Šiaudinės grožybės, slepiančios žmogaus būtį

Akvilė KUPČINSKAITĖ

Miegėnų sankryžoje pasuku Paberžės link. Netekusi amo akimirksniui, regis, net apmirštu – prieš mane po sniego patalu visiškai skendintis kelias – matyti tik vieno automobilio kiek anksčiau paliktos vėžės. Atrodo, saugiau būtų tiesiog tuos porą kilometrų nubristi nei nuvažiuoti. Vis tik nusprendžiu rizikuoti – vidinis balsas šnabžda, kad šią pašnekovę man sutikti tiesiog lemta, tad sėkmė bus šalia. Pasikliauju sielos kuždesiais ir lėtai riedu akylai stebėdama kelią – nelieka dėmesio jokioms kitoms mintims, galvoje nurimsta prieššventinis chaosas. Jau nė nebepamenu, kada paskutinį kartą buvau iš tiesų tik čia ir dabar kaip šįsyk. Šypteliu – jei visad būtume dėmesingi esamai akimirkai, Dangaus stebuklus atrastume kiekviename žingsnyje. Negalėtume atsistebėti, kaip dažnai per paprastą buitį mums kalbama apie būtį.

Viskas klostosi pagal dieviškąjį planą – aš jau Paberžės 1863 m. sukilimo muziejaus antro aukšto salėje. Laukdama tautodailininkės Vidos BUKAUSKIENĖS apžiūrinėju jos šiaudinių žaisliukų parodą „Adventas. Šventosios Kalėdos. Naujieji metai“. Pirmiausia savo pašnekovę bandau pažinti širdimi skaitydama jos kūrinius. Tai nėra vien estetinio pasigėrėjimo objektai ar moters rankų meistrystės liudijimai. Šie mūsų materialaus pasaulio daikteliai ir teatrologės iki smulkmenų apgalvotos parodos ekspozicijos detalės žiūrovui atveria akimis neregimo, bet siela jaučiamo pasaulio dėsnius. Kai susėdame pokalbio prie puodelio pačios Vidos rinktų vaistažolių arbatos, suprantu, kad šis susitikimas, kaip pavadintų pašnekovė, yra viena iš Dievo siųstų malonių. Pokalbiai apie žmogiškosios būties gelmes – man vieni didžiausių šio gyvenimo lobių, kuriuos atradusi itin branginu.

– Miela Vida, nors nuo Jūsų sodybos Ibutoniuose iki Paberžės muziejaus tik 300 metrų, vis tik esate jau Panevėžio rajono gyventoja. O kurio krašto gyventoja save laikote vidumi?

– Aš išvis jaučiuosi žemaitė (šypteli pamačiusi iškalbingą nuostabą mano veide). Juk čia anuomet buvo Žemaitija. Pastebiu, kad ir dabar daugumos vietos gyventojų mentalitetas žemaitiškas. Vis tik labiausiai jaučiuosi tiesiog šios žemės ne didžiąja, o mažąja prasme gyventoja – šio žemės lopinėlio, kuriame gyvenu.

– Labai įdomu, kokių gi žemaitiškų bruožų atradote bendraudama su vidurio Lietuvos gyventojais?

– Pastebiu atkaklų žemaitišką tikslo siekimą, gana kietą būdą. Aš ir pati tokia. Šio krašto žmogus labiau susimąstęs. Tiesa, nereikia žemaičio nervinti, nes gali baigtis liūdnai (nusijuokia). Nors žemaičiai atšiauraus būdo žmonės, vis tik jie ir labai nuoširdūs. Kita vertus, visi žmonės nuoširdūs, jei suvokia, kokia tai yra vertybė. Kiekvienas žmogus viską turi savy ir kiekvieną sekundę renkasi. Dievas jam duoda galimybes, malones, o žmogus pasirenka – priima tai arba ne. Čia tinka posakis – kiekvienas esame savo likimo kalvis, nes visada arba pasirenkame, arba atmetame.

