

Rėguliai – kaimas šiaurės vakarinėje Kėdainių rajono savivaldybės dalyje, 1 km atstumu į pietryčius nuo jų. XIX a. pabaigoje tai buvo kaimas ir užusienis Krakių valsčiuje, šviesuolių bajorų Daugirdų valda. XX a. tarpukariu čia buvo palivarkas (dvaro padalinys su atskira sodyba, ūkiniais pastatais, dirbamomis ir kitomis žemėmis). Pro kaimą teka Šušvės intakas Digraitė, eina kelias Pajiesys-Plinkaigalis. Deja, tai nykstantis kaimas, šiuo metu čia gyvena tik šeši gyventojai…

Mūsų mama Jadvyga (1920-2020) gimė Rėguliuose (dabar – Krakių seniūnija, Kėdainių rajonas) Jadvygos Vaidotaitės-Rindzevičienės ir Motiejaus Rindzevičiaus dešimties vaikų šeimoje. Buvo ketvirta (užaugo 6 vaikai, kiti mirė vaikystėje). Motiejus – ūkininkas, Jadvyga– iš bajorų giminės.

Mama svajojo tapti mokytoja, tačiau sovietams okupavus Lietuvą pirmąjį kartą, ji suprato, kad mokinius turės mokyti sovietų propagandos. Pagalvojusi, kad griežtuose moksluose bus mažesnis pavojus, ji įstojo į VDU medicinos fakulteto odontologijos skyrių ir baigusi mokslus įgijo dantų gydytojos diplomą.

Karui baigiantis, mama ir viena sesuo pasitraukė į Vakarus. Lietuvoje paliko tėvus, du brolius ir dvi seseris. Atvykus į JAV, jai nebuvo galimybių dirbti gydytoja, nes atsivežto diplomo nepripažino. Pradžioje teko dirbti valytoja, 1963 m. jau dirbo pagal specialybę, įsidarbino didžiausiame Klivlendo klinikinės ligoninės hematologijos skyriuje.

Ji buvo drąsi moteris ir „amžina studentė“. Nenustojo mokytis ir svetur – grįžusi iš darbo, po vakarienės, sėsdavo prie mokslo knygų. Išlaikė VDU mokslo diplomo pripažinimo egzaminus, paskui išlaikė kitus egzaminus ir tapo sertifikuota medicinos technologė bei patologė.

Mama viskuo domėjosi, daug skaitė, mintinai mokėjo daugybę lietuviškų eilėraščių ir psalmių iš Šv. Rašto, turėjo stebinančiai nuostabią atmintį. Tėveliui mirus 2003 m., toliau gyveno savarankiškai savo namuose iki paskutinės gyvenimo dienos. Mirė sulaukusi 100 metų…

Po jo mirties tvarkydama daiktus radau ant pageltusių, sulankstytų pergamento lapų surašytą Vaidotų giminės genealogiją, pradedant 1679 m. Dokumento viršų puošė Vaidotų giminės herbas su gulbe. Jis buvo surašytas lenkų ir rusų kalbomis. Vėliau mūsų draugė išvertė dokumentą į lietuvių kalbą, tad dabar galime džiaugtis turėdami mamos giminės istoriją, siekiančią daugiau nei 300 metų.

Žinoma, kad mamos teta Teresė Vaidotaitė-Klevečkienė (g.1887 m.) su šeima, gyvenusia Pėdžių k. (Pelėdnagių sen., Kėdainių raj.), 1948 m. gegužės 22 d. buvo ištremta į Igarką. Po Stalino mirties, kai tremtiniai galėjo grįžti į Lietuvą, jai tai padaryti buvo uždrausta. Laukė amžina tremtis, tačiau ji slapta sugebėjo pasiekti Kauną dar 1954 m., gyveno Pagirių k. prie Vandžiogalos (Kauno rajonas).

Tėvelis Petras Kliorys (1907–2003) gimė Žeimiuose, iki 1919 m. gyveno Vabalninke, kol įsikūrė Kaune. Buvo diplomuotas ekonomistas, dirbo Finansų ministerijoje Kaune ir Vilniuje. Turėjo dvi vyresnes seseris: vyriausioji Marytė liko Lietuvoje, kita sesuo Antanina (prof. Simo Sužiedėlio žmona) emigravo į JAV. Tėvelis buvo į Sibirą tremiamų asmenų sąraše, tačiau iš anksto draugo įspėtas, sėkmingai slapstėsi ir išvengė išvežimo.

