Į rajono tarybą sugrįžusi Irena Staliorienė: „Rajono politikai stokoja pagarbos žmogui“
Po pusmečio pertraukos į rajono tarybą sugrįžo Irena Staliorienė. Labdaros ir paramos fondui „Viltis–Vikonda“ vadovaujanti politikė sako, kad tarybos nario mandatas suteikia didesnes galimybes padėti kraštiečiams. Bene kiekvieną dieną žmonių vargus ir bėdas sprendžianti moteris mano, jog rajono politikai galėtų jautriau reaguoti į gyventojų problemas, labiau gerbti žmogų ir vieni kitus.
– Po pusės metų pertraukos grįžote į rajono tarybą. Ar matote joje pokyčių?
– Kai netekau tarybos nario mandato, buvo pavasaris, o dabar ruduo (juokauja). Iš esmės niekas nepasikeitė. Aš gimiau, augau, nuolat gyvenu ir, manau, toliau gyvensiu Kėdainiuose. Grynai formalus dalykas nulėmė tai, kad turėjau palikti rajono savivaldybės tarybą. Pasirodo, negali net trumpam išsiregistruoti, kad galėtum išspręsti vieną ar kitą susidariusią situaciją – iš karto netenki tarybos nario mandato. Na, gyveni ir mokaisi.
Šiuo metu mano deklaruota gyvenamoji vieta yra Kėdainiai ir, Justinui Kaminskui pasitraukus iš rajono savivaldybės tarybos narių, pirmumo tvarka buvau grąžinta į tarybos narių sąrašą.
– Ką Jums reiškia tarybos nario mandatas? Ar įpareigoja?
– Aš labai gerbiu Kėdainių krašto žmones ir vertinu jų man išreikštą pasitikėjimą. Būdama tarybos nare turiu didesnes galimybes padėti Kėdainių krašto žmonėms, todėl mano veiklai mandatas yra reikšmingas.
– Rajono tarybos nare esate jau ne vienerius metus. Kas šiame darbe įsiminė labiausiai?
– Kiekvienas darbas, nors ir mažiausiais, bet jei kažkuo pagerina žmonių gyvenimo kokybę, man yra reikšmingas. Negalima žmones liečiančių darbų skirstyti į didelius ir mažus.
Jautriausiai priėmiau Matuko tragediją, jos analizę ir po to sekusius sprendimus. Esu močiutė, turiu anūkėlę, todėl visa ta baisi istorija mano širdį suvirpino iki pačių gelmių. Niekada nepamiršiu tikro, nuoširdaus kėdainiečių vieningumo vertinant ir ieškant teisingų sprendimų.
– Jūsų nuomone, ko labiausiai trūksta rajono politikams?
– Pagarbos žmogui, jo bėdoms ir, žinoma, pagarbos vienas kitam. Taip pat labai trūksta atsakomybės.
Kartais pastebiu, mano manymu, pasikėlusius savivaldybės valdininkus sprendžiant vieną ar kitą problemą. Niekaip nesuprantu kodėl. Argi jie nežinojo, kad eina tarnauti žmogui?
Vadovaudama labdaros ir paramos fondui „Viltis–Vikonda“ beveik kiekvieną dieną matau daugybę vargo, nepritekliaus, ligų prispaustų žmonių, todėl aš sąmoningai galiu patvirtinti, kokia plona gija tarp sveikatos ir ligos, tarp turtų ir skurdo, tarp artimo žmogaus ir jau susvetimėjusio. Norėtųsi, kad niekas to nepamirštų. Štai šie dalykai mane labiausiai ir jaudina.
– Šiuo metu visas kraštas jaučia itin suaktyvėjusią fondo „Viltis–Vikonda“ veiklą.
– Fondas jau ne vieną dešimtmetį rūpinasi Kėdainių krašto ir Lietuvos žmonių bėdomis. Tokius veiklos uždavinius mums kelia fondo įkūrėja bei pagrindinė rėmėja ponia Jolanta Blažytė. Be kasdienio rūpinimosi pagalbos ieškančiais žmonėmis ir tradicinių fondo renginių, mūsų veikla išties yra išsiplėtusi, nes įgyvendiname naujus projektus.
Vykdomi projektai orientuoti į pagalbą žmogui. Juos remia rajono savivaldybė bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Projektus rašo ir įgyvendina fondo projektų vadovė ponia Vitalija Surgautienė, o inicijuoja fondo veiklos kuratorė ponia Nijolė Naujokienė. Tai tarsi neišsibaigiantis puikių idėjų, skirtų mūsų krašto žmonių gerovei kurti, lobynas.
Kai kurie fondo vykdomi projektai pripažinti vieni geriausių Lietuvoje. Visas tas idėjas galima įgyvendinti tik turint pinigėlių ir, aišku, pakankamai žmogiškųjų išteklių. Tad labai džiaugiamės savo savanoriais. Jų indėlis labai vertingas ir reikalingas.
– Su Jumis bendraujant neįmanoma pro akis praleisti Jūsų begalinės energijos bei entuziazmo. Atskleiskite paslaptį, iš kur semiatės tiek jėgų.
– Tikriausiai kažką paveldėjau iš savo tėvelių, o kažką padovanojo Dievulis. Man malonu, kai sutaria siela ir kūnas, mėgstu nuolatinį judėjimą, tam tikrą bėgimą. Norisi daug aprėpti, bet svarbiausia man – būti savimi, girdėti savo vidinį balsą, nemeluoti sau.
Aš gerbiu ir myliu žmones, stengiuosi juos išgirsti, suprasti, pagelbėti jiems. Na, gyvenime atsitinka visaip… Nuoskaudų nesinešioju. Pasakiau ir paleidau. Juk visi žmonės gimsta geri, tačiau gyvenime kiekvienam Dievulio atseikėta ir gėrio, ir blogio. Stengiuosi tai suprasti ir tuščiai neeikvoju energijos. Tegul kiekvienas būna savimi.
Jėgų man suteikia nuoširdus ryšys su artimaisiais. Džiaugiuosi dukros Linos šeima, kuri sugrįžo iš užsienio ir apsigyveno Kėdainiuose. Akių spindulėlis – anūkytė. Tai tikrų tikriausias energijos užtaisas. Be to, dirbu darbą, kuris mane „veža“ ir suteikia pakankamai teigiamų emocijų. Turiu tikrų, laiko patikrintų draugų.
– Savo asmenybę žmonės išreiškia ir per išorę. Jūsų savitas aprangos stilius traukia akį ir stebina. Kas Jus įkvepia?
– Taip, savo stilių aš turiu. Man svarbiausia gerai, smagiai ir patogiai jaustis. Tai mano individualus stilius, su metais jau susigyvenęs su manimi. Ir nereikia man jokių dizainerių (šypsosi), jokių mados žurnalų. Dažniausiai noras pasipuošti gimsta netikėtai, o mano siuvėja prie staigių užsakymų seniai įpratusi.
Kiek laiko skiriu sau? Neskaičiuoju, tiesiog juo mėgaujuosi. Man patinka kurti grožį, patinka spalvos ir visi metų laikai, o ypač ruduo. Galbūt dėl to, kad rudenį esu gimusi. Spalvų žaismas traukia, džiugina akis ir širdį.
Pasaulis yra visų, bet mano gyvenimas priklauso tik man.
– Ačiū už pokalbį.