Pastebėjau, jei man Dievas nori kažką duoti – kažkokią malonę, o aš viską vadinu malonėmis, kad ir kas tai bebūtų. Tiesa, šis tas vis tik nėra malonė, bet apie tai vėliau (šypteli). Taigi, jei Dievas nori ką nors duoti, tada ateina žmogus ir tavęs ko nors paprašo. Bent jau man taip būna, gal ir kiti savo gyvenime tai pastebi. Ir jeigu aš atsisakau arba sutinku, o paskui netesiu – kaip yra nesyk gyvenime buvę, tada dvejus ar trejus metus turiu laukti. Tau tiesiog neduoda to, ką galėjo duoti, ir tu turi laukti, dirbti tuos kelerius metus, kol tau vėl kažką pasiūlys. Atsisakydamas tu pats iš savęs atimi.

Bet jeigu ateina žmogus ir ko nors paprašo, o tu galvoji, kiek čia mano laiko sugaiš, ko turėsiu atsisakyti, man tai visiškai nenaudinga, bet tiek to, ir tu sutinki, tada prasideda tikras malonių lietus. Tačiau jei padarysi, ko prašomas, tik todėl, kad paskui tikėsiesi Dievo dovanų, tai vėlgi nieko nepavyks.

Čia ir yra tas nuoširdumas – kai tu kiekvienoje situacijoje, su kiekvienu žmogumi sąmoningai apsisprendi. Visą laiką tau siūlo ir vieną kelią, ir kitą. Gyvenimas – katilas visokių galimybių, aplinkybių, susitikimų. Kiekviena situacija turi milijonus variantų. Ne tu sprendi, kaip viskas bus, nes mes tik žmonės, bet tu pasirenki – eini su šviesa ar su tamsa. Kuriuo keliu eini, vadinasi, tuo tau ir reikia eiti. Gyvenimas kaip mokykloje – susideda iš pamokų. Tik čia pamokos – liga, nelaimė, išdavystė. Ir tai yra geriausia, kas tau šiuo metu vyksta, nes tu prigyvenai iki šito, tu šitą dalyką susikūrei ir tau tai duota kaip variantas.

Ar pastebite, kokie pasikeitę žmonės būna po ligos? Kur kas šviesesni, ramesni, laimingesni. Žinoma, yra ir tokių, kurie suėda save. Kaip Avicena sakė: „Ligoni, mes esame trys – aš, tu ir liga. Jeigu tu su liga, tai aš negaliu nieko padaryti, o jei tu su manim, tai mes ligą nugalėsime.“ Taigi yra pasirinkimas – būsi su liga ar su gydytoju. Dievas tau siunčia viską – ir ligą, ir gydytoją. Tiesa, sulaukęs ligos, turi ne tik rypuoti bei tikėtis pagalbos, bet ir pagalvoti, kas nutiko, kaip aš iki šito priėjau. Dažniausiai greitai nerasi atsakymo, tačiau net ir tada turi nuolankiai priimti šią gyvenimo pamoką: „Ačiū už tai. Nors kol kas nieko nesuprantu, bet priimu.“ Nuo tos akimirkos viskas pasikeičia, po truputį ima keistis mintys, o vėliau ir gyvenimas.

Kai aš renku ir paskui dovanoju žmogui žoles, jis man sako „ačiū“. Bet juk aš viską randu ant tako, man niekas nekainuoja, man viską duoda. Aš tik surenku ir kažkam atiduodu. Tad nesijaučiu kažką padariusi, nes visa tai gaunu. Tiesiog lankau paskaitas, studijuoju ir žinau, ką, kur surinkti, su kuo sudėti – ir čia visas mano menas (nusišypso).

