Pelėdnagiškių sveikatos eliksyras – judėjimas

 Pelėdnagiškių sveikatos eliksyras – judėjimas

Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

Judrus gyvenimo būdas – ne tik jaunimo reikalas. Šiaurietiškas ėjimas, čiuožimas slidėmis, ilgi pasivaikščiojimai, bėgimas ir netgi maudynės vėsiame vandenyje – be kasdienės tokio mėgėjiško sporto ir sveikatingumo porcijos savo gyvenimą sunkiai įsivaizduoja Pelėdnagių damos, seniai perkopusios „žalios“ jaunystės amžių. Nors save išjudinti ir imtis naujų įpročių gali būti sunku, bet verta. Šios pastangos atsipirks su kaupu – ir ne tik todėl, kad tirps nereikalingi kilogramai. Kur kas daugiau įkvėpimo kasdienybei suteiks energijos pilnas kūnas, žvalios akys, giedros mintys ir pakili nuotaika. O tingiai neužsisėdėti namie ant sofos miestelio bendruomenę nuolat ragina ir prisijungti į savo būrį kviečia neformalios sveikuolių grupės „Pelėdnagių ruoniai“ siela Modestas Valkiūnas. Su šia smagia kompanija šiandieną ir šnekučiuojamės.

Pamilo šiaurietišką ėjimą

Pelėdnagiškė Laimutė Lukoševičienė jau trejus metus iš rankų nepaleidžia šiaurietiško ėjimo lazdų. Pašnekovė juokiasi, kad jaunystėje su sportu buvo visiškai susipykusi, o štai dabar fiziniam aktyvumui sąžiningai laiko skiria net dusyk per dieną.

„Turėjau antsvorio, taip pat kamavo širdies, skydliaukės problemos, tad nusprendžiau kažko griebtis. Pelėdnagių bendruomenė kaip tik vykdė projektą, kurio metu atvykęs instruktorius mokė taisyklingos šiaurietiško ėjimo technikos. Pabandžiau. Iškart stipriai nesusižavėjau, tad daug ir neužsiėmiau tuo, – apie prieš penkerius metus įvykusią pirmąją šiaurietiško ėjimo treniruotę pasakoja Laimutė. – Bet paskutinius trejus metus vaikštau labai intensyviai: pusvalandį ryte prieš darbą ir kokią valandžiukę grįžusi po darbo. Šiaurietiškas ėjimas man yra tobulas sportas ir hobis. Jei tenka praleisti, jaučiu tarsi kažko trūktų ir energija, regis, ne ta.“

„Laimute, o kur Jūs tiek žingsniuojate? Juk Pelėdnagiai ne tokie dideli“, – pasiteirauju. „Užsidedu ausinukus, įsijungiu muziką ir suku ratus stadione, – atskleidžia ji. – Ryte tai suteikia pozityvių emocijų ir energijos visai dienai, o vakare, po darbo, nuramina, išvalo mintis, padeda atsipalaiduoti. Tiesiog visą savo kūną jauti kitaip, net laikysena pagerėjo!“

Žiemos sporto entuziasčių duetas – pelėdnagiškė Ina Vyšniauskienė (kairėje) su drauge kėdainiete Inga Berankiene./ Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

„Iš kur semiatės ryžto prieš darbą, o dar ir darganotais rytais sportuoti?“ – klausiu tvirta motyvacija žavinčios pašnekovės. „Tas nuostabus jausmas po sporto – geriausia motyvacija. Iš stadiono grįžtu pilna jėgų, atsibudusi ir žvali“, – pasidalina Laimutė.

Pasikliaukite profesionalu

Šiaurietiško ėjimo techniką puikiai įvaldžiusi pašnekovė pradedančiuosius ragina skirti laiko pamokoms su profesionaliu instruktoriumi.

„Visuomenės sveikatos biuras organizuoja nemokamas pamokas. Tad siūlau pabandyti, nes šiaurietiškas ėjimas turi savą techniką. Išmokti taisyklingai eiti išties verta – tada dirba visi reikiami raumenys, o jūs gaunate maksimalią naudą savo kūnui bei sveikatai, – dėmesį atkreipia Laimutė ir priduria, kad judrus gyvenimo būdas naujų vėjų pūstelėjo ir jos virtuvėn. – Stengiuosi sveikai maitintis. Kartkartėmis atsisakau vakarienės. Grįžtu po darbo – už lazdų ir į stadioną, o grįžus jau ir valgyti nebesinori, – šypsosi pašnekovė. – Tinkama mityba ir sportas atnešė puikių rezultatų – numečiau daug svorio. Džiaugiuosi, kad mane labai palaiko vaikai, anūkai taip pat žino, kad močiutė sportuoja.“

Per pūgą ir lietų

Laimutei atkaklumo netrūksta – jei ne plikledis, tai pelėdnagiškė sportuoja bet kokiu oru. „Ar pūga, ar dargana – savo planų nekeičiu. Tinkamai apsirengiu ir joks oras netrukdo“, – pasitempti įkvepia pašnekovė.

Dar vienas Laimutės žvalių rytmečių receptas – perlieti kūną šaltu vandeniu. „Į eketes neneriu, – šypteli ji. – Po lediniu dušu taip pat nesimaudau, bet prausdamasi visada persipilu šaltu vandeniu. Maudytis atviruose vandens telkiniuose be galo mėgstu. Tad su seserimi užtvankoje maudomės iki rugsėjo vidurio.“

Žiemos maudynės turi ir savo rizikas. Tinkamai nepasiruošus šaunių žiemos maudynių nuotraukos ir vaizdo įrašai gali kainuoti rimtus sveikatos sutrikimus.

M. Valkiūnas

„Laimute, kaip padrąsintumėte savo bendraamžes, kurios irgi norėtų būti judresnės, bet galbūt nesiryžta?“ – paprašau pašnekovės. „Pradėkite nuo paprasčiausio ėjimo. Paskui nusipirkite lazdas ir išmokite su jomis taisyklingai eiti. Iš pradžių tempas bus lėtas, neskubėkite, būkite kantrūs. Paskui pradėsite eiti greičiau. Pastebiu, kad Pelėdnagiuose atsiranda vis daugiau stadione einančių moterų. Labai smagu“, – taria Laimutė ir, man pykštelėjus fotoaparatu, atsisveikinusi nuskuba sukti ratų prieš kelerius metus iš pagrindų atnaujintame