Vasario 16-oji Kėdainiuose: ekspedicija, garbės ženklai ir šokiai Lietuvai (FOTOGALERIJA)

Meilė Tėvynei viduržiemį kėdainiečių širdyse pražydo gražiausiomis spalvomis – geltona, žalia, raudona. Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Vasario 16-ąją, kraštiečiai minėjo pakiliai –švęsdami dar vienus šalies laisvės metus šlovingai džiaugėsi bendryste ir vienybe.

Įteikė apdovanojimus

Šventinį Vasario 16-osios rytą kraštiečius sveikino laisvės vėjyje plevėsavusios trispalvės. Dar prieš vidurdienį gyventojus prie rajono savivaldybės pastato subūrė čia tradiciškai rengiama iškilminga vėliavų pakėlimo ceremonija, kurios metu skambėjo ne tik sveikinimai, bet ir dangų drebinusios salvės.

„Rinkos aikštės“ kalbintas visai šaliai ypatingą dieną drauge su būriu šaulių išdidžiai stovėjęs Kėdainių Povilo Lukšio šaulių 205-osios kuopos vadas Valius Rusevičius sakė: „Šiandien visiems norisi palinkėti santarvės, ramybės ir svarbiausia – saugaus dangaus virš mūsų. Jei turėsime saugų dangų, tada viskas bus tikrai labai gerai. Visus su švente.“

Taip pat Lietuvos šaulių sąjungos vado Lino Idzelio vardu pirmą kartą trims kėdainiečiams civiliams įteikti garbingi apdovanojimai.

„Lietuvos šaulių sąjungos Vlado Putvinskio-Pūtvio klubo Kėdainių skyrius jau trečią kartą Kėdainiuose surengė krepšinio turnyrą 3×3, skiriamą pagerbti Juozą Šarauską ir Povilą Lukšį. Lietuvos šaulių sąjunga šiemet nusprendė apdovanoti tuos, kurie labiausiai prisidėjo pagelbėdami mums organizuoti turnyrą, – sakė apdovanojimus įteikusi kraštietė šaulė, Vlado Putvinskio-Pūtvio klubo Kėdainių skyriaus skyrininkė Kristina Župerkienė. – Trečio laipsnio šaulio ženklu apdovanojome Kėdainių rajono vicemerę Danutę Mykolaitienę, Kėdainių sporto centro direktorių Tomą Pakštį ir krepšinio trenerį Gediminą Butkų.“

Brangu iki graudulio

Vėliavų pakėlimo iškilmių nepraleido krašto senjorė Marijona Zapolskienė.

„Domiuosi Lietuvos istorija ir lankausi tokiuose renginiuose. 1991-ųjų sausio 13-ąją, naktį, buvau Vilniuje prie Lietuvos radijo ir televizijos pastato. Gyventi laisvoje šalyje man labai svarbu, todėl gerbiu ir branginu visas valstybines šventes“, – kalbėdama net graudinosi ponia Marijona.

Jau laisvoje šalyje gimusi ir užaugusi 33-ejų kėdainietė Agnė Laužikienė šventiniame renginyje palaikė su šaulių kuopa stovėjusį savo vyrą.

„Vasario 16-oji man reiškia laisvę, – entuziastingai kalbėjo jauna moteris. – Gyventi laisvai – eiti, važiuoti, kur nori, bendrauti su įvairiais žmonėmis – yra didelė vertybė. Turime džiaugtis tuo, branginti ir būtinai švęsti valstybines šventes, taip pagerbdami kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą.“

Po iškilmių kraštiečiai skubėjo į Šv. Juozapo bažnyčią, kurioje buvo aukojamos Šv. Mišios už Lietuvos valstybę, tėvynę ir taiką. Pasibaigus pamaldoms, Kėdainių miesto Dotnuvos gatvės kapinėse pagerbti šioje amžino poilsio vietoje ramybę radę žuvusieji už Lietuvos laisvę.

Pilnutėlė salė skendo ovacijose

Šventinę Vasario 16-ąją vainikavo Kėdainių kultūros centre surengtas koncertas „Tėra tik vienas vardas – Lietuva“. Pilnutėlė, beveik pusės tūkstančio vietų, salė itin šiltai ir svetingai sutiko scenoje pasirodžiusius svečius – Vilniaus Gedimino technikos universiteto tautinių šokių ansamblį „Vingis“ bei koncerto viešnią Lietuvos teatro ir kino aktorę Dalią Michelevičiūtę. Po kiekvieno pasirodymo erdvė skendo audringose publikos ovacijose, lydimose susižavėjimo šūksnių.

O dar prieš koncertą simbolinių dovanų sulaukė visos rajono mokyklos – joms įteiktos Lietuvos valstybės vėliavos.