Tėvai, kaip ir daugelis lietuvių, manydami, kad pasibaigus karui sugrįš į tėvynę, paliko Lietuvą 1944 m. liepą, vos mėnesiui praėjus nuo jų vestuvių dienos. Tuokėsi jie Krakių bažnyčioje tų metų gegužės 27 d.

Tėvelis mėgdavo sakyti, kad jiedu išvyko į „ilgiausią povestuvinę kelionę…“. O kelionė jaunavedžiams buvo tikrai kupina sunkių įvykių. Pradžioje jų traukinį sustabdė vokiečiai: vyrus bei moteris be vaikų suėmė ir išvežė kasti apkasų. Viena moteris mamai davė pagloboti savo kūdikį, tad ji pasiliko traukiny, o tėvas buvo vokiečių suimtas. Vėliau pabėgo iš vokiečių nelaisvės ir ėmė ieškoti į nežinią nukeliavusio traukinio su mūsų mama. Po įvairių nuotykių ir su Dievo palaima ją surado vokiečių karo belaisvių ir karo pabėgėlių stovykloje Jugoslavijoje (!).

Prasidėjo bastymasis po Vokietijos miestelius – Triberg, Mannheim, Bad Mergentheim (ten gimė mūsų vyriausias brolis), galiausia karo pabėgėlių stovykloje Schwabisch Gmund. Ten buvo prisiglaudę apie 3000 žmonių, dauguma lietuvių. Tėvelis tapo vyriausiojo stovyklos vadovo dešiniąja ranka, atsakingas už gyventojų aprūpinimą, tvarką ir amerikiečių įstaigų įsakymų vykdymą. Kartu su dr. Juozu Girniumi jis ten ruošė ir redagavo kasdienius pasaulio žinių biuletenius stovyklos gyventojams. Girnius klausydavo prancūzų ir amerikiečių žinių, tėvelis – vokiečių, lenkų ir rusų, jas išversdavo į lietuvių kalbą. Ir taip jiedu kasdien leisdavo vieno ar dviejų puslapių žiniaraštį. 1949 liepą mūsų šeima išplaukė į JAV.

Kad išlaikytų šeimą, atvykęs į Klivlendą tėvelis dirbo sunkius fizinius darbus gamyklose. Vėliau lankė vakarinius kursus ir tapo braižytoju, juo išdirbo iki pensijos. Jis buvo 13 metų vyresnis už mamą. Gyvenimas JAV jiems buvo nelengvas, jau augino tris vaikus, bet tėvai svajojo ir apie ketvirtą (mane). Tėveliui tuomet jau buvo 48, mamai – 35-eri… Mama vėliau prisiminė, kad tėvelis jai pasakojo, kaip dar Lietuvoje vienas kunigas (neatsimenu jo pavardės), aiškindamas jam apie atsikuriančią Lietuvą, sakė: šeima privalo auginti 4 vaikus – vieną Dievui, vieną Tėvynei, vieną juos pakeisti ir dar vieną gyventojų skaičiui padidinti. Ir taip buvo tada jų nuspręsta, ta ketvirtąja buvau aš…

Tėvelis reiškėsi JAV lietuvių krikščionių demokratų organizacijoje, ilgus metus buvo jos centro valdybos sekretorius. Ateitininkas, giliai tikintis, tolerantiškas, didelis knygų mylėtojas. Dosniai rėmė visas lietuviškas organizacijas, nežiūrėdamas, kiek tai atėmė iš šeimos pragyvenimo. Nors jis JAV negalėjo verstis Lietuvoje įgyta ekonomisto profesija, tėvelis iki gyvenimo pabaigos domėjosi Lietuvos ekonomine padėtimi ir sekė okupuoto krašto žinias.

Tėvai mylėjo Dievą, mylėjo Lietuvą, dirbo Tėvynės ir artimo labui, ir mus keturis užaugino toje dvasioje. Jų kartos žmonės buvo kilnūs ir nepamainomi pagalbininkai. Palikę gimtinę, jiedu sukūrė naują gyvenimą svetimoj šaly. Niekuomet nesiskundė, visą gyvenimą ilgėjosi paliktų namų, brolių, seserų, dirbo Lietuvos naudai ir dėkojo Dievui už suteiktas malones. Daug dėmesio skyrė mūsų auklėjimui, diegė patriotinius daigelius.

Iš Vaidotų šeimos turbūt garsiausias mamos dėdė Vaclovas (1890–1966), gimęs Sviliukų dvare.