Pilnatvę atrado išliedama save kūryboje
Prie Ilonos Žvinakienės estetinio suvokimo formavimosi, menininkės nuomone, stipriai prisidėjo jos tėvai, dėstytojai, diplominio darbo vadovas Rimantas Buivydas. Vėliau – daugybė kolegų, dailininkų, su kuriais teko bendrauti plenerų metu./Asmeninio archyvo nuotr.
Džestina BORODINAITĖ
Apie tai, kas sugeba nuvesti į pilnatvės būseną, apie suvokimą, kas mes ir kodėl esame šiame pasaulyje, prabyla menininkės Ilonos Žvinakienės parodos „Pakeliui namo“ kūrybiniai darbai. Liko kelios dienos, kai juos dar galite pamatyti J. Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje. Harmonijos ir emocijų sąsajomis, kurias kūrėja dažniausiai pastebi, atranda ir patiria gamtoje, persipynusiuose kūriniuose vyrauja peizažai.
Suprato visą esmę
Kiek sunku patikėti, tačiau savo kūrybinį kelią I. Žvinakienė tikina pradėjusi būdama dar kūdikio lovelėje.
„Stovėdama stipriai įsitvėrusi į lovelės atramas ant sienos nupiešiau elipsę, kaip cepeliną, ją perbraukiau. Tas vaizdas, nupieštas žaliu pieštuku, tarsi skrendanti lėkštė, – puikiai išsilaikė mano atminties kloduose. Tai pats pirmas mano prisiminimas.
Vėliau, būdama gal kokių penkerių, ėmiausi dekoruoti tėvelio medinę įrankių dėžutę, ant kurios nupiešiau mergaitę, ir tada man atrodė, kad tai – nuostabiausias mano pačios rankomis sukurtas darbas.
Pirmiausia savo šedevrą parodžiau mamai ir kaimynei, kurios tik santūriai pagyrė ir tokiu būdu tarsi neįvertino mano darbo, todėl tuo metu buvau labai liūdna.
Tačiau kada po daugelio metų tą dėželę radau ir vėl paėmiau į rankas, o ant jos išvydusi paprastą mergaitę: galva – rutuliukas su didele šypsena, suknelė – trikampiukas, rankos ir kojos – brūkšniukai, supratau esmę“, – šypsosi I. Žvinakienė.
Likimas sudėliojo savaip
Vyresnėse klasėse menininkė pamėgo tapyti ant sienų.
Mokyklos baigimo rezultatai tuo metu absolventei suteikė galimybę rinktis viską, ko tik ji būtų panorėjusi, mat mokykloje jai puikiai sekėsi visi dalykai, o ypatingai matematika, literatūra ir biologija, ji labai mėgo šokti, sportuoti ir piešti, tačiau likimas viską sudėliojo sava vaga – I. Žvinakienė pasirinko studijas Šiaulių pedagoginiame institute (dabar Šiaulių universitetas) dailės fakultete, vėliau Vilniaus dailės akademijoje ji krimto meno terapijos mokslus.
„Kad gimtų kūrybinis darbas, prireikia impulso. Nesvarbu kokio. Kartais užtenka tik stebėti aplinką, pamatyti, kartais prireikia susižavėti. Mano manymu, visur galima įžvelgti grožį, juk net ir baloje atsispindi dangus“.
I. Žvinakienė
Nepaprastas komplimentas
Studijuodama meno terapiją, I. Žvinakienė dalyvavo begalėje seminarų, žino, kokią svarbą kuriant turi mintys, nes jausmai drobėje lieka, spinduliuoja, traukia arba stumia, gydo arba… nepalieka abejingų.
„Kartą kalbėjau su viena gydytoja. Sužinojusi, kad aš dailininkė, ji pareiškė:
– Nereikia man daugiau jokių darbų, turiu vieną. Kiekvieną rytą gerdama kavą į jį žiūriu ir gaunu energijos visai dienai.