Į laisvę vėl kėsinosi priešai

Nors 1918-ųjų vasario 16-ąją Lietuva paskelbė atkurianti šalies nepriklausomybę, tačiau priešų, norėjusių pavergti jauną valstybę, tai nestabdė – jau kitų metų vasarį mūsų šalyje vėl užvirė kruvini mūšiai už laisvę. Ypač reikšmingi nepriklausomybės kovų įvykiai 1919-aisiais klostėsi ir Kėdainių krašte.

Kėdainių kultūros centras drauge su Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro vadove istorike Audrone Pečiulyte, likus porai dienų iki Lietuvos valstybės atkūrimo šventės, kraštiečius pakvietė į ekspediciją autobusu stabtelint svarbiausiose 1919-aisiais mūsų krašte vykusių mūšių vietose: nuo Koliupės kaimo iki Pagirių. Ši ekskursija sudomino ne tik kėdainiečius – kartu į ekspediciją leidosi ir istorijos entuziastai iš Kaišiadorių.

Strateginė klaida

1918 metų pabaigoje, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, lapkričio 11 dieną sukuriama pirmoji Lietuvos vyriausybė. Jai vadovauja Augustinas Voldemaras ir Antanas Smetona.

„Premjero A. Voldemaro supratimu, Lietuvai nereikia skubėti kurti kariuomenės, nes, pasak jo, šalis silpna ir niekas jos nepuls, – apie įžvalgos stokojusių to meto politikų sprendimus pasakoti pradėjo A. Pečiulytė. – Tai buvo labai didžiulė strateginė klaida, nes Rusijoje įsigalėję bolševikai norėjo atsiimti visas teritorijas, kurios nuo Rusijos atsiskyrė Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje: Suomija, Estija, Latvija, Lietuva ir Lenkija.

Kadangi karas baigėsi, Vokietijos kariuomenė traukėsi, o paskui ją į visas minėtas penkias šalis ėjo Raudonosios armijos daliniai. Vokietija traukėsi iš Lietuvos teritorijos ir rusai ateidami nesutiko jokio pasipriešinimo, nes pirmasis įsakymas kurti kariuomenę išėjo tik 1918 m. lapkričio 23 d.

Kai gruodžio pradžioje į Lietuvą po truputį pradeda veržtis Raudonoji armija, A. Voldemaras ir A. Smetona išvažiuoja į užsienį ieškoti Lietuvai paramos. Gerai, kad tuo metu premjero vairą perima Mykolas Sleževičius. Jis 1918 m. gruodžio 28 d. išleidžia atsišaukimą, kviečiantį žmones tapti savanoriais ir stoti į Lietuvos kariuomenę.“

Koliupėje – pirmasis mūšis

Savo laisvoje žemėje okupantų kojos matyti nenorėję lietuviai kvietimą išgirdo – po truputį ėmė burtis pirmieji savanoriai ir Kėdainiuose.

„Panevėžio savanoriai apginti nesugebėjo, nes tiesiog neturėjo kuo, – liūdną to laikmečio tikrovę primena istorikė. – Jono Variakojo savanorių būrys, apie 80 vyrų, 1919-ųjų sausį iš Panevėžio ateina į Kėdainius. Čia jau yra Juozas Šarauskas, kuris irgi bando surinkti savanorių būrį. Panevėžiečiai susijungė su Kėdainių krašto savanoriais ir įsikūrė apleistose kareivinėse miesto centre, kur dabar veikia Šviesioji gimnazija. Tuo metu mūsų mieste galėjo būti iki 200 savanorių.“

Vasario pradžioje apie 1 200 bolševikų užima Šėtą ir pradeda slinkti link Kėdainių. Vasario 7 d. ties Koliupės kaimu įvyksta pirmasis mūšis, kuriam atminti 2022-aisiais čia pastatytas paminklas.

„Rusai turėjo artileriją, o mūsų pirmieji savanoriai, kurių didelė dalis buvo net nekariavę Pirmajame pasauliniame kare, kaip rašo, labai išsigando skriejančių artilerijos sviedinių, sprogimų garso, bet galiausiai įveikė įtampą ir atrėmė bolševikų puolimą, – toliau įvykius dėsto A. Pečiulytė. – Lietuvos vyriausybė tarėsi su vokiečiais, kiek jiems sumokėti, kad šie padėtų mūsų savanoriams kovoti dėl laisvės.“

Žūva pirmasis savanoris

Vasario 7-ąją bolševikai atsitraukia į Aristavą. Paryčiais į vasario 8-ąją lietuviai išsiunčia žvalgų grupę, kurioje buvo ir pirmasis žuvęs Lietuvos savanoris Povilas Lukšys, taip pat penki vokiečių kulkosvaidininkai su rogėmis ir raiteliai.

„Mūsų žvalgų grupė, traukdama link Taučiūnų, papuolė į bolševikų pasalą. Čia ir žūsta P. Lukšys, – pasakoja istorikė. – Jo žūties vietoje 1929 m. pastatytas paminklas, kuriam vieną hektarą žemės dovanojo dvarininkas Marijonas Vendziagolskis. Paminklui atidengti surengtos didžiulės iškilmės, kuriose dalyvavo ir Prezidentas Antanas Smetona, taip pat P. Lukšio mama ir seserys.

