Sunkią ligą kalnaberžietė nugalėjo su Dievo pagalba, dabar norisi skleisti gėrį

Indrei Šimaitienei iš Kalnaberžės truputį per keturiasdešimt. Pati branda, gyvenimo saulė tarsi pakilusi į aukščiausią tašką. Indrė pati yra tarsi šviečianti, skleidžianti gėrį aplink ir kviečianti jungtis. Graži išore ir vidumi, veikli, stipri moteris. Bet ne viskas visada taip gražu buvo jos gyvenime. Aišku, dvasingo ir stipraus gyvenimo užuomazgų būta, bet visa tai pagilino, išgrynino sunki liga prieš daugiau nei dešimt metų. Ką rinkosi Indrė, sužinojusi apie klastingą onkologinę ligą, kuri pasireiškė staiga, vos ne tą pačią dieną, kai grįžo iš ligoninės pagimdžiusi dukrelę, ‒ ar savęs gailėtis, kaltinti likimą ir kitus, ar pasitikėti daktarais ir eiti ten, kur ves Dievas. Susipažinkite su Indre ‒ įkvėpsite pozityvo.

‒ Kur Jūs gyvenate, ar turite šeimą?

 ‒ Mes su šeima gyvename Kalnaberžėje. Yra vyras, dvi mergaitės. Pirmąją mergaitę aš auginau viena. Su vyru susitikome jau subrendę, apie trisdešimtuosius gyvenimo metus. Iki to gyvenimas mane buvo jau gerai pastatęs į vietą. Mačiau daug visko ‒ ir alkio, ir skurdo. Tėvai buvo silpnos sveikatos. O kai viena augini vaikutį, visko daug sunkaus būna.

‒ O Jūs visada gyvenote Kalnaberžėje? Iš čia ir kilus?

‒ Atsikraustėme su tėvais iš Stakliškių į Kalnaberžę, kai man buvo septyniolika. Mamos seseriai patiko Kėdainiai, tad ji ir paragino čia atsikraustyti.

‒ O brolių, seserų turite?

‒ Taip, mes pas tėvus augome šeši: penkios mergaitės ir berniukas. Tėvelis mirė anksčiau, o mamytę palaidojau pernai. Ji pas mane gyveno, slaugiau iki paskutinės dienos.

‒ Tėvai buvo be sveikatos, tai turbūt teko greitai jaunai suaugti.

 ‒ Taip, teko. Pinigų užsidirbti išmokau dar paauglystėje. Nesvetimas sunkus darbas, rūpestis kitais, ligų pažinimas, taip pat ir patyčios.

‒ Patyčios mokykloje? O dėl ko jos kildavo, Jūsų manymu.

‒ Žinot, kai augi neturtingoje šeimoje, kai iš visų jėgų kabiniesi į gyvenimą, be to, turi kai kurių talentų, sukeli kitiems įvairių jausmų. Mokytojai mane siųsdavo į įvairius konkursus, laimėdavau prizines vietas. Sekėsi rašyti, deklamuoti, vaidinti, sportuoti. Visokių prizų, taurių parveždavau. Taip save realizuodavau, save išreikšdavau. Ir iš manęs tyčiojosi. Gerai besimokantys ir visaip save gražiai išreiškiantys, pasiekiantys rezultatų nėra mėgstami.

Patyčios mano gyvenime labai įsirėžė. Jų sulaukiau labai didelių. Ta mergaitė, kuri iš manęs tyčiojosi, buvo iš problemiškos šeimos, matyt, pavydėjo, negalėjo suvaldyti pykčio. Ji sugebėjo nuteikti prieš mane klasę, prieita net iki muštynių.

Dabar puikiai suprantu, kaip paaugliai nusižudo, kaip bėga iš namų, neranda pagalbos. Man tai yra labai jautru ir artima. Esu atvira, pasiruošusi, turiu patirties, turėjusi išgyvenimų ir atomazgą viso to. Tad galėčiau Kėdainių mokyklose apie tai kalbėti be jokio atlygio, savanoriškai. Mielai priimčiau kvietimus atvykti į mokyklas.

