Spinduliuojanti meile gyvenimui

Rūta Švedienė

„Kaip saulutė“ – galvojau per visą interviu su Renata Šimanauskiene. Graži ir švytinti, spinduliuojanti gėrį. Kūrybiškų dukrų mama, mylima mokytoja, šauni renginių vedėja, poetė. Kalbamės apie darbus ir hobius. „Man labiausiai patinka gyventi paprastą, jaukų gyvenimą. Atsikėlei ryte, kažką darai, džiaugiesi mažais dalykais“, − sako Renata.

– Jūs kėdainietė, ar ne?

– Gimiau Radviliškio rajone, nuo dvejų metų  − Kėdainiuose.

– Kokia Jūsų šeima?

– Vyro vardas Gytis, dukros Justė ir Milda. Rugpjūčio 13 d. su vyru nutarėm atnaujinti santuokos įžadus, jau 25 metai esam kartu.

– O kur jūs dirbat?

– Šiuo metu dirbu mokykloje-darželyje „Obelėlė“, dirbu Labūnavos Pelėdnagių „Dobiliuko“ skyriuje ir Labūnavos mokykloje anglų kalbos mokytoja.

– Tai mokote vaikus anglų kalbos… Ar didelis vaikams krūvis?

– Nepasakyčiau. Dvi pamokos per savaitę. Galėtų būti ir penkios savaitinės. Krūvis labai priklauso nuo mokytojo – kaip tu tą darbą pateiki ir kaip tu tą vaiką į darbą įtrauki. Ir viena pamoka gali būti didelis krūvis ir penkios pamokos gali būti mažas krūvis.

– Patinka mokytojauti?

– Tai kad aš daugiau nieko kito nemoku… Taip, patinka. Baigusi 12 klasių žinojau, kad noriu būti mokytoja.

– O ką Jūs baigėte?

– Esu baigusi Vytauto Didžiojo universitete anglų filologiją, o magistrantūroje – lietuvių ir anglų kalbų gretinamąją kalbotyrą. Prieš kelis metus mokiausi tokio įdomaus dalyko – sveikatos, lytiškumo ir rengimo šeimai programos.

Kėdainiuose yra tik dvi mokyklos, kurios turi tokį specialistą. Labūnavos mokykloje dėstau ir tokį dalyką. Labai įdomu ir reikalinga, vaikai turi begalę klausimų. Visos mokyklos turėtų to mokyti. Dauguma mokyklų tą dalyką integruoja į kitas pamokas, bet, aišku, tada mokymo kokybė nukenčia.

– Tai ko Jūs per tą pamoką mokote?

– Mokau apie sveikatą, apie šeimos sampratą, kas tai yra šeima. Kad santuoka, santykiai pirmiausia yra labai didelis įsipareigojimas. Kalbėdama apie lytiškumą, akcentuoju, kad kūnas yra begalinė vertybė ir savo bei kito žmogaus kūną reikia labai gerbti. Seksualinis santykis nėra blogis, tai yra gėris, nes mes esam savo tėvų seksualinių santykių rezultatas, o mes esam gėris.

Kalbu, kad seksualiniai santykiai nėra blogai, tai nėra kažkoks tabu. Kad savo kūną reikia priimti ir mylėti tokį, koks jis yra, nesivaikyti standartų. Per pamokas kuriam tobulą vyrą, tobulą moterį, rašom lentoje ir paskui labai akivaizdžiai pasimato, kad tie išoriniai tobulumai yra menkaverčiai, laikini. Kūnas mums tarnauja visai ne dėl grožio.

– Vaikai per tokias pamokas turbūt labai daug šneka, ar ne?

– Taip, labai. Mes per tokias pamokas gi nieko nerašom, mes kalbamės. Vaikams patinka. Tai yra pasirenkamasis dalykas.

– Per kelias vietas dirbti turbūt yra sunku.

– Bet užtat nenuobodu. Yra tame žaismės. Neįkrenti į vieną vietą, į vieną kolektyvą, į vieną dalyką. Savi pliusai.

– Jūs vedate renginius Vilainiuose. Tai Jūsų hobis?

– Jau 11 metų vedu renginius Kėdainių kultūros centro Vilainių skyriuje. Dirbu visuomeniniais pagrindais, padedu, bendradarbiauju su skyriaus vadove Vitalija Auguliene. Aš esu vilainiškė, kuri galvoja – nemoku šokti ir dainuoti, bet moku kalbėti, tai galiu tuo prisidėti.

– Jums patinka renginius vesti? Kodėl?

– Patinka. Nežinau kodėl. Gal dėl to, kad pamatau labai daug gerų žmonių, kūrybingų, meniškų, šviesių žmonių. Tik būna liūdna, kai salėje matai tik kelis žmones…

– Renginius vedate, o ar organizuojate?

– Tik kelis esu suorganizavus, organizuoja kultūros darbuotojai, aš vedu.

– Kokie tie renginiai, kuriuos vedate?

– Tradiciškai būna Vilainių poezijos pavasaris, romansų vakaras, vasarą „Žolynų žieduose“, kultūros ir meno dienos, Sausio 13-osios renginys ir pan. Per metus kokius šešis renginius vedu.

– Ko reikia, kad būtų geras renginys, na, kad žmonės ateitų.

– Sunku pasakyti. Štai, atrodo, tikrai geras renginys, puikūs atlikėjai, bet žmonių neateina. Galbūt vyrauja nuomonė, kad jei renginys nemokamas, tai nieko gero. Jei mokam pinigus, įsivaizduojam, kad perkam labai gerą produktą.

– Tai gal reiktų visus renginius daryti mokamus?

– Tada vėl prasideda: tai kaip aš dabar mokėsiu 10 Eur, jei nelabai žinomas kolektyvas. Be to, Vilainiai yra kaimas, žmonės turi daržus, sodus, tai, jei oras geras, renkasi pabūti savo sodelyje.

– Kuris renginys labiausiai įstrigo?

– Vitalijos sugalvotas „Muzikiniai pasimatymai“. Bet karantinas nutraukė sugalvotą ciklą. Dabar galvojama atnaujinti. Žmonės sakė, kad pasijuto kaip operos ir baleto teatre. Labai patiko. Dainavo nuostabaus balso Grėtė Jokubauskienė, grojo Robertas Šulcas saksofonu, aš skaičiau savo eiles. Mes trise savi, kėdainiškiai, sukūrėm šventę.

– Vilainiai rengia renginius ir lauke…

– Su jais bėda ta, kad negali numatyti oro. Nėra pastogės instrumentams, atlikėjams, dalyviams. Bet šiaip tai tikrai − turime puikią erdvę prie fontano ir ne vienas renginys ten vyko.

– Koks dabar artimiausias renginys?

– Bus rudenį romansų vakaras. Tokie renginiai paprastai būna gerai lankomi. Rudenį žmonės būna jau pasiilgę renginių.

– Jūs esate kūrėja – rašote eiles. Seniai?

– Oi, nuo vaikystės. Turiu sąsiuvinį vaikystės eilėraščių. Paskui vaikiškos eilės atgimė su mano vaikų gimimu. Atsirado ir pasakos vaikams, ne tik eilėraščiai.

– O knygą esat išleidusi?

– Ne.

– O kodėl neišleidot, juk jau daug turite kūrybos prikaupusi.

– Vėlgi čia toks mano mąstymas: gaila nuo šeimos poreikių atitraukti pinigus. Tai kainuoja. Ir ne šimtą, ir ne du. Kartais man atrodo, kad išleisti knygą yra tuštybė. Išsileisiu tą knygą, na, ir ką? Pasistatysiu į lentyną, na, ir ką? Man visai gerai pasiskaityti ir iš sąsiuvinuko. Aš rašau ir dedu į stalčių. Mane iš to stalčiaus Vitalija Augulienė ištraukė: ėmiau viešumoje skaityti savo eilėraščius.

– Niekur Jūsų eilės nebuvo spausdintos?

– Buvo mokyklos laikais. Mano mokytoja paskatino, padrąsino. Tėvai irgi labai palaikė. Buvo keli eilėraščiai atspausdinti Kėdainių lenkų bendruomenės almanache. Ten ir dukros pora eilėraščių buvo.

– O nekilo noras savo eiles nusiųsti kokiam poetui, literatūrologui, kad įvertintų?

– Kažkaip ne.

– O kitų poeziją skaitot?

– Be abejo.

– O šiaip knygas skaitote?

– Labai.

– Gal turite kokią vieną kitą mylimiausią?

– Vasarą visada skaitau Astridos Lindgren „Mes Varnų saloje“. Esu tą knygą perskaičiusi daugiau nei 20 kartų. Pirmą kartą perskaičiau, kai paauglė buvau. Ji man padarė didelį įspūdį. Mes visi turim mylimus draugus, su kuriais tik vasarą susitinkam, turim mylimas vietas, kur tik vasarą važiuojam, tai taip ir ši knyga – skaitau tik vasarą.

Ši knyga yra ir mano vaikų vasaros knyga. Jausmas toks, kad tarsi aplankai gimines. Šeimoje atsirado tam tikri pasakymai iš tos knygos. Kai kurios frazės pasidarė mūsų šeimos leksikonas. Reikia tą knygą tiek mylėti ir būti į ją tarsi įaugus, kad galėtum pagauti tuos posakių niuansus.

–  O vyras ją skaitė?

– Jis ją girdėjo, nes ne kartą mergaitėms skaičiau vakarais. Jis turėjo audiovariantą (šypsosi)

– Jūsų mergaitės Justė  ir Milda – labai gabios, kūrybiškos, veiklios. Ką reikia daryti, kaip auklėti, kad tokie šaunūs vaikai būtų?

– Jos abi yra labai su charakteriais. Stipraus charakterio asmenybės. Nėra taip, kad bus, kaip mama pasakė. Pas mus yra taip: kaip su mama susitarėm, tai taip ir bus. Kompromisai, susitarimas – mūsų prioritetas. Dukros labai skirtingos savo būdu, veiklomis. Mus tris vienija rašymas. Jau ir jaunesnioji Milda išdrįso man parodyti savo eiles.

Kaip auklėti kūrybiškas, stiprias asmenybes? Manau, nereikia turėti per didelių išankstinių lūkesčių. To mane išmokė dukros. Mes labai gerai įsivaizduojam, kokius vaikus auginti, kol tų vaikų dar nėra. Paskui tos nuostatos griūna. Žmogus atėjo į tavo gyvenimą ir tu tą žmogų priimi. Ir ne visada tau tas žmogus patinka, ne visada jis būna tau patogus.

Su vaiku reikia kalbėtis, dalintis. Aš neturiu recepto, kaip užauginti kūrybingą, gerą žmogų. Tiesiog, manau, reikia leisti vaikui augti, rinktis, gyventi, kvėpuoti. Nereikia išankstinio modelio, kokie turi būti vaikai. Aš pati nežinau, kokia aš būsiu po dešimt metų.

– Jaučiat, kad su metais keičiatės?

– Taip, mane keičia mano vaikai, mokiniai, kolegos, su kuriais dirbu. Mokausi, tobulėju.

– Kuo dar savo gyvenime užsiimat, kuo gyvenat, kas patinka?

– Sodu, daržu užsiimu. Man labiausiai patinka gyventi paprastą, jaukų gyvenimą. Atsikėlei ryte, kažką darai, džiaugiesi mažais dalykais. Štai prisirinkau aviečių – kaip smagu! Išvažiavom vakare visa šeima į sodą, vyras virė ant laužo plovą, skaniai pavalgėm, uodus pašėrėm – kaip smagu!