Paminklas stovėjo iki sovietmečio, o 1952 m. jis buvo susprogdintas. Tada paminklo vietoje pastatytas medinis kryželis. Paminklas atstatytas 1993 m.“

Pasak A. Pečiulytės, pirmųjų savanorių užsidegimas kovai buvo didžiulis. Jie aiškiai suprato, kad gindami valstybę gina savo namus ir žemę.

Ginklus pirko iš vokiečių

Istorikė taip pat atkreipė dėmesį, jog lietuvių savanorių karinė parengtis bei aprūpinimas ginklais, palyginti su vokiečių, buvo labai menkas. Dvarininkai, nenorėję bolševikų valdžios, duodavo Lietuvos savanoriams pinigų, kad jie galėtų iš vokiečių nusipirkti ginklų bei šovinių.

„Sausio pradžioje į Lietuvą atvyksta apie 4 000 saksų savanorių. Nuo mūsiškių jie skyrėsi tuo, kad turėjo daug karinės patirties Pirmajame pasauliniame kare, žinių, o pati kariuomenė – aukštą technologinį įdirbį. Jie turėjo viską, ko reikia kariuomenei: nuo artilerijos iki lauko pašto.

Saksų savanoris per mėnesį gaudavo apie 330 markių algos, o Lietuvos kareivis – tik 100 markių. Tačiau mūsų kariai pasižymėjo dideliu patriotizmu ir noru ginti savo žemę“, – svarbų aspektą išskiria A. Pečiulytė.

Išlaisvina Šėtą

Vasario 8-ąją mūšis vyko visą dieną. Paskui bolševikai atsitraukė į Šėtą. Atsikvėpę ir pasitelkę vokiečių artileriją, Lietuvos savanoriai įsitvirtino Žemuosiuose Kapliuose ir pasiruošė pulti Šėtą.

Raudonoji armija matė, kad miestelis yra supamas, nenorėjo patekti į nelaisvę ir pasitraukė Bukonių kryptimi.

„Tada Šėtoje buvo paimtas lietuviams labai reikšmingas karo grobis: net trys Raudonosios armijos vėliavos, keliasdešimt šautuvų, keliolika tūkstančių šovinių, net 18 lauko telefono aparatų, 10–15 km kabelio, rankinės granatos. Maistas ir arklių pašaras atiteko vokiečiams, o lietuviams – ginklai, kurių jiems labai trūko, – pasakojo A. Pečiulytė. – 1919 m. vasario 11 d. Šėta buvo išlaisvinta, o bolševikų planas per Kėdainius užimti Kauną – sužlugdytas.“

Klebonijoje – savanorių štabas

Šėtos gimnazijoje istorijos mokytoja dirbanti A. Pečiulytė išskyrė šiame krašte vykusioms laisvės kovoms svarbios įtakos turėjusio tuometinio Šėtos miestelio bažnyčios kunigo Jurgio Tilvyčio indėlį.

„Jis buvo be galo aktyvus žmogus. Savanoriai kunigui J. Tilvyčiui buvo labai svarbūs, – akcentavo A. Pečiulytė. – Tuo metu už Šėtos bažnyčios buvo statoma nauja klebonija, kurioje savanoriai įsirengė štabą. Bolševikai už pagalbą Lietuvos savanoriams kunigo vos nesušaudė.

Pasibaigus nepriklausomybės kovoms, J. Tilvytis valsčiuje įkuria net penkias pradžios mokyklas ir Šėtos progimnaziją. Tarpukario metais Šėta Kėdainių rajone buvo vienintelis miestelis, turėjęs progimnaziją, kuri iki 1941-ųjų veikė toje pačioje klebonijoje.“

Po Šėtos šturmuoja Pagirius

Kiek vėliau Šėtos miestelyje veikianti apie 40 vyrų savanorių grupė nusprendžia, jog reikėtų iš bolševikų gniaužtų išlaisvinti Pagirius. Vasarį–kovą jie rengia partizaninius išpuolius, o galutinis Pagirių šturmas įvyko 1919 m. balandžio pabaigoje – bolševikai buvo išvaryti.

„Vaduojant Pagirius prisidėjo ne tik vyrai, bet ir moterys, – nustebina A. Pečiulytė. – Moterys, vadovaujamos Barboros Kubiliūtės, apsimetusios davatkomis, vaikščiodavo iš kaimo į kaimą, nešiodavo rožančius, ir taip rinkdavo žinias apie bolševikus: kiek jie turi ginklų, kur apsistoję. Ši informacija, savanoriams rengiant puolimą, buvo labai svarbi.

Taip pat reikšmingu indėliu šiose kovose išsiskyrė ir gydytojas Trumpauskas, Šėtoje įkūręs sanitarijos pulką ir teikęs medicininę pagalbą sužeistiems savanoriams.“