– Ir kas autorius? – pasiteiravau iš smalsumo.
– Kažkokia Žvinakienė, – atsakė.
„Man tai buvo nepaprastas komplimentas“, – džiugesio neslepia I. Žvinakienė.
Ilgą laiką kūrė pastele
Savo diplominį darbą menininkė kūrė pastele. Po akademijos baigimo beveik 20 metų kūrėja tik ja ir tapė.
I. Žvinakienės teigimu, pastelė – viena patogiausių kūrybos priemonių: „Kiekvieną laisvą minutę, nesvarbu kur esu, kelionėje ar susitikime, išsitraukiu dėžutę pastelių, popieriaus lapą ir piešiu. Žinoma, kiek vėliau grįžau ir prie aliejaus, taip pat patinka akrilas“.
Parodų gausa
1999 metais I. Žvinakienė įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą ir spėjo surengti daugiau nei 30 personalinių parodų Lietuvoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Suomijoje.
Taip pat sėkmingai su savo tapybos darbais dalyvavo įvairiuose meno projektuose, grupinėse parodose ir pleneruose Indijoje, Prancūzijoje, Pietų Korėjoje, Nyderlanduose, Latvijoje, Bulgarijoje, Armėnijoje, Baltarusijoje.
Jos kūrinių įsigijo privatūs meno kolekcininkai Kanadoje, Izraelyje, Australijoje, JAV, Vokietijoje, Suomijoje, Norvegijoje ir kitose šalyse.
Kartais pasiseka, kartais – ne
Prie I. Žvinakienės estetinio suvokimo formavimosi, menininkės nuomone, stipriai prisidėjo jos tėvai, dėstytojai, diplominio darbo vadovas Rimantas Buivydas. Vėliau – daugybė kolegų, dailininkų, su kuriais teko bendrauti plenerų metu.
„Dabar kūryba – vienas iš didžiausių gyvenimo malonumų. Panyru į patirtą jausmą, matytą grožį. Baltoje drobėje kuriu savo pasaulį. Tapant tarsi ištirpsta laikas.
Kad gimtų kūrybinis darbas, prireikia impulso. Nesvarbu kokio. Kartais užtenka tik stebėti aplinką, pamatyti, kartais prireikia susižavėti. Mano manymu, visur galima įžvelgti grožį, juk net ir baloje atsispindi dangus. Tačiau tai dar tikrai nereiškia, kad įgyvendinti norimą tikslą pasiseks.
Kartais pavyksta, kartais žiūriu į savo darbą ir stebiuosi, negi čia aš taip padariau, o būna, kad ir nepasiseka, bet niekada nepasiduodu, bandau dar ir dar kartą“, – tikina parodos autorė ir priduria, jog svarbiausia yra mėgautis gyvenimu ir neleisti mintyse rastis blogiems ketinimams.
Kūryba – gyvenimo dalis
Šiais metais išleistoje savo darbų knygoje I. Žvinakienė rašė: ,,Žvelgdama į pasaulį dėkoju Dievui už gyvenimą, kad galiu matyti, piešti, tapyti, kad galiu girdėti, jausti, mylėti.
Noriu paprašyti, kad padaugintų tą jausmą, kuriuo galėčiau pasidalinti su visais matančiais, jaučiančiais“.
„Neduok, Dieve, jei negalėčiau kurti, žinoma, tada prisigalvočiau kitokių veiklų – juk su meile galima kepti ir blynelius, prižiūrėti vaikus, šluoti, tvarkyti, gėles sodinti, tačiau šiuo metu studijoje manęs laukia dar daug darbų, kuriuos reikėtų sutvarkyti, daug gražių žmonių, kuriuos norėčiau nupiešti, daug gražių vietų, kurias norėčiau aplankyti, nutapyti. Ir jus visus bent iš tolo apkabinti. Nes kūryba – mano gyvenimo dalis“, – neslepia menininkė.