‒ O ar ilgai tos patyčios tęsėsi ir nieks negalėjo padėti?

‒ Tada tokie laikai buvo, niekas apie tai net nešnekėjo. Kartą trise mane norėjo išmesti pro balkoną, bet aš buvau tvirta, stipri mergina, atsigyniau, bet grįžau namo su suplėšytais rūbais. Mamai nieko nesakiau, galvojau, kad aš pati apsiginsiu, verkiau.

Mama kai pamatė, sako, einu į mokyklą, sakau, neik, nes bus dar blogiau. Visgi mama nuėjo. Bet apkaltinta buvau aš. Nes mano suplėšytų rūbų mokytojai nematė, vertino tik kitos mergaitės veidą, kad jis buvo nubruožtas, o toks jis buvo, nes aš gyniausi. Sakė, tau tai nieko, o jai va…

Taip, aš gyniausi, kažkaip nuo trijų teko apsiginti. Mokytojai, direktorius manęs negynė. Ir tokios patyčios tęsėsi labai ilgai. Tai baisi patirtis, todėl ir sakau, kad aš labai suprantu dabartinius vaikus. Dažnai jiems pasipasakojus sulaukiama pasakymo „Nekreipk dėmesio“. O dar dažnai pasakoma, kad vaikas pats išprovokavo patyčias. Čia reikia žiūrėti į šaknis, o ne į viršūnėles. Taigi, aš norėčiau užsiimti šia veikla, kalbėtis mokyklose, savanoriauti. Tą mintį aš po truputį skleidžiu. Matyt, ne veltui man taip gyvenime nutiko, tad dabar aš kitiems galėčiau pagelbėti.

‒ Baigėte mokyklą, atvykote į Kalnaberžę gyventi, įsimylėjote, vyras, dukrelės….

‒ Tai va, jau ėmiau galvoti, kad išėjau iš vargo… Galvojau, kad dabar gyvenimas bus gražus. Ir mylimas vyras yra, ir antros mergaitės laukėmės…. Ir tada įvyko pagrindinis lūžis mano gyvenime. Susirgau onkologine liga. Grįžus iš ligoninės su ką tik gimusiu kūdikiu, pajutau guzus ant kaklo. Limfmazgių vėžys išlindo labai staigiai.

‒ Kaip jautėtės išgirdus apie tokį baisų susirgimą?

‒ Baisu buvo. Grįžau iš ligoninės su dukrele ant rankų, kita mergaitė buvo pirmokėlė, visa laiminga sulaukus sesės, šeima neseniai sukurta, atrodo, kad tu kaip moteris, kaip motina esi laimės viršūnėje, o čia tokia žinia ant galvos nukrenta… Nepatyręs nesupras.

Man seserys sakė: mes tik galim pabandyti suprasti. Tai kažkas tokio, kai išmuša visiškai pagrindą iš po kojų. Tu kažkur pakimbi tarp žemės ir dangaus. Nežinomybė, neviltis, pyktis… Didžiulė lavina visko. Atsakymų nėra. Nežinai, kiek tau liko. O kiti, kiek tave bemylėtų, padėti negali.

‒ O kaip reagavo vyras?

‒ Mano vyras santūrus, tylus, jis niekada nerodė ašarų. Visada man buvo pagalbininkas. Tą ligos, sveikimo kelią mes ėjome susikibę. Ir iš kitų žmonių aš patyriau daug gerumo.

‒ Žmonėms pasakojotės?

‒ Taip, aš buvau iš tų, kurie kalba. Laukdavau žmonių, jų skambučių. Aš pati skambindavau draugams ir sakydavau: paskambink man, ateik, pasikalbėkim. Dažnai žmonės sutrikdavo, sakydavo: o tai ką pasakyti? Reikia pabandyti paskambinti ir kalbėtis. Aš sakydavau: nekalbėkime apie ligas, kalbėkim apie gyvenimą, kad sergu, aš ir pati žinau, man priminti nereikia.

Reikia kalbėtis apie tai, kas tam žmogui padėtų. O padėti žmogui galima kalbant pozityvius dalykus. Aš sakydavau: pakalbėkim apie tave, tavo darbus, gyvenimą, aš noriu gyventi, aš noriu tame dalyvauti, nenoriu būti atskirta. Aš įsivaizdavau, kad gyvenu, kad neinu į mirtį, einu į gyvenimą.

‒ Koks buvo paskirtas gydymas?

‒ Mano vėžys buvo antros stadijos, bet chemoterapija buvo labai stipri, kaip esant 4-os stadijos vėžiui. Chemija buvo žiauri. Aš svyruodavau, nebepaeidavau, o čia naujagimis ant rankų… Kreipiausi, kad skirtų socialinį darbuotoją, bet man pasakė, kad nėra tokio įstatymo. O gydymas juk truko ne mėnesį, ne du ir ne tris.

Vyras tiek laiko negalėjo išeiti atostogų ‒ turėjo uždirbti pinigus. Būdavo dienų, kai kūdikis verkia, o aš jo iš lovytės negaliu iškelt. Mergytė gimė spalį, o sausį jau prasidėjo chemija. Nebuvo, kas padeda, mano mama jau pati buvo silpnos sveikatos. Padėdavo pirmokėlė dukra, grįžusi iš mokyklos. Ji buvo pagalbininkė didžioji.

‒ Negali vaiko iš lovytės iškelti, tai ką daryti?

‒ Tada sukaupi visas jėgas ir šliauži.

‒ Kiek laiko tęsėsi gydymas?

‒ Chemoterapija buvo labai stipri pusę metų. Reikėdavo vis į Kauną važinėti kas dvi tris savaites. Tris dienas ten būdavau ir vaistai tas tris dienas lašėdavo. Laša, o tau darosi vis blogiau, blogiau, galiausiai nei rankos, nei kojos ištiest negali, labai bloga.

Gydytojai pasakė: jeigu atlaikysi chemoterapiją, gal ir gyvensi. Imuniteto nelieka visiškai, kraujo rodikliai baisūs, kiekviena infekcija, bakterija gali būti mirtina. Teko ir reanimacijos skyriuje pabūti.

Gydymas buvo tolygus mirčiai. Dar man reikėjo labai brangių, nekompensuojamų, Lietuvoje neregistruotų vaistų, o mes tiek pinigų neturėjome, tad teko kreiptis į „Bėdų turgų“ ‒ labai padėjo. Tai buvo nuostabi laida ir Edita Mildažytė labai puiki moteris.

‒ O kas konkrečiai padėjo įsigyti tuos brangius vaistus?

‒  „Bėdų turgus“ kreipėsi į mano buvusius darbdavius „Rivoną“, jie turi „Norfos“ vaistinę, tai per tą vaistinę vaistai ir buvo atvežti.

‒ Sakėte, kad Jums svarbiau buvo, ne kas vyko su Jūsų kūnu, bet kas vyko su siela…

‒ Kūnas silpo, o siela plasnojo ir augo. Kol vyko chemoterapija, aš visą laiką dirbau dvasinėje plotmėje. Aš laiminau gydytojus, jų darbą, o pati ėjau dvasinio pažinimo keliu. Jėgų atsirado tada, kai supratau, kad kaip mane kiti mylėtų, niekas man padėti negali, tik vienas Dievas.

‒ Meldėtės daug?

‒ Taip, aš taip meldžiausi, kaip niekad gyvenime nebuvau meldusis. Aš šaukiausi Dievo. Juk Šventajam rašte parašyta: šaukitės ir jums bus duota, bus atidaryta. Aš buvau tikinti ir iki ligos, man atrodė normalu nueiti į bažnyčią, bet toli gražu… Mano tikėjimas pasidarė toks, kad aš šiandien esu dėkinga už tą ligą.

 ‒ Vieni žmonės užsisklendžia, suserga depresija tiek, kad nori nusižudyti, o kiti štai ima eiti dvasiniu keliu šviesos link. Nuo ko tai labiausiai priklauso, Jūsų manymu?

‒ Manau, kad priklauso nuo to, ką mes darome: ar imame kaltinti, ar šaukiamės pagalbos. Čia yra lūžis ‒ ką mes pasirenkame. Jei pasirenkame kaltinti, išeities nerasime. Gali visus kaltinti ‒ gyvenimą, save, Dievą, gydytojus, visus aplinkinius, genus, gimines. Jei sėdėsiu, verksiu ir kaltinsiu, tai kur išeitis?

‒ Bet, ko gero, Jūs ir anksčiau buvote linkusi į tą dvasinį, šviesesnį gyvenimą…

‒ Buvau linkusi į paieškas, domėjausi psichologiniais, dvasiniais dalykais. Visgi susirgus įvyko virsmas, lūžis. Tarsi egzaminas: arba arba. Juk sakoma: ugnyje būsite patikrinti. Tai ir įvyko toks patikrinimas: tu domėjaisi, kažko siekei, o kur toliau…

Tokie dalykai nevyksta šiaip sau gyvenime. Kodėl man? Kažką, matyt, gyvenimas man nori rimto pasakyti. Aš įkritau, man tai labai nauja, kažkas labai stipraus, labai didelė žinia. Aš nežinojau, kiek man liko, ar man pavyks sužinoti, dėl ko taip atsitiko. Nesakau, kad neverkiau, kad nebuvo nevilties.

‒ Teko pereiti visas stadijas?

‒ Taip. Nuo nevilties, nuo išgąsčio, pykčio. Žiūrėdavau į vaikus ir verkdavau, klausdavau, kiek aš dar dienų galėsiu dukreles, savo vyrą matyti. Vyras, vaikai, kad ir kaip mylėtų, negali tavo gyvenimo nė minutės pratempti. Tada aš galvojau ‒ o kas gali? Gal reikia Dievo paklausti? Supratau, kad viskas Dievo rankose ir pasakiau: gerai, einu, einam kartu, aš pasiruošus, vesk, aš nieko nežinau, nei kur vesi, nei kiek laiko.

‒ Pasirinkote ne kaltinimus gyvenimui, o atsiduoti Dievui…

‒ Taip. Ėjau su Dievu. Ir buvo visko. Ir pakilimų, ir nukritimų. Bet aš laikiausi jo.

‒ Ką darydavote, kai apimdavo nerimas ir baimė?

‒ Aš žinojau, kad mintimis žmogus gali sau labai padėti. Dar atsidaviau ir veiksmui: kuo galiu aš sau padėti. Dievas mus šaukia veikti. Kai apimdavo sunkios mintys ir jausmai, stengdavausi tas mintis transformuoti. Kurti ateitį mintimis. Ką noriu ateityje matyti? Save gulinčią karste? Ne.

Stoviu prie lango ir matau moterį gražia suknele, su bateliais ir galvoju: aš pasveiksiu, ataugs man plaukeliai ir aš būtinai nusipirksiu gražią suknelę, batelius. (O juk anksčiau tai vis atidėliodavau, atrodytų, svarbesniems pirkiniams). Norėsiu į dvarą nuvažiuoti, tai nieko nelaukusi ir nuvažiuosiu, jei norėsiu į tą renginį, koncertą, tai ir nueisiu.

‒ Pradėjote branginti gyvenimą kaip dovaną?

‒ Kai pajunti gyvenimo trapumą, visomis jėgomis kabiniesi į jį. Aš dar noriu čia pabūti, aš labai labai noriu čia pabūti ‒ taip tada galvojau. Pajutau gyvenimo skonį. Koks jis brangus. Kokia brangi mums dovana duota. Aš už tokių minčių labai užsikabinau ir stengiausi padėti sau. Laiminau gydytojus, jiems dėkojau, atsidaviau Viešpačiui ir pati mintimis įsivaizduodavau  save gražią, žavią, pilną jėgų, dar daug nuveiksiančią šiame gyvenime, daug gero atiduosiančią žmonėms.

Taip ir vyksta ir aš už tai dėkoju Dievui. Kai pajutau gyvenimo trapumą ir skonį, su tokia didele jėga grįžau į gyvenimą. Kartais mes taip įsiveliam į gyvenimo kasdienybę, o reikėtų tarsi iš aukščiau pažiūrėti.

‒ Gal nereikia laukti sunkios ligos, kad įvertintum gyvenimą.

‒ Tai aš dabar pasakoju žmonėms savo patirtį, kad jiems netektų patirti to, ką aš patyriau. Aš pasakiau: „Viešpatie, aš apie Tave kalbėsiu žmonėms“. Aš kalbu žmonėms apie gyvenimo džiaugsmą, kad nereiktų laukti, kol tas buldozeris sustumia į kampą.

‒ Bet kiekvienam  avas kelias…

‒ Mano kelias buvo toks. Aš galiu pasakoti, ką aš išgyvenau, koks buvo mano kelias. Galvoju, kad dabar mano gyvenimo misija yra skleisti pozityvą, gėrį, palaikyti žmones.

‒ Tikėjimą gilinate ir studijuodama…

‒ Dabar studijuoju Vilniaus teologijos koledže, esu antrame kurse. Aš Dievo prašiau dvasingų žmonių, jie ir atėjo į mano gyvenimą. Aš prašiau bendruomenės, ją ir turiu. Mano draugų ratas pasikeitė. Mane supa žmonės su aukštomis vertybėmis.

‒ Kur Jūs dabar dirbate?

 ‒ Jau aštuoneri metai dirbu laidojimo paslaugų įmonėje pas Vidą Aksenavičienę. Dirbu floriste, darbas kūrybingas, man patinka. Kai kuriu, puokštėms, vainikams duodu pavadinimus, pvz., „Gyvenimo kelias“, „Versmė“ ir pan. Atrodo, kad aš dirbu labai liūdnoje vietoje,  bet kai ateina žmogus liūdnas, prislėgtas, galima jį žodžiu pastiprinti. Taip galiu atiduoti save, stiprindama žmones, suteikdama vilties, kad neužsisklęstų ir toliau matytų gyvenimą. Jei norėsi, visada surasi, kaip padėti žmonėms, save padalinti.

‒ O kokius mokslus Jūs esate baigusi?

‒ Mokiausi maisto pramonės specialybės. Bet maisto gaminti aš nelabai mėgstu, o štai jį puošti man patinka. Ėjau studijuoti maisto technologiją galvodama, kad tai man padės užsidirbti pinigų, o vėliau eisiu studijuoti kažką kita. Galvojau, kad šis išsilavinimas bus tik priemonė, pagalba įsigyti kitą išsilavinimą.

‒ Kelis metus dirbote Priklausomybės ligų reabilitacijos centre Kalnaberžėje. Kaip tas darbas sekėsi?

 ‒ Tas darbas labai daug davė ir parodė, ko dar turiu pati mokytis, tobulėti. Dirbau kelis metus su moterų grupe, buvau darbų terapijos vadovė, mokėme socialinių įgūdžių. Prisidėjau prie administracinių darbų, taip pat psichologiniais dalykais, kas man buvo nesvetima.

 ‒ Sakykit, ar tokie centrai, kaip yra Kalnaberžėje, padeda žmonėms išbristi iš priklausomybių?

‒ Manau, kad taip. Tai yra labai sunki liga ir atkrytis gali būti. Kartais žmonėms tenka kartoti programą. Ji trunka metus laiko, čia reikia gyventi visiškai atsiskyrus nuo buvusio gyvenimo būdo. Kalnaberžės centras yra labai stiprus, kokybė yra labai gera.

‒ O kodėl iš ten išėjote?

‒ Pamačiau, kad man dar reikia mokytis, augti, tobulėti. Aš per daug viską imu į širdį, nemoku atsiriboti. Taigi aš pamačiau silpnas vietas, kurias dar turiu auginti, stiprinti. Tai buvo nuostabi patirtis, galbūt gyvenime dar sugrįšiu į tokią sritį.

 ‒ Sakote, pasijutote toje srityje dar nestipri, tai gal kokių mokslų ėmėtės?

‒ Aš visą gyvenimą domiuosi dvasiniais, psichologiniais dalykais. Man tai tarsi hobis. Teko praktiškai tai pritaikyti, kažko pasisemti, kažką atiduoti. Bet supratau, kad dar turėčiau ūgtelti. Aš vis nusiperku kokius kursus, toliau tuo domiuosi.

Man tobulėti yra labai svarbu. Jei matau, kad kažkur kažkas kliūva, esu toje vietoje silpnesnė, tai imu ir tą vietą analizuoju, ieškau sprendimų, ieškau informacijos, perku kursus, lankau. Lankau Dailės mokykloje keramiką. Įvairiais spektrais bandau surasti kelius.

 ‒ Ką dar veikiate gyvenime?

‒ Vedu kultūrinius, šventinius renginius. Ir Kalnaberžėje, ir kitur. Dabar štai neseniai Panevėžyje  buvo renginys tiems, kas padėjo pabėgusiems iš karo zonos Ukrainoje. Vedžiau padėkos vakarą.  

Man patinka vesti renginius, nes nuo vaikystės myliu sceną, žmones. Aš visą gyvenimą dirbu su žmonėmis ir man tai labai patinka. Esu linkusi, kad gėris plistų, man nesvetima scena, žmonės, bendravimas.

Yra toks garso spektaklis portale „IeškauDievo.lt“, tai jame ir mano dalis yra. Taip pat esu muzikinio, edukacinio žurnaliuko vaikams ir visai šeimai „Vakaro žvaigždelė“ ambasadorė Kėdainiuose. Teko prodiusuoti prevencinį prieš narkotikus spektaklį, Panevėžio gimnazijose rodėme. Įdomus mano gyvenimas, visko jame daug… Dar sportuoju sporto centre…

‒ Esate labai veikli, užsiėmusi, bet visgi apie kokią veiklą dar svajojate?

‒ Esu linkusi neužsidaryti, skleisti gėrį, ką gero sužinau, papasakoti kitiems, tai galvoju, kad norėčiau sukurti moterų grupę, kurioje mes galėtumėme dalintis savo mintimis, jausmais, patirtimis. Manau, kad ši mano svajonė išsipildys. Noriu, kad moterys galėtų dalintis, kad vyktų mainai. Galėtų ateiti ir nedrįstančios dalintis patirtimi, tik pasiklausyti.

Kalbėtis labai reikia. Aplink daug užsidarymų, depresijų. Žiniasklaidoje daug negatyvo. Kiek daug streso aplink. O aš šaukiu žmones gyventi! Jei tau šiandien sunku, gal tu nori man paskambinti, gal nori susitikti? Aš noriu sutelkti tokias moteris bendramintes.

‒ Dėkoju už pokalbį, už atvirumą, linkiu toliau šviesti gyvenime, būti sveikai, įkurti moterų klubą. Iš pradžių gal bus trys moterys, paskui penkios, dešimt – to linkiu.