Vaidas Špečkauskas: Kėdainių negalima fotografuoti spalvotai (FOTOGALERIJA)

Rūta ŠVEDIENĖ

Vaidas Špečkauskas baigė architektūros mokslus ir dirba pagal specialybę Kėdainių rajono savivaldybėje. Vyriausiasis rajono inžinierius. Bet šį kartą mes daugiau kalbėsimės ne apie architektūrą ir inžinerinius sprendimus, o apie fotografiją. Ši meno sritis Vaidui labai artima, kaip ir tapyba bei grafika, tik pastarųjų menų jis dabar nebeplėtoja. Viską užgožė fotografija. Vaido nuotraukų galite pamatyti feisbuke. Ir ne tik. Ne viename leidinyje jų yra. Jos gražios, solidžios. Kalbantis krito į akis, kad Vaidas į viską žiūri architekto ir fotografo akimis. Graži dermė.

‒ Esat kėdainietis?

‒ Esu kilęs iš Žemaitijos, netoli Tauragės yra toks Gaurės kaimas. Vaikystėje gyvenau Šiluvoje. Bažnyčia buvo vos ne kieme. Paskui atsikraustėme į Kėdainius, kai man buvo dešimt metų. Čia baigiau mokyklą.

‒ O vėliau kur studijavot, gyvenot?

‒ Studijavau Vilniaus inžineriniame statybos ir architektūros institute. Išėjau į kariuomenę. Grįžęs pradėjau dirbti. Paskui išvykau gyventi ir dirbti į Kauną. Kelis metus gyvenau Dubline.

‒ Dirbote pagal specialybę?

‒ Taip, dirbau architektu. Projektavau, važinėjau, derinau, ką reikia. Labai mėgstu medį, tai dar medžio darbais užsiiminėdavau laisvalaikiu. Vidurinėje mokykloje besimokant mokiausi staliaus amato, tai paskui gyvenime pravertė. Buvo tada tokia mada: mokaisi vidurinėje ir dar turi pasimokyti kokios profesijos. Tie mokslai pravertė, kai namą stačiausi.

‒ Kokį namą?

‒ Kaime, prie Pernaravos pasistačiau šiaudinį, molinį namą.

‒ Dabar madinga tokius namus statytis.

‒ Populiarūs tokie namai pasidarė maždaug prieš 15−20 metų. Tokie namai ekologiški, šilti, juose labai gerai jautiesi. Beje, savo sodyboje esu pasidaręs daug nuotraukų. Ten auga daug medžių, gražu.

‒ Jūs kelis metus dirbote Kėdainių krašto muziejuje fotografu. Koks tai darbas, ar patiko?

‒ Dirbau 4 metus, man ten labai patiko, įdomu buvo. Fotografija, istoriniai eksponatai… Turėjau fotografuoti objektus, skaitmeninti ir dėti į sistemą (LIMIS). Kad eksponatas gražiai atrodytų, reikia ir galvą pasukti, nustatyti tinkamą apšvietimą, pažiūrėti, iš kokio kampo fotografuoti. Yra speciali fotografavimo technologija.

Teko ir pasimokyti: važinėjau į kursus. Labai patiko tie kursai, atrodo, kad viską viską prisimenu, nes labai įdomu buvo. Skaitmeninimas, informacijos surinkimas, meninis apdorojimas, programų įsisavinimas, fotografavimas ‒ apie tai mokėmės. O paskui jau pačiam teko suktis, kad atrodytų aišku, įskaitoma, gražu, įdomu.

‒ Įsivaizduoju, kad muziejuje reikalingos dokumentinės nuotraukos.

‒ Dokumentinės, bet meniškai pateiktos. Fotografas būna įrašytas kaip meninio kūrinio autorius.

‒ Bet juk ne visi muziejai turi meninės akies fotografus.

‒ Mažiukai ne, tai pas juos važiuoja iš Vilniaus, iš Kauno fotografai ir išfotografuoja eksponatus.

‒ Tai jau viską išfotografavot?

‒ Ne, eksponatų labai daug ‒ 22 tūkst. Nežinau, kiek čia dar metų reikės tam darbui. Juk ne tik fotografuoti reikia, bet ir skenuoti, aprašyti.

‒ O dabar Jūs dirbate savivaldybėje, Architektūros ir urbanistikos skyriuje. Tai vėl grįžote prie savo specialybės darbo… Kokios jūsų pareigos, kokie darbai? Čia turbūt jau meninės akies nebereikia….

