Sergame liaupsinimo sindromu ir, pirštais rodydami į kitus, pamirštame savo vaidmenį
Nijolė Naujokienė./Asmeninio archyvo nuotr.
Nijolė NAUJOKIENĖ
Ne be reikalo sakoma, kad jei nori turėti ateitį, tai pareikalauk daugiau iš dabarties. Ar mes reikalaujame? O gal ir pas mus jau prasidėjo liaupsinimo sindromas?
Natūraliai kyla klausimas: „Kokiais šiandienos pasiekimais mes, kaip 21 amžiaus karta, galime pradžiuginti savo kraštą, Lietuvą, pasaulį ir ateityje tapti tais protėviais, apie kuriuos sakytų, kad čia gyveno aukštos kultūros bendruomenė, kuri ne tik save linksmino ir turtino, bet ir apie ateitį galvojo… Gyveno, užgyveno ir mums dabar tai tarnauja.“
„Žaliąjį kursą“ laikome šabakštynuose netoli Rotušės?
Žvilgsnis stabteli ties pėsčiųjų tiltu per Nevėžį. Na, nėra jis man jaukus ir patrauklus, bet vis tik kažkas naujo. Ar ateičiai pasitarnaus? Nežinau. Abejoju.
Miestas žalias, lyg ir tvarkingas, žydi gėlynai. Tai gerai ir patrauklu. Bet kai akys pamato vos ne miesto širdyje, ties Česlovo Milošo ir Kranto gatve žaliuojančius šabakštynus, kuriuose tikriausiai visi požemio gyviai veisiasi, imu ir pagalvoju: ir kas čia kasdien tas miesto apžiūras daro, bet šabakštynų nemato? Ar ne per anksti užsidėjome „gražiausiųjų“ kepurę?
O gal taip Vilnių mokome kaip sukioti „žaliojo kurso“ laivą? Na, juk ne kiekvienas netoli Rotušės aikštės per visą vasarą sugebėtų „išsaugoti“ tokius „piktžolynus“, ar ne? Tiesa, šiandien jie jau kažkiek apkapoti.
Matau ir kitų įdomių ženklų. Gausėja dviračių takų. „Bolt“ paspirtukų, kurie vis atnaujinami, pilnas miestas. Bet ar kas pamokė, kaip su jais apsieiti ir kokių eismo taisyklių laikytis? Kur juos palikti?
Dar Šviesiosios gimnazijos priestatas prie istorinių pastatų kyla. Viliuosi, kad jis garsins savo modernumu ir jaunimui teikiamomis šių dienų technologijų galimybėmis.
„Vystysim“ europinę ekologiją
Pajudėjome link gamtos taršos mažinimo. Sakoma, kad jau pats laikas lipti iš savo automobilių ir „vystyti“ europinę ekologiją. Kadangi elektromobiliai daugumai mūsų tautiečių yra neįperkami, tai, matyt, vystysim „žaliąjį kursą“ pėstute? Na, tiek čia to miesto, jei apie Kėdainius kalbėti…
O iš kitos pusės – kaip tų seniena dvelkiančių autobusų atsisakysim? Naujų, bent jau kol kas, reikiamo kiekio neįperkame. Bet deklaruojame siekį tapti žaliais ir savo ale „europinėmis“ galvomis linksime. Tai daryti jau mokame.
Mėgaujamės viešais serialais
Mums juk daug geriau anonimiškai pakomentuoti, dalyvauti pykčio akcijose (ir ne tik anoniminėse) arba stebėti, kaip tarpusavyje daužosi, galvas kapojasi kultūros, politikos, visuomeniškumo „mohikanai“.
Vis laukiame serialų tęsinio, kuris „kultūrininkas“ ar „politikierius“ kurį pribaigs greičiau ar nulups skalpą nuo buvusio (o gal ir esamo ar būsimo) kolegos galvos.
O mes ką, prie ko čia? Baimingo ir pataikūniško gyvenimo būdo pilni pakalbėsim, apdainuosim ir toliau važiuosim. Svarbu, kad mūsų pačių nepalietė.
Aut. past.
Viskas tik tam, kad jums būtų geriau
Dalyvaujame „šiuolaikiniame“ sveikatos reformų imitacijų klounadoje, kai paslauga nuo žmogaus tolsta sunkiai įvertinamais atstumais ir galimybėmis.
Politikai pasitarė, apsitarė ir nusprendė, o žmogui perduota: „vyko vieša diskusija, per mažas operacijų skaičius, gimdymų tiek nėra, todėl susiaurinsim, apjungsime, nes… taip jums bus geriau“.
