Prisilieskime ten, kur gėda, nepatogu ir labai skauda
Sunkiai išgirstame vienas kitą. Visi patyrėme buitinių konfliktų: ne taip lėkštę padėjai, ne tokią silkę nupirkai, ne tokio puodelio norėjau, ne taip įsivaizdavau, ne taip tikėjausi, norėjau vienaip, išėjo kitaip. Tragedija. Ir susipykstame dėl niekų paprasčiausiai labai norėdami, kad viskas būtų geriau.
Būnant tarp savų dažniausiai ir nelengva atpažinti galimybę, nes per savus sunkiausia įžvelgti Dievą. Tiek apsipratę esam, apsitrynę, kad nebetikim, nebematom stebuklo, o Dievas labai netikėtai ir netgi skausmingai ateina per savus. Bet tiems, kurie jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais.
Kiekvienas įvykis yra susijęs su mumis, su mūsų veiksmais, mintimis, pasirinkimu, artimaisiais, draugais. Bet gali būti, kad sustoti turi ne dėl savęs, o dėl ko nors šalia savęs. Gal kur pavėlavai, bet tai nėra blogiausia, nes turėjai ką nors sutikti, arba ten tau nereikėjo būti.
Bet nereikia suprasti visko tiesmukai, ar tikėti viskuo, ką skaitai. Kartais interpretuojame paraidžiui: gavau per galvą – a, tai čia mane Dievas baudžia! Nebūkim tokie naivūs, neįsivaizduokim, kad Dievas neturi ką veikti.
Iš tikrųjų gyvenimas yra toks mokytojas, tik nelabai norisi jo klausyti, nes kartais atrodo, kad per daug paprasta arba neteisinga, arba keista.
Lygiai taip pat keista atrodo, kad Viešpats plovė savo mokiniams kojas. Tačiau leiskime tai padaryti vieni kitiems. Leiskime prisiliesti ten, kur gėda, nepatogu ir turbūt labiausiai skauda. Tada žmogumi labiau pasitiki ir nebijai, kad būsi pasmerktas, atmestas, sukritikuotas.
Tokia yra subtili riba tarp konformizmo ir jautraus gebėjimo pasilenkti prie sopulio ir padėti žmogui atsikelti, tobulėti ir nesustoti, neapsiprasti su savo netobulumu.
Dievo nepiktina mūsų netobulumas, Jis juo nesibodi, tačiau ateina skatinti mus keistis.
