Tegul Kūčios ir Kalėdos būna išties šventos

Akvilė KUPČINSKAITĖ

Atėjęs adventas sustabdė karštligišką bėgimą, darbų verpetai ėmė suktis lėčiau, nerimastingos mintys sustojo ilgesnio atokvėpio ramybės uoste. Būtis tapo tylesnė. Turbūt ne vienas pajutome, kaip stipriai siela alksta tikrų dalykų, kurių vertės nepavaldus nubraukti net laikas: prasmingų pašnekesių, atvirumo minučių, nuoširdaus rūpesčio, širdį sušildančio atjautos žodžio ir bendrystę kuriančios meilės. Dvasia trokšta būti pakylėta. Nepaprastai džiaugiuosi – adventas dosniai išpildė mano viltis bei lūkesčius. Turbūt pats Dangus nebyliai pakuždėjo šio rimties laiko subtilumus itin jautriai atliepiančią pašnekovę – Kėdainių Šv. Jurgio parapijos vargonininkę ir Kėdainių lopšelio-darželio „Puriena“ muzikos mokytoją Gintarę BRAZINSKIENĘ. Mūsų pokalbis – apie žmogiškuosius stebuklus, brangiausias Dievo dovanas žmogui ir, žinoma, vienas kitam.

– Miela Gintare, Jūs savo profesiją atskleidžiate iš įvairiausių pusių: esate Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčios choro vadovė ir vargonininkė, taip pat meilę muzikai žadinate miesto lopšelį-darželį „Puriena“ lankančių mažylių širdelėse. Ar paprasta suderinti šias veiklas?

– Viskas yra suderinama ir veiklų skirtingumas papildo viena kitą. Mane žavi buvimas su žmonėmis, galimybė prisiliesti muzika, malda prie augimo, buvimo. Gera su visokio amžiaus ir patirčių žmonėmis. Myliu visus savo darbus ir tarnystes.

– Kas Jūsų sieloje pasėjo muzikalumo grūdą?

– Nuo mažų dienų norėjau dainuoti, vėliau – groti. Mano gyvenimo kryptį padėjo atrasti stiprios, talentingos moterys: mama uždegė norą būti mokytoja, močiutė – vedė tikėjimo keliu, mylima akordeono mokytoja Lilija Labeckienė uždegė norą pasirinkti muzikos kelią.

Tada akordeono specialybės studijos J. Gruodžio konservatorijoje, Klaipėdos universitete chorvedybos ir muzikos pedagogikos studijos, Kauno kolegija, Vytauto Didžiojo universitetas. Džiaugiuosi, kad daugiau nei trisdešimt metų esu muzikos mokytoja ir vargonininkė. 

– Iš kur esate kilusi? Kur vaikystėje klausydavotės vargonų skambesio?

– Nors gimiau ir augau Josvainiuose, mano vaikiška širdis liko mamos tėviškėje Prienų rajone. Ten buvo Močiutė ir Diedukas. Ypatingi žmonės ir ypatingos vasaros su jais: audimo staklės, verpimo ratelis, duonkepis pečius ir kepama duona, pyragai, bandos, pilnas kiemas paukščių, tarp kurių ir povų pora, dieduko bitės ir jų ypatingas medus, kalvė, balandžiai, karvytės, šieno kelias, daržai, maudynės ir kelias į bažnyčią. Keturis kilometrus eidavom iki bažnyčios pėsčiomis, kartais arkliais diedukas ar kaimynai paveždavo. Ten ruošiausi Pirmajai Komunijai, ten – pirmoji bažnytinė patirtis. Ten patyriau tikrą lietuvybės kupiną vaikystę su džiaugsmais ir darbais. Buvo labai gera ir tikra. 

O kur gimiau, ten ir likau – Josvainiuose. Ir vaikystėje, ir dabar labai myliu Kėdainių kraštą. Kaip ir visi jauni, pilni svajonių žmonės, norėjau gyventi kažkur, atrodė, kad tikrai neliksiu gimtinėj. Bet likimas turi savų planų. Mano vieta čia – gimtajame krašte. 

– Jūsų vaikystė kaime pas senelius atrodo idiliška. Turbūt tiesa, kad senelių ryšys su anūkais išties yra kitoks nei tėvų ir vaikų?

– Tikrai taip. Seneliai turbūt savyje turi daugiau kantrybės ir išminties, laiko anūkams. Didžiausia dovana, kurią gavau iš senelių – jų laikas: apkabino savo buvimu ir priėmė į labai gražią savo kasdienybę, darbus, pomėgius. Ta kasdienybė ir jiems, ir man buvo labai natūrali, o darbai ir džiaugsmai – tokie, apie kuriuos šiuolaikiniai vaikai gali tik pasvajoti.

Greta vasaros džiaugsmų ir darbų, močiutė tiesiog dieviškai margino velykinius kiaušinius. Labai džiaugiuosi, kad ir mus išmokė tradicinio marginimo vašku, žvakes lieti, net ir plunksnas teko plėšyti. Tai buvo tokie įprasti senelių kasdienybei darbai, kurių dabar pasižiūrėti žmonės keliauja į tradicinių amatų centruose rengiamas edukacijas.

– Kokia kasdienybės išmintimi Močiutė ir Diedukas pasidalijo su Jumis?

– Iš senelių išties gavau daug dvasinių dovanų. Viena iš jų – džiaugsmingai priimti kiekvieną žmogų, kuris beateitų į tavo namus. Pas močiutę ir dieduką visi buvo laukiami, visi pavaišinti, visiems skirta laiko prisėsti, pabendrauti, pasidžiaugti, pabėdavoti. Tas labai stiprus, žmogiškas bendravimas. Tokie laukiantys namai dabar yra pas mano mamą. Ne tik pasibuvimas, bet ir rūpestis kitu, noras padėti, pagelbėti. Mano močiutė buvo ta gaspadinė, kuri prireikus pagalbos skubėjo padėti: ar vestuvės, ar laidotuvės tame kaime neapsiėjo be jos paruošto stalo.

Diedukas buvo kalvis: perkalinėjo arkliams pasagas, kitus kalvio ir bitininko darbus dirbo. Kiekvienas žmogus, ko beužeidavo pas senelius, rasdavo reikiamos pagalbos. Taigi seneliai labai natūraliai, tiesiog savo pavyzdžiu perdavė džiugios bendrystės ir pagalbos kitam dovaną. Iki šiol manyje liko noras padėti žmogui: darbais, geru žodžiu, pabuvimu. Su šiluma prisimenu laiką pas senelius ir nešiojuosi visa tai savo širdy. Šiandien visa tai turiu mamos namuose (švelniai nusišypso).

– Galbūt ir Jūsų rankos iš močiutės perėmė tuos moteriškuosius buities stebuklus?

– Tikrai taip. Iš Močiutės ir Mamos. Mano Mamytė dabar yra tokia pat nuostabi Močiutė, kaip aš kad turėjau – kupina talentų, meilės anūkams ir pasauliui.

Man patinka smulkus, kruopštus darbas: megzti virbalais, siuvinėti, jau tradicija tapo advento laiku vąšeliu nerti Kalėdų eglei snaigutes. Dar turiu svajonę sugrįžti prie audimo staklių. Vaikystėje teko prisėsti, bet tai buvo labiau pažaidimas. Audimas man tokia magija… Prieš Velykas stengiuosi būtinai surasti laiko nors keletą margučių pamarginti vašku. Tai didžiulė močiutės dovana. Šio meno mokau ir savo vaikus. Rankdarbiai man labai mieli – ką bepaimčiau. 

Taip pat kepu duonytę, kurią ir aš pati, ir šeimyna labai mėgstame, draugai džiaugiasi, kai dalinuosi. Tiesa, močiutė kepdavo juodą ruginę duoną. Aš kepu taip pat ruginę, bet pagardintą visokiausiomis sėklomis duonutę. Kaskart maišydama duonos tešlą prisimenu, kaip tai darydavo mano močiutė. Ji būtinai ant galvos užsirišdavo baltą skarukę, kad nė plaukelis neįkristų, užmaišydavo tešlą, po to minkydavo, būtinai peržegnodavo, įspausdavo kryželį. Kubilas, ližė, pečius… Dabar tokių rakandų nebeturime.

– Užsiminėte, kad kaime pas senelius patyrėte tikrą lietuvybės kupiną vaikystę. Močiutė ir diedukas su dideliu atidumu Jumyse ugdė tautinę dvasią?

– Iš visos patirties many sugulė lietuviškas klodas, ta meilė žmogui ir Lietuvai, liaudies dainai ir visai lietuviškai kultūrai. Tikriausiai dėl tos meilės ir rūpesčio esu mokytoja, manyje glūdi stiprus siekis puoselėti liaudies dainas, šokius, muziką, parodyti vaikams, mokyti juos. Iš tos meilės kažkada gimė ir vaikų folkloro kolektyvas „Kleketukai“. Visa tai turiu savyje ir man taip norisi tuo dalintis. Turbūt būtų nuodėmė to nedaryti. Dabar savo meile muzikai dalinuosi darželyje. Noriu, kad vaikai dainuotų, muzikuotų, patirtų liaudies dainos džiaugsmą. Tikiu, jog visa tai manyje iš vaikystės. 

– Gintare, o kada Jūsų rankos pradėjo kalbinti vargonus? Kokia buvo Jūsų kaip bažnyčios vargonininkės darbo pradžia?

– Dabar pagalvojus, šitas žingsnis buvo labai drąsus. Ne tik dėl neišmanymo, bet labiau dėl įsipareigojimo. Mane, šešiolikmetę, prisikalbino tuometinis Josvainių parapijos kunigas a. a. P. Tavoraitis. Jis žinojo, kad mokausi muzikos, grojau kapeloje. Daug nesispyriojau, nes buvo taip įdomu, taip paslaptinga, taip nepažinta.

Josvainių Visų Šventųjų bažnyčios vargonai autentiški, galingi ir labai įspūdingi. Bažnyčios akustika magiška. Vargonus paliesti ir jais groti buvo didžiulis noras ir smalsumas, bet… nieko nemokėjau. Pažinojau tik klaviatūrą. O jos buvo trys! Groti yra viena, o išmanyti šv. Mišių liturgiją – visai kas kita. Tada turėjau tik maldaknygę su šv. Mišių eiga. Kunigas bandė mane mokyti liturgijos pažinimo… Anoks tada tas grojimas ir tebuvo. Viskas iš klausos, sava melodija. Juokingiausia tai, jog kai jau pasimesdavau ir nežinodavau ką daryti, giedodavau ir atsakydavau „amen“ (šypteli).

Vargonininko darbo specifika ypatinga, todėl jaudulys buvo iš visų pusių: turi išmanyti liturginius laikotarpius ir žinoti, kada ir ką giedoti bei groti, žinoti šv. Mišių eigą, klausytis kunigo intonacijos, pačiam giedoti, tuo pat metu girdėti ir vadovauti chorui, kurį reikia paruošti, išmokyti ir t. t.

Daug metų buvo daug streso. Jau kokie penkiolika metų tiek nebestresuoju – tradiciniai giedojimai įsirašė atmintin, jau žinau, kokiam puslapy ir kokioj knygoj galiu rasti, ko prireikia. Man labai svarbu, kad bažnyčioje esantys žmonės pajustų ramybę ir giedojimo Viešpačiui džiaugsmą.

Kažkada norėjosi kuo naujesnių giesmių, dabar linkstu į tradicines, liaudiškas giesmes, paprastumą. Labai svarbus asmeninis ryšys su kiekvienu ateinančiu giedoti: kaip jaučiasi, kokia nuotaika ir sveikata, kaip sekasi. Visada buvo svarbu pakalbinti, išklausyti, pasidžiaugti, paguosti. Daugiau nei 30 metų kiekvienas savaitgalis ir visos šventės – bažnyčioje. Matyt, ne aš pasirinkau, bet Dievas mane pasirinko šiai tarnystei.

– Net siela virpa klausantis, su kokia meile ir atsidavimu tą Dievo paskirtą tarnystę pildote. Šiuo metu, Gintare, esate Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčios vargonininkė ir choro vadovė. Papasakokite apie šios bažnyčios vargonus. 

– Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčios vargonus nežinomas autorius pastatė XVIII a. pabaigoje. 1882 m. instrumentą perstatė Leonas Grabovskis. 1978 m. vargonus restauravo Vilniaus vargonų dirbtuvė. Pati džiugiausia žinia yra ta, kad Šv. Jurgio kankinio bažnyčios vargonai šiuo metu yra restauruojami. Labai laukiu, kol vėl galėsiu prisiliesti prie instrumentų karaliaus šioje bažnyčioje. Tikiu, kad tada Šv. Jurgio bažnyčioje būsite pakviesti į vargonų koncertą.

– O, parapijiečių laukia išties ypatingas įvykis (nusišypsau)! Gintare, gyvename prasidėjusio advento laiku. Ar Jums svarbus šis metas, galbūt puoselėjate iš senelių perimtas tradicijas?

– Labai myliu advento metą. Jis turi daug skirtingų spalvų, jausmų, darbų. Stebiu pasaulį ir man patinka nepasiduoti jo tempui, tendencijoms. Stengiuosi šalia skubėjimo, pasiruošimo ir renginių gausos pabūti su savim. Tai siekiamybė. Surasti laiko sau ir tiems, kurie laukia namie. Tradicijas kuriame patys. Kai kurios iš esmės pakito, nes nebeliko poreikio plėšyti plunksnų pagalvėms ar vyti virvių.

Kelinti metai advento metu neriu snaigutes. Kažkada šiuo pomėgiu buvo „užkrėsta“ Šv. Juozapo parapijos bendruomenė. Kokio grožio ir jaukumo eglė spindėjo bažnyčioje!

Šiemet „užsikrėtė“ lopšelio-darželio „Puriena“ bendruomenė. Veiksmas – prasmingas, kūrybiškas, malonus. Rezultatas – šiltas ir jaukus. Jau gėrimės pačių rankomis sukurtu grožiu „Purienos“ darželyje. Džiaugiuosi pomėgio ir bendrystės rezultatais.

– O kokios Jūsų namuose būna šv. Kūčios ir šv. Kalėdos?

– Kadangi esu bažnyčios žmogus, tai man šios šventos šventės visada yra dviguba šventė – ir namie, ir bažnyčioje. Tarnystė bažnyčiai – mano pareiga, mano džiaugsmas, mano darbas, man ten gera ir be galo patinka. Namie – pasiruošimo rūpestėliai, maisto ruošimas, pasidžiaugimas artimaisiais ir draugais. Viskas paprastai. Be šou programos.

O kalbant apie šventines tradicijas, tai iki šiol su vaikais kalėdinę eglutę puošiame šv. Kūčių dieną – niekada to nedarome anksčiau. Puošmenomis tampa ne tik tradiciniai žaisliukai, bet ir kažką savo rankomis sutveriame. Taigi eglutė mūsų tradicinė, tikra, savita, su Kūčių dienos dvasia. Dovanų po egle ieškome kantriai sulaukę Kalėdų ryto.

Ant šv. Kūčių vakarienės stalo – kalėdaičiai ir visi tradiciniai lietuviški patiekalai. Lėkštelė išėjusiems pas Viešpatį. Būtinas patiekalas – grybų virtinukai. Be jų tiesiog nebūtų šv. Kūčių (šypsosi). Tiesa, kalbant apie šiuos virtinukus, kartą nutiko keistas dalykas. Niekad neverdu grybų virtinukų kitu metu – tik per Kūčias.

Vis tik kartą dukra priprašė išvirti gegužės mėnesį. Taigi prisivirėm virtinukų, pasidžiaugėm jais, nusiunčiau draugei nuotrauką… Ir ką jūs galvojat? Kitą rytą prisnigo! Gegužės mėnesį pridrėbė sniego! Draugė rašo man: „Ragana tu – iššaukei Kalėdas!“ (juokiasi). Tikėk – netikėk, bet, matyt, negalima: kas ne pagal taisykles, tas ne pagal taisykles. Linksmas nutikimas, bet daugiau grybų virtinukus verdame tik per šv. Kūčias (šypsosi).

– Puikiai prisimenu tą 2020-ųjų gegužės 12-osios rytą, kai viską išties užklojo sniego patalas (nusišypsau). Gintare, Jūsų žvilgsnis į didžiąsias žiemos šventes sakralesnis nei daugelio. Ar nekelia nusivylimo šiuolaikinės visuomenės tradicijos: kuo daugiau dovanų po eglute, ant Kūčių stalo patiekiami sušiai, šventinės dekoracijos spindi nė nesulaukus gruodžio. Regis, tapome kurti tikrajai šventų Kūčių ir Kalėdų žiniai.

– Mokausi nesipiktinti. Mes laisvi žmonės, todėl pasirenkame, kaip ir ką daryti. Tik labai gerai pasakėt – Šventas Kūčias ir Kalėdas. Tą šventumą išsaugojo retas. O šventi dalykai juk ateina iš giliai – iš dūšios. Norisi, kad tas džiaugsmas būtų tikras, o ne, kaip sakot, parduotuvinis.

Šventus dalykus reikia švęsti sakraliai. Jūsų paminėtas Kūčių stalas – jis arba šventas, arba kasdienis. Juk sušius ir kitus egzotiškus patiekalus šiais laikais galime valgyti kiekvieną dieną. Tradiciniai Kūčių stalo patiekalai yra mūsų etnosas, mūsų kultūra, šventi dalykai, kuriais turime džiaugtis ir didžiuotis. Tai patiekalai su prasme, dėkingumu, simbolika. Gal ir maldos prie stalo žmonėms pritrūksta, lieka tik pavalgymas.

Labai norisi, kad ta tradicija būtų tikra, lietuviška, sakrali, kad Kūčios bei Kalėdos išties būtų šventos. Tame žodyje viskas ir sutelpa – sugrąžinkime savo šventėms daugiau šventumo.

– Gintare, po šio pokalbio siela sušilo, o širdį užpildė ramybė. Nuostabus jausmas advento laiku. Labai Jums dėkoju.