Tai kur čia tas šiuolaikiškumas ir gerumas, taip man ir neaišku. Ar, kad pas gydytoją laukti reikia po 2 ar 3 mėnesius? Tai, ko gero, tikrai išskirtinis 21 amžiaus „pasiekimas“, nes jokiame laikmetyje apie tai neteko nei skaityti, nei girdėti.
Ir „būdeles“ su širdutėmis duryse suskaičiuosime už milijoną
Dar gal lauko tualetų „būdelių“ neliks. Tikrai jų skleidžiami kvapai džiaugsmo nekelia. Ypač viešieji, esantys savivaldybės „jurisdikcijoje“ ir pastatyti „gyventųjų kokybiškų poreikių tenkinimui“ prie kapinių, Babėnų miške ir kitose viešose vietose. Pastatyti kaip koks „kultūros paveldas“ ir nepajudinami. Suprantama, išmaniojo tualeto gal ir nepastatysime, kad visi… užsinorėtų atvykti į Kėdainius, na, bet gal ne 16–20 amžiaus reliktinės „būdelės“ su „širdute“ duryse turėtų stovėti ir kvapus apie mūsų negebėjimą keistis skleisti?
Na, bet nieko čia tokio, tuoj Aplinkos ministerija suskaičiuos visas tokias „būdeles“ už milijoną ir… baudomis užmėtys tuos, kurie per mažai „turinio“ į jas prikrauna…
Laukiame pokyčių
Laukiame pokyčių. Laukiame tarnaudami (tik ne valstybei), kada mes, žemesnio rango pavaldiniai, gausime iš ale viršininko leidimą kalbėti renginyje, kada valdžia nuspręs, kas gali į šventę ateiti, o kas neturi apie ją net žinoti.
Laukiame, kada „leis“ idėją pasiūlyti ir iš jos „aukštesnis“ pagal rangą (bet ne pagal protą), jei ji nepatogi valdžiai, neišsityčios.
Laukiame, kada sunaikins (dažniausiai pagal užsakymą) oponentą ar konkurentą.
O mes ką, prie ko čia? Baimingo ir pataikūniško gyvenimo būdo pilni pakalbėsim, apdainuosim ir toliau važiuosim. Svarbu, kad mūsų pačių nepalietė.
Svarbiausia – visus laiku sugrupuoti
Tarpusavio „razborkės“, lozunginės-trafaretinės kalbos, seksualinė orientacija, lytis tampa svarbiausios analizių temos, o kainų augimas, sąskaitų didėjimas už visas įmanomas paslaugas, narkotikų plitimas, sergamumo, savižudybių skaičiai, mokytojų totalus stygius tampa neįdomūs ir nereikšmingi. Svarbiau laiku visus sugrupuoti: tas patriotas, tas „kremlinis“, o anas „vatnikas“…
Ir, svarbiausia – gink Dieve, neįvardinti problemų valdžioje, kuri puikiai „atsimuša“ gyvenimo patikrintais lozungais: dėl žmogaus, dėl Lietuvos, dėl laisvės… Pakentėkite. Kenčiame. O ką darysi, kai kuklesniam žmogui pasirinkimo beveik ir nėra, nes priešingu atveju bus parodoma, kokia galinga prisitaikomoji demokratija. Pavyzdžiui, ims ir įtrauks tave į „priešiškai Lietuvai mąstančiųjų“ sąrašus. Ir joks čia ne 21 amžiaus pasiekimas. Tai 20 amžiuje tokie „nuodėmingųjų“ sąrašai buvo kurpiami pasitelkiant vietos „stukačius“, kad Sibiran vagonai mūsų žmonėmis būtų užpildyti. Kraupu, bet, deja…
Atsakomybę pasidalinti turime visi
Visi dalyvaujame savo krašto šiandienos ir ateities kūrime, visi turime ir atsakomybę pasidalinti.
Mūsų miestas turi stiprų istorinį kodą. Dabar reikia sparčiau kurti modernų ir mylintį, dabar gyvenantį žmogų, miestą ir rajoną, kuriame būtų patrauklu dirbti ir leisti laisvalaikį visiems.
Žmonės Kėdainiuose norės gyventi tik tada, kai čia bus skatinamas gyventojų verslumas, kai čia bus steigiami sveikatinimo centrai, europietiškai tvarkomos pėsčiųjų gatvės ir takai, plečiamos žaliosios miesto erdvės.