‒ Esu rajono vyriausiasis inžinierius. Atsakingas už miesto ir rajono inžinerinę struktūrą. Turim kelius, vandens ir nuotekų sistemą, šilumos tinklus, turim parkus, socialinę struktūrą ir kt. Raštai, gyventojų laiškai ir skundai, sąlygų aprašų išdavimas, projektų derinimas, pastatų pridavimas.

Pavyzdžiui, žmogus nori įsirengti įvažiavimo keliuką, tai suruoši jam sąlygas ir kt. Tokia pareigybė yra viena savivaldybėje, darbų labai daug. Ir atsakomybės. 2020 m. išėjo Infrastruktūros įstatymas ir buvo nurodymas, kad kiekvienoje savivaldybėje būtų žmogus, atsakingas už infrastruktūros plėtrą. Kitų metų pradžioje bus dveji metai, kaip dirbu savivaldybėje. Gerai, kad geri kolegos, daug padeda, nes, įkritus į naują veiklą, buvo sunku.

‒ Bet turbūt laisvu laiku daug fotografuojat, nes vis matau įdedat savo nuotraukų į feisbuko paskyrą. Jūsų labai gražios nuotraukos, daugiausia matyti kraštovaizdis. Iš kur išmokot fotografuoti?

‒ Čia yra vadinamieji liaudies universitetai (šypsosi). Sėdi prie interneto, sėdi prie knygų, bandai, iš patirties mokaisi.

‒ O kada buvo šio hobio pradžia?

‒ Vaizduojamasis menas man visad buvo prie širdies. Kažkada tapiau, dariau grafikos darbus. Pirmą fotoaparatą man padovanojo. Jis buvo juostinis, iki šiol turiu. Su juostiniu fotografuojant, būna labai gera kokybė. Bet čia procesas labai ilgas, ryškinti reikia. Aš pats neryškindavau, nešdavau ryškinti. Kai atsirado skaitmeniniai fotoaparatai, fotografuoju su jais. Dabar tiek gerų fotografijų tvarkymo programų yra, įdomu dirbti.

‒ Sako save gerbiantis fotografas niekada neduos netvarkytos fotografijos…

‒ Svarbu nepersistengti su tvarkymu. Profesionalas iškart mato, kur „prifotošopinta“. Taip, pradžioje man tai buvo labai įdomu, kai pamačiau, kad su programomis galima padaryti „blizgutį“, bet paskui nuo to atvėsau. Darau tik būtinus taisymus. Reikia fotoaparatu pagauti vaizdą, o taisant tik truputėlį pakirpti, patiesinti. Objektyvas nėra akis.

Mes kai žiūrim, tai matom ir dangų šviesų, ir žemę šviesią, nors ji yra tamsesnė. Viskas subalansuota. O objektyvas ne, taip nemato, tu jam turi filtrą uždėti, kad dangų tamsintų, o apačią šviesintų. Tad programoje tamsini, šviesini, kad padarytum taip, kaip mato žmogus. Vieni tai bedarydami persistengia ir matyti, o kiti padaro taip, kad nepajustum.

‒ Tai visgi svarbiausia viską gerai padaryti iškart fotoaparatu, o ne tikėtis, kad paskui patobulinsi programa?

‒ Tai štai kodėl tie fotografai ištisai laksto ir laksto su fotoaparatais. Jie laukia. Žinai objektą, kurį nori nufotografuoti. Tai eini ketvirtą valandą ryte, nes tikiesi, kad tada bus toks ir toks apšvietimas, kad nuotrauka tada bus gera iš tam tikro kampo, kad taip ar kitaip atsispindės nuo žemės, bus tokie šešėliai… Gyveni ir mokaisi, sužinai, kaip gali būti. Taip dirba profesionalai. Iš to jie duoną valgo.

‒ Tai tuo profesionalas skiriasi nuo mėgėjo?

‒ Turbūt. Profesionalui tai yra profesija. Bet vidiniu nusistatymu profesionalas ir mėgėjas gali skirtis nedaug. Profesionalas turi daug įrangos, fotoaparatas ne vienas. Jis gali valandų valandas šnekėti apie fotografiją. Jis vis važiuos į tą pačią vietą, fotografuos vis tą patį objektą, kol bus patenkintas.

‒ Išvis, kas tai yra fotografija?

‒ Mes fotografuojame šviesą. Kas yra šviesa? Fizikinis bangų dažnis, kurį mes įvertinam kaip puoduką, kaip stalą ir pan. Fotografuojame tai, kas atsispindi nuo tų paviršių. Tam tikras spalvos dažnis ateina į akį ir tu supranti, kad čia yra toks ar kitoks objektas. Fotografija yra šviesos užrašymas.

Fotografijos galima mokytis, Lietuvoje yra ruošiami tokie specialistai, bet šiais laikais daug prieinamos medžiagos internete, daug knygų, galima mokytis savarankiškai, tik polėkio tam reikia turėti. Tad galima šio bei to išmokti ir savarankiškai. Bet kito fotografo patirtis – neįkainojama. Ir jei jis sutinka pasidalinti – manyk, kad radai lobį (šypsosi).

‒ Fotografija turi taisykles?

‒ Yra tam tikros taisyklės, pvz., komponavimo, bet… yra pasakyta, kad jei nori būti geru fotografu, nesilaikyk taisyklių. Turi išmanyti taisykles, bet visgi turi mokėti padaryti kažką netikėto.

‒ Mokėtės ir praktikos būdu…

‒ Kai nusipirkau fotoaparatą, labai norėjau fotografuoti ir viskas man buvo gražu. Pamatei vandens blizgesį, ir tau gražu. Pamatei tilto apačią, žalsvai apšviestą, gražu. Bet padarai nuotrauką, kažkas ne taip išėjo, kitą kartą jau žinai, kaip geriau padaryti.

‒ Ką jums patinka fotografuoti? Kiek mačiau jūsų nuotraukas, tai jos kraštovaizdinės…

‒ Man labai patinka fotografuoti laukus, lygumas. Man Lietuvos lygumos labai gražios. Štai pamatau horizonte miškelį, jis toks melsvas atrodo. Rudenį tiek spalvų… Aišku, yra ir kitų motyvų. Gali visą dieną vien puodelį fotografuoti, jis bus vis kitoks, nes apšvietimas bus vis kitoks. Mėgstu senas sodybas fotografuoti, senąją architektūrą.

‒ O žmones fotografuojate?

‒ Ot nemėgstu. Žmonės labai jautrūs savo atvaizdui, visada nori būti gražūs. Fotografuoti žmones ‒tarsi lįsti į jų vidų. Aš nenoriu.

‒ O renginius kaip, ar norit fotografuoti?

‒ Tai buvo mano darbo dalis dirbant muziejuje. Bijodavau, kad kažkas blogai išeis. Būdavo, vakarais sėdėdavau iki nakties tvarkydamas nuotraukas, o direktorius skambina: duok, duok greičiau, reikia į feisbuką įkelti.

‒ O būna kokių kuriozinių situacijų, kai štai reikėjo padaryti svarbią nuotrauką, o neišėjo ir ką tada daryt.

‒ Buvo lenkų koncertas Daugiakultūriam centre. Sako direktorius: išvesk į lauką prie pastato nufotografuoti. Išėjom, nufotografavau. Grįžtu namo, žiūriu nuotraukas. Dieve tu mano, pasirodo, apšvietimą „užaukštinau“, visi išėjo šviečiantys lyg vaiduokliai. Bandžiau taisyti programomis. Na, buvo galima žiūrėti kaip į meną (šypsosi).

‒ Kas jums svarbiausia fotografijoje?

‒ Kompozicija. Mano kompozicijos geros.

‒ Gal matote kaip architektas?

‒ Turbūt. Turi būti kažkoks vidinis pajautimas.

‒ O jūs daug bendraujate su kitais fotografais?

‒ Aš nesu labai bendraujantis. Mane kvietė į Kėdainių fotografų draugiją, bet kažkaip taip ir liko. Kažkodėl. Ką aš ten jiems parodysiu, Dieve mano.

‒ Kuo fotografijos naudingos žmogui, dėl ko reikalingos. Ką žmogui suteikia? Galbūt įdomi fotografija gali lavinti vaizduotę, plėsti pasaulio suvokimo ribas, provokuoti mąstyti?

‒ Ko gero, kad „kaltininkas“ – pats fotografas. Jam knieti pamatytą įspūdį „pagauti“. Ir, žinoma, būtinai parodyti (šypsosi).

Fotografija, kaip ir kiekvienas vaizduojamasis menas, žmones jungia ta vizualia emocija. Gal tas fotografas truputį geriau pajaučia, ką reikia „pasiimti“ į kadrą ir kaip, be to – ne kiekvienas gali laimingai atsirasti toje vietoje tam tikru laiku. Reikia taikytis į auksinę arba mėlyną valandą, kurios trunka vos keliolika minučių. Tai tokie štai reikalai, fotografuojant peizažus.

Ir vėl noriu pabrėžt, kad viskas priklauso nuo šviesos. Ir jei žmogui patinka štai būtent tokia meno sritis, beje, kaip ir kiekvienam darbe, rezultatą duoda praktika, ilgi metai bandymų, klaidų ir panašiai.

Ilgainiui akis įgunda, matymo laukas plečiasi ir su laiku galima padaryti visai neblogų bei įdomių dalykų. Mūsų aplinka įdomi, turtinga – kad tik užtektų laiko viskam aprėpti.

‒ Fotografija ‒ socialinis veiksmas, bendravimo forma?

‒ Ir asmeninis, ir socialinis – savo užfiksuotu jausmu daliniesi. Kai kam patinka, kai kas abejingas. Rengiamos parodos, žmonės jose dalyvauja. Išeina tokio pobūdžio komunikacija. Galų gale, žmonės nėra abejingi tam, kas juos jaudina – ar geri, ar tai būtų blogi dalykai. Fotografija duoda ir tai, ir tai. Juk sakoma, kad geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti. Karo įvykių užfiksavimas (sakykim, įvykiai Bučoje), jokių komentarų nereikalauja – sukrečia visą asmenybę.

‒ Jūs esat savo nuotraukų davęs leidiniams, kokiems?

‒ Čia Algirdo Juknevičiaus dėka. Išleidom tokią brošiūrėlę „Kėdainių modernas“. Išfotografavau visus Kėdainių moderno pastatus, A. Juknevičius tekstą parašė ir išėjo mažutė knygelė.

Paskui atvažiavo į Kėdainius iš Kanados Michaelis Ayre. Kadangi jis yra škotų kilmės, tad jį labai domino škotų gyvenimas Europoje, taip jis atsidūrė Kėdainiuose ir susipažino su A. Juknevičiumi. Sugalvojo išleisti vadinamąją „knygą ant kavos staliuko“ apie škotų bendruomenę Kėdainiuose. Taip ir atsirado albumas „Škotų paveldas Kėdainiuose“.

Michaelis, Algis, aš daug diskutavome, kaip jis turi atrodyti. Teko pasiėmus pieštuką, plunksną ir fotoaparatą padirbėti. Taip štai ir išėjo, kad to leidinio kompoziciją sugalvojau (šypsosi).

Susikristalizavus idėjai, Michaelis pasamdė profesionalų dizainerį ir puikų fotografą Giedrių Dagį. Patobulino leidinį, sugalvojo formatą, bet originalios idėjos liko.

Nemažai nuotraukų buvo A. Juknevičiaus leidinyje „Senieji Kėdainiai: istorija ir įdomybės“. Tame leidinyje yra ir senų, archyvinių nuotraukų.

Pernai Regina Lukminienė paprašė savo knygai ,,Kėdainių krašto tautosaka: kraštotyros užrašai“ padaryti nuotraukų. Buvo labai įdomu važinėti po rajoną ir fotografuoti.

Kas būdinga tai ar kitai seniūnijai? Kiekviena nuotrauka stengėmės tai atspindėti. Man tos knygos tematika labai artima prie širdies, tad buvo labai malonu važiuoti ir ieškoti senų sodybų, senų pastatų. Nuotraukos leidinyje dėtos tik nespalvotos.

‒ O jums patinka daryti nuotraukas nespalvotas?

‒ Patinka ir spalvotas, ir nespalvotas. Žiūrint, kokio efekto nori. Pavyzdžiui, Kėdainius reiktų fotografuoti nespalvotai.

‒ Kodėl?

‒ Per margi spalvotai (šypsosi). Mūsų miestas yra reformatų miestas ir jis yra santūrus. Reformatai neturi rėkiančių dalykų. Štai fotografas Vydas Bečelis dažniausiai fotografuoja Kėdainius nespalvotai.

‒ Bet tada miestas toks liūdnas išeina.

‒ Miestas tada tampa architektūrinis, matosi forma, žmogaus neblaško spalvos. Matai formą, proporcijas, gilumą, šešėlius. Tai yra labai gražu. Tai suteikia solidumo.

Štai R. Lukminienės knygoje dėjome Josvainių nuotrauką. Ji nespalvota. Ten truputį matosi  bažnyčia, bokšteliai. Buvo pavasaris. Jei nuotrauka būtų buvus spalvota, tie bokšteliai būtų tarsi pradingę. O kai nuotrauka nespalvota, matosi upė, šlaitai, bokšteliai. Ir iš karto matai ‒ tai Josvainiai.

Jei Lietuva būtų išlikusi be tarybinės okupacijos, mūsų kraštas būtų buvęs visai kitoks. Kaimų užstatymas, nameliai, kompozicija būtų buvę solidžiau, brandžiau. Dabar pas mus per daug išsiblaškymo. Tarybinis laikotarpis atnešė kažką „bileką“.

‒ Jūs viską matote ir architekto, ir fotografo akimis… Ačiū už pokalbį. Sėkmės projektuojant ir fotografuojant!