Taip pat ir su šioje parodoje eksponuojamais šiaudiniais žaisliukais, sodais – aš tik pasiimu, ką man duoda ir iš to kažką darau. O kadangi nesu pragmatiška, tai nedarau to, kas man nepatinka, nors neštų didelę materialinę naudą. Kaip buvo ir su popgrupe „Elektra“, kurioje kadaise dainavau. Pinigai buvo geri, daug koncertų, dainos populiarios, dar ir dabar radijo stotys jas groja. Vis tik man tai nebuvo miela, bet pasirašyti kontraktai, todėl turėjau dirbti, važiuoti į koncertus, pasirodyti TV laidose. Žurnalistai užduodavo klausimus, o aš jausdavausi taip klaikiai, nes tiesiog neturėdavau, ką atsakyti. Tai nebuvo mano kelias.

– Popkultūra – plaukimas paviršiumi. Tai visiškai ne apie Jus. Ar pasitraukti iš populiarios muzikinės grupės Jūs nusprendėte išgyvenusi vidinį virsmą?

– Ne, grupėje atsidūriau, galima sakyti, atsitiktinai. Tiesiog sutikau žmogų. Jis kūrė muziką ir ieškojo tinkamo tembro. Pasakė, kad maniškis labai tinka, pasiūlė įrašyti dainą, nunešė ją į radijo stotį. Daina sulaukė sėkmės, tad paprašė įrašyti dar vieną. Taip viskas ir prasidėjo. Man tada buvo 20 metų. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavau teatrologiją.

Muzikali buvau nuo vaikystės, bet muzika, kurią vertinu, yra J. S. Bachas, L. van Bethovenas, neseniai mano atrastas estų kompozitorius A. Piartas, jei kalbėtume apie estradą, tada J. Frenkelis, M. Tariverdijevas, kurio muziką parinkau lydėti savo parodos žiūrovą. O popmuzika man nėra muzika.

Muzika gali labai veikti žmones, per ją galima valdyti mases. Tai išnaudojama ir psichologijoje, ir politikoje. Muzika nukreipta į pačias žemiausias vibracijas. Jei nori žmogų valdyti, jam kažką parduoti, padaryti, kad jis tau tarnautų, tavęs klausytų, būtų mažesnis už tave, reikia gerai žinoti psichologiją, fiziką, chemiją. Paleidai vienokią muziką ar ėmei transliuoti žmogui tam tikrą žodžių, minčių srautą, ir per mėnesį gali išvesti jį iš pusiausvyros, žmogus gali netgi išprotėti.

Viskas yra vibracija, viskas yra energija. Jums kiekvienas fizikas tai paaiškintų. Energija gali būti statanti arba griaunanti. Viskas yra energija ir niekur nedingsta. Man tai yra esminis atramos taškas, todėl baisiausia, ką žmogui gali padaryti – įrodyti, kad nėra fizinės mirties.

Vaikų neveda į laidotuves, nes vaikas patirs traumą, bet žiūrėdamas šiuolaikinius filmukus, kur daug smurto, jis neva traumos nepatiria? Mano seneliai buvo giesmininkai bažnyčioje, laidotuvėse. Mudvi su sese vaikystėje per savaitę turbūt bent po kartą ar du sėdėdavom laidotuvėse, ant pečiaus tuose namuose miegodavom. O kokios būdavo anuomet laidotuvės, kokie verksmai, spektakliai… Stebėdavau žmones ir nuo vaikystės žinojau, kad yra mirtis. Tai nuostabi tema Kalėdoms: Kristus gimsta, bet jei gimei, tai ir mirsi, žmogau. Ir čia nėra tragedija.

Vaikas nuo mažumės turi žinoti, kad mirtis nėra tragedija, kad niekas niekur neišnyksta, kad mes esame sukurti iš cheminių elementų – mirei, tave užkasė, suirai ir išsiskaidei į cheminius elementus, jie niekur nedingo. Taip pat tave ir surinko iš tų elementų kaip ir kokią žvaigždę ar planetą – viskas iš to paties sukurta, todėl labai efektyvu net ir netikinčiam žmogui medituoti mirtį. Atrodo, kaip klaiku! Nėra mirties – filmuose iškerpa kadrus, kur vaizduojamos laidotuvės. Bet tai apgavystė, nes mirtis yra.

Jei nori būti laimingas, turi įsisąmoninti, kad mirtis egzistuoja. Viena mano pažįstama sako: „Aš tik būdama kokių 30 metų suvokiau, jog esu mirtinga ir man viskas nuo tada pasikeitė.“ Kai jautiesi nemirtingas, tu negalvoji apie tai ir elgiesi visai kitaip, tavo vertybės kitokios, kitaip dėlioji prioritetus. Bet jei įsisąmonintum, kad gimei, gyveni ir mirsi, gyventum kitaip. Štai dabar mes sėdim ir kalbam. Mes nežinom, ar grįšim į namus ar ne, o kokius planus kuriam! Arba graužiamės dėl praeities, arba bijome dėl ateities ir negyvename dabartyje, bet juk dabartis – viskas, ką išties turime.

Jaunystėje buvo labai sunku susitaikyti, kad vieną dieną mirsiu. Galvojau, kaip tas pasaulis bus be manęs? Viskas toliau tekės sava vaga lyg niekur nieko, o manęs nebebus… Viskas buvo, yra ir bus – turime tai suvokti. Tu nesi kažkas, dėl ko pasaulis sustos. Tai įsisąmoninęs gali savo dienas nugyventi pripildydamas jas prasmės, nešvaistydamas.

– Visiškai Jums pritariu. Suvokę savo būties trapumą ir laikinumą, tikrai gyvenime daug ką rinktumėmės daryti kitaip. Vida, mūsų ankstesnio pokalbio minčiai užbaigti trūksta vienos detalės. Visa, ką Dievas siunčia, yra malonės, bet vis tik kai kas ne. Apie ką Jūs?

– Ar skaitėte F. Dostojevskio romaną „Nusikaltimas ir bausmė“? Ten parodoma, jog pats nusikaltimas mums ir yra bausmė – Dievo bausmė. Kai Dievas žmogų baudžia, jis atima sąžinę ir protą. Žmogus nebesuvokia ir neskiria gėrio nuo blogio. Tai yra nemalonė. Visi kiti gyvenimo iššūkiai, jei turi sąžinę, yra malonė, nes būdamas sąmoningas, tu supranti besielgiantis blogai.

Jei kažkas gyvenime nesiseka, sakome, jog patiriame krizę. Jei nuolat išeitume iš savo komforto zonos, būtume pasiruošę vadinamosioms krizėms. Tiesa, tada jas jau suvoktume ir vadintume kitaip – pamokomis. Nuolat išeidami iš komforto zonos visapusiškai stiprėjame, taip pat ir dvasiškai, todėl turime daugiau jėgų toms krizėms įveikti.

Gyvenime labai svarbu yra sąžinė. Tai mumyse glūdintis Dievo valios žinojimas. Žmogus jaučia Dievo valią: nevok, nežudyk… Kai žmogus tampa sustabarėjęs, beviltiškas, tada iš jo atimama sąžinė, protas ir jis pasiryžta nusikaltimui, kuris ir tampa bausme jam. Biblijoje sakoma, jog vargas tam, per kurį ateina nuodėmė. Jei privertei žmogų padaryti nusikaltimą – vargas tau.

– Nuo būties trumpam grįžkime prie buities. Kaip Jūsų šeima atsidūrė Ibutoniuose?

– Esu pusiau žemaitė: tėvas – žemaitis, mama – dzūkė, gimiau Vilniuje, o nuo 2006 metų su šeima gyvenu vienkiemyje Lietuvos vidury (šypsosi). Nors užaugau Dzūkijos kaime, bet stipriai jaučiu savo žemaitišką būdą (nusijuokia). Mes su vyru nenorėjome gyventi mieste, norėjome gyventi gamtoje, vienkiemyje. Iš pradžių galvojome apie pajūrį, bet gyvenimo aplinkybės susidėliojo taip, kad atsidūrėme būtent čia.

– Ar Jūsų širdžiai čia gera?

– Man čia nenusakomai geriau nei mieste.

– Kaip gimė parodoje eksponuojamos šiaudinės grožybės?

– Manęs paprašė padaryti žaisliukų parodą. Galvojau, kaipgi viską pateikti. Jei vien tik kabos žaisliukai – neįdomu. Nusprendžiau pasitelkdama žaisliukų kompozicijas sukurti pasakojimą apie dvasinę žmogaus kelionę per adventą, Šventąsias Kalėdas į Naujuosius metus. Kas tai yra dvasine prasme? Šiuolaikiniame pasaulyje šių švenčių laukimas tapo bardaku: šurmulys, dovanėlių pirkimas, linksmybės. Anksčiau taip nebūdavo – kaip tik vyraudavo rimtis, pasninkas, tyla. Savo paroda norėjau žmonėms tai priminti.

Jei kažką darai, tai žmogus iš to turi gauti ką nors teigiamo. Jei gauni tik estetinį pasigėrėjimą, tai aš nematau prasmės to daryti. Nenoriu nieko mokyti, pamokslauti – tik suteikti postūmį tam tikroms mintims, suvokimui. Jei gyveni sąmoningai, tada viskas būna gerai. O kad būtum sąmoningas, reikia griežtos disciplinos, askezės, daug ko atsisakyti. Būti sąmoningam nėra lengva, bet tai žmogui duoda labai daug jėgų, energijos, fizinės sveikatos, džiaugsmo. Jei žmogus eina šiuo keliu, tada jis pajunta, koks džiaugsmingas ir pilnas tampa gyvenimas – viskas vyksta kitaip nei nuolat būnant komforto zonoje ant sofos. Reikia nuolat, kasdien save spirti iš komforto zonos.

– Šiaudinukai atveria neįtikėtinas žmogaus būties gelmes. O kur šios kūrybos pradžių pradžia?

– Pradinėje mokykloje per darbelius mokytoja parodė, kaip padaryti vieną sodų kubelį. Labai mėgau kažką daryti rankomis. Vasaras leisdavau kaime, tad laukiau, kol nukuls rugius, tada, maniau, pasiimsiu šiaudų ir darysiu sodus. Atėjau prie kitkų, ieškau šiaudų, o jie juk visi kombaino sukulti ir niekas netinka, bet tada šito nesupratau, niekam nieko nesakiau ir taip pasimiršo.

Kai atvažiavom gyventi į vienkiemį, aplink buvo daug dirbamosios žemės, siūruodavo gražūs javai, vis parsinešdavau jų puokštelę. Vyras pasiūlė daryti sodus. Padariau, labai patiko ir taip viskas prasidėjo. Tiesa, tada, prieš 15 metų, dar nebuvo tokios mados. Dabar žmonės labai domisi tautodaile, mokosi senųjų amatų.

Daryti sodus labai paprasta, tereikia išmokti padaryti vieną kubelį. Vaikai, ypač berniukai labai mėgsta juos verti. Kitas dalykas – kompozicijos pajautimas. Ne kiekvienas tai turi. Štai padaro kitas sodą, bet nemalonu į jį žiūrėti – disharmonija, kaip ir muzikoje nutinka. O kito sodas, regis, tik keli nareliai kabo, bet taip gražu, norisi žiūrėti, nes alsuoja harmonija.

– Jūsų pačios namus puošia sodai?

– Yra tokių sodų, kurie man labai negražūs, bet vyras neleidžia išmesti. Esu kelis sudeginusi pečiuje, tai gavau pylos (juokiasi). „Tai bent į daržinę galėjai nunešti“, – taip vyro buvo pasakyta (šypteli).

Dabar darau nedidelius sodus, kad tiktų miestiečių erdvėms. Tai kiek padarau, tiek neturiu. Važiuoju su šiais sodais į Kaziuko mugę, tai ir vilniečiai, ir miesto svečiai išperka greitai – neužsilieka.

– Kaip gera girdėti, kad didmiesčių gyventojai nori savo namus puošti sodais. Kaip manote, kodėl moderniųjų laikų žmogui to reikia?

– Žvelgdamas į sodą jauti savo žmogiškąją esmę. Juk dažnai daug ko nežinai, bet kažkas kyla iš pasąmonės. Aš įžvelgiu tokias paraleles: sodas – laikinas, trapus, bet gali visko jame pamatyti. Kaip ir žmogus, paspaudei truputį (dvasine ar fizine prasme) ir jis jau sulūžo, paslydo. Niekaip neatsistebiu, kaip žmonės, būdami tokie trapūs, nugyvena ir 100 metų?

Manau, daugelis žmonių, žiūrėdami į sodą ar bet kokį kitą liaudies meno, seną daiktą, kažką jaučia. Jei žmogus skirs laiko ir įsižiūrės kelias minutes, kažkas jo viduje sujudės. Gal tą akimirką ir nelabai suprasi, bet pėdsakas liks.

Sodus žmonės perka, kabina namie. Kai kurie tai daro, nes jiems sodas yra tiesiog graži interjero detalė ir nė nesupranta, kodėl jam gražu. Vis tik žmogus visad veržiasi į grožį ir harmoniją. Jei daiktas gražus ir harmoningai padarytas, tai jis skamba, norisi jį turėti, į jį žiūrėti. O yra daiktų, kurie neskamba arba netgi rėkia. Postmodernas – šiuolaikinis menas: tu ateini ir apsinuodiji. Man taip vienas žmogus pasakė.

Kai gyvenau Vilniuje, aš visada jaučiausi chroniškai apsinuodijusi, man norėjosi vemti, o nepykindavo. Dabar, kai nuvažiuoju į miestą, aš esu tik stebėtoja – nebe dalyvė. Kai ten gyvenau, jaučiau tiek negatyvo… O jaunas žmogus juk gyvena atlapa širdimi ir sugeria į save viską. Paskui galvoji, kodėl nekaip jautiesi, kodėl niekas negali padėti? Nueidavau į cerkvę ar prie Aušros vartų, paklausydavau giesmių ir viskas pasidarydavo aišku, ramu, tapdavo gera. Jokie kiti dalykai man nepadėdavo iš to išsivaduoti.

– O kaip Jums Kėdainiai? Ar teko iš arčiau pažinti šį miestą?

– Kėdainiuose daugiausia yra tekę būti tik tvarkant įvairius reikalus, bet šią vasarą su dukra nusprendėme skirti visą dieną ir apžiūrėti miestą įdėmiau. Atvykome dar tik betekant saulei. Norėjome pajausti miesto dvasią. Kėdainiuose labai jauku. Grožėjomės itin atsakingai tvarkomu bei prižiūrimu senamiesčiu, išsaugotomis langinėmis. Vilniuje senamiestis tarsi sudėliotas iš atskirų gabaliukų, o vaikštant po Kėdainių senamiestį apima įspūdis, kad tai vieno šeimininko kiemas – vientisas darinys. Jūsų senamiestis – nuostabi vertybė.

– Dėkoju, miela Vida, už komplimentus mūsų miestui. Esu tikra, jog kiekvienas kėdainietis jausis pamalonintas. Taip pat ačiū už šį ypatingą pašnekesį. Su Jumis kalbėtis ir gardžiuotis Jūsų rinktų žolelių arbata norėtųsi visą amžinybę. Tikiuosi, kad dar būtinai susitiksim.