Sūriškiai – mažas taškelis Kėdainių rajone

Šiandien keliausime į labai mažą kaimelį Surviliškio seniūnijoje – į Sūriškius. Kaimelis labai nedidelis, tačiau jame gyvenančių žmonių širdžių didumas stebina. Sūriškiai – tai dar vienas neatrastas nepaprasto grožio kraštas. Tai kraštas, kurį pamėgę ir poilsiautojai. Čia jų vasarą būna daugybė.

Sūriškiai ir sūris

Sūriškių kaimas mūsų dėmesį buvo patraukęs tikrai ne kartą. Važiuojant į Surviliškio seniūniją akys vis užkliūdavo už linksmai skambančio kaimelio pavadinimo. Ne kartą perskaitę kaimo pavadinimą nusišypsodavome. Tuomet pagalvodavau, gal šiame kaime daug sūrių gamino, gal buvo koks sūrių fabrikas.

Tačiau kaip paaiškės vėliau, Sūriškių kaimas su sūriais neturi nieko bendro, tai tėra tik giminiškas žodis. Ir pasirodo, kad kaimo pavadinimas pralinksmina ne tik mus, bet ir kitus šio kaimelio svečius ir net pačius gyventojus. Jiems šis pavadinimas atrodo linksmas ir pakeliantis nuotaiką.

Keliolika kilometrų

Bet apie viską iš pradžių. Į Sūriškius patraukiame gražų ir saulėtą trečiadienio rytą. Tiesa, patraukiame ne į Sūriškius, o bet kur, kur akys veda. Šį kartą nesame nusižiūrėję konkretaus kaimo, kur vykstame. Fotografas patarė važiuoti Surviliškio pusėn, mat ten gražūs Nevėžio slėniai, gražūs vaizdai. Paklausau jo, ir netrukus išriedame. Važiuojame pro Babėnus, Sirutiškį, Kalnaberžę… Ir  tik pravažiavus šį kaimą kelią mums pastoja stambių elnių būrys.

Smagios sutiktuvės

Didžiulis elnių būrys bėga laukais nuo Sūriškių kiton kelio pusėn. Pirmas bėga labai stambus patinas. Sustabdome automobilį, fotografas nedelsiant griebia fotoaparatą ir pyškina. Turime tai parodyti savo skaitytojams, būtinai! Ar pavyko užfiksuoti nuostabių gyvūnų bandą, ar ne, nežinome. Nes kartais ir geriausia technika paveda. Bet vaizdas buvo išties nuostabus. Sakoma, kad šiuose keliuose pamatyti būrelį stirnų yra jokia naujiena, tačiau būrys elnių, tai kažkas nepaprasto. Labai galingi, įspūdingi, taurūs gyvūnai. Nušokuoja jie rapsų laukais, o mes juos palydinime susižavėjusiais žvilgsniais.

Liepų alėja

Netrukus apsidairome ir pastebime, jog stovime prie Sūriškių kaimelį žyminčio ženklo. Ant jo rašoma, kad Sūriškiai vos už kelių kilometrų. Važiuojam! Kiek galima kalbėti ir svartyti, koks yra tas kaimas, šiek tiek juokingu pavadinimu, metas jį aplankyti patiems ir mūsų skaitytojams papasakoti. Sukame į dešinę ir važiuojame toliau. Prieš akis – liepų alėja. Kaip šaunu – į kaimelį keliukas veda liepų alėja. Tikra romantika! Iki kaimo vykstame maždaug du kilometrus, keliukas nugreideriuotas, duobių nėra, tad kelionė neprailgsta. Dairomės po įspūdingo dydžio dirbamosios žemės laukus.

[quote author=“Sūriškių gyventoja Valentina„]Daug kaimo žmonių tiesiog mirė, o naujų neatsikrausto. Čia namus ir žemę perka žmonės, kuriems reikalingas vasaros poilsis, kurie nori atitrūkti nuo miesto šurmulio ir pabūti gamtos apsuptyje. Pabūti visiškoje ramybėje. Juk čia taip gera, gyvenimas teka sava vaga, labai ramia vaga.[/quote]

Kelios trobos

Ir štai pagaliau išvystame pirmąją trobą. Regis, kad čia niekas negyvena. Kiek tolėliau matome dar keletą trobų. O toliau už horizonto – Nevėžio slėnis. Aišku, kaimelis bus labai nedidelis, vos kelių trobų. Tokiu atveju labai svarbu, kad žmonės būtų svetingi, mat norime kuo daugiau sužinoti, pažinti, suprasti ir jums, mieli skaitytojai, papasakoti. Privažiuojame antrą trobą kaime. Einame ieškoti žmonių, šūkaujame kieme, vildamiesi, kad mus kas išgirs. Ir pirmasis išgirsta vietos sargas – jaunasis kaimo šuo, kuris mus aploja, bet kuo toliau, tuo labiau vizgina uodegą.

Kaimas nedidelis

„Negalima, šuneli, negalima ant žmonių taip daug loti. Suprantu, tu pranešei man, kad kažkas ateina, šaunuolis šunelis“, – iš didelės trobos išeina močiutė ir skuba su mumis pasilabinti. Tai ilgametė kaimelio gyventoja Valentina. Moteris kaime gyvena pusšimtį metų. Tad žino ji viską. Moteris pasakoja, kad Sūriškiai niekuomet nebuvo labai didelis kaimas, esą tai visuomet buvo vos kelių trobų kaimukas, tiesa, anksčiau žmonių čia gyveno kur kas daugiau. Dabar dalis žmonių tik atvyksta vasaros sezono metu.

Vasaros rezidencija

„Dabar likome tik mes ir dar viena šeima, kurie gyvena pastoviai. Visi kiti – atvyksta. Žiemą atvyksta rečiau, vasarą dažniau. Dažniausai jiems tai būna kaip sodyba, vasaros sodyba. O mums tai namai“, – sako Valentina ir vedasi mus aprodyti kelių trobų kaimelio. O kaimelis išties įspūdingas, nors kaime tik dvi trobos gyvenamos, tačiau jos labai puošnios. Statybose naudota daug akmens, viskas labai tvarkinga, atnaujinta.

Darbo negaili

„Tvarkomės, kaip išgalim. Man tai labai žentas padeda, jo rankos čia visur įdėtos. Šaunuolis jis, tikras darbštuolis. Kai darbštus žmogus, tai ir sodyba graži. Argi ne taip? Norime gyventi gražiau, ir gyvename. Susikuriame tą grožį patys, iš akmenų, ir kitų daiktų, mažų smulkmenų. Jau vien tai, kad mūsų kaimelyje nė vienos šiukšlelės nerasite, stebina. Labai tvarkingas mūsų kaimas, galime pasakyti. O šį grožį ir tvarką sukuriame patys gyventojai. Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi“, – porina mums sūriškietė Valentina.

Išsikraustė ir išmirė

„Daug kaimo žmonių tiesiog mirė, o naujų neatsikrausto, na, tik vienas, ko gero. Čia namus ir žemę perka žmonės, kuriems reikalingas vasaros poilsis, kurie nori atitrūkti nuo miesto šurmulio ir pabūti gamtos apsuptyje. Pabūti visiškoje ramybėje. Juk čia taip gera, gyvenimas teka sava vaga, labai ramia vaga. Gaila, kad kaimelis labai sumažėjęs. Jis anksčiau buvo tikrai didesnis ir dar gražesnis“, – pripažįsta vietos gyventoja.

Nuostabus parkas

„Kadaise kaime buvo didžiulis Sūriškių dvaras, buvo didelis nuostabaus grožio parkas. Va ten, iki pat miško buvo parkas (rodo ranka). Dabar medžiai išpjauti, parko nėra. Dvaras irgi išnykęs, likę tik pastatai, kurie buvo naudojami sandėliams. O gaila, mat ši vieta labai graži. Pažiūrėkite, čia, apačioje, Nevėžio slėnis. Iki upės mums nė kilometro nereikia eiti. Keli šimtai metrų. Atidengia nuostabi atodanga. Koks gražus čia kraštas“, – atsidūsta į tolį žvelgdama Valentina.

Įsirengė poilsiui

Sūriškkiuose stovi du dvibučiai namai ir pora trobų. Vienoje įsikūrė ne kėdainietis verslininkas. Vyras čia įsirengė tikrą rojaus kampelį. Išsikasė didžiulį tvenkinį, pasistatė lieptą. Labai gražiai įsirengė apartamentus, pasistatė pirtį, įrengė nakvynės kambarius bičiuliams.

„Dažnai jie atvažiuoja čia pabūti. Dažnai švenčia įvairias šventes, būna daug žmonių. Matau, kad žmonės nori atitrūkti ir pabėgti į kaimą, kur ramybė, kur poilsis, kur gaivus oras. Mums labai geras kaimynėlis, nes tvarkosi. Mes mėgstame darbščius žmones, svarbu, kad kaimas negriūtų, o kurtųsi, gražėtų“, – mintimis dalijasi ilgaamžė Sūriškių gyventoja.

Ekskursija užsitęsė

Ekskursija po Sūriškius užsitęsė. Visur mus lydi ponia Valentina. O mes labai džiaugiamės sutikę žmogų, kuris sutinka pasidalinti mintimis apie kaimą, apie gyvenimą kaime, apie džiaugsmus ir vargus. Bekalbant su Valentina prie mūsų prieina vyriškis, plačiai besišypsantis ir gerai nusiteikęs.

[quote author=“Sūriškių naujakurys Viktoras“]Sūriškiai man yra mielas gamtos kampelis, ramybė, poilsis. Čia dirbdamas nejauti, kad dirbi. Darbas gamtoje skaitomas poilsiu. Man čia tikras poilsis, dvasios atgaiva.[/quote]

Tai Viktoras. Senas geras bičiulis Viktoras. Labai nustembu, mat Viktorą pažinojau dar studijų metais, daug griekų jis mano žino, mat pedagogikos studijų metu vyras dirbo vairuotoju aukštojoje mokykloje. Jis visuomet buvo draugiškas ir geras žmogus, mes, studentai, su juo ir vargais, ir džiaugsmais pasidalydavome.

Didi istorija

„Sūriškiai nėra mano gimtasis kaimas, bet aš irgi šiai seniūnijai priklausau. Čia buvo mūsų giminaičių troba, dabar liko mums, tad atvažiuojame, leidžiame vasaras čia. Gal ir atsikraustysime, nežinau. Kaimas man labai patinka, geras privažiavimas, nedaug žmonių. Visi gražiai sutaria, kaip šeima esame. Čia būti yra gera ir jauku. O kaimelio istorija yra išties didinga, nedaug žinau, bet tai, ką žinau, galiu papasakoti“, – pasiūlo mums visuomet draugiškai nusiteikęs vyriškis.

Daug užmojų

Pasirodo, kad Sūriškius ankstesniais laikais norėta paversti išties dideliu kaimu, čia net bažnyčią norėta statyti.

„Yra tokių kalbų, kad prie caro Sūriškiuose buvo net 21 sodyba. Tai buvo didelis kaimas. Tuomet norėta ir bažnyčią pastatyti. Paskui čia gyveno dvarininkai. Buvo gražus dvaras, tačiau dabar iš jo liko tik sandėlis. Garsėjo Sūriškiai ir savo įspūdingu parku. Šioje vietoje taip pat vyko dideli vokiečių ir rusų kariuomenių susirėmimai. Daug istorijų aš girdėjau, jos visos labai įdomios. Slepia kaimas gilias ir gražias istorijas, ak, jei tos kalvos prabiltų“, – šypsosi Viktoras.

[#gallery=1416#]

Buvo ir kapinaitės

Pasikalbame su Viktoru, pavedžioja, papasakoja jis mums, ką yra girdėjęs, ką regėjęs, ką skaitęs o ką tik nugirdęs. Vyras atskleidžia, kad Sūriškiuose net ir nedidelių kapinaičių būta. Tiesa, vyras negyvena praeitimi, nors ji ir yra labai įdomi.

„Sūriškiai man yra mielas gamtos kampelis, ramybė, poilsis. Čia dirbdamas nejauti, kad dirbi. Darbas gamtoje yra poilsis. Man čia tikras poilsis, dvasios atgaiva. Sūriškiai tikrai gražus kraštas, mažytis taškelis Kėdainių rajone. Bet tas taškelis mums labai mielas ir svarbus“, – apibendrina naujasis Sūriškių gyventojas ir išdyli mus kelionėn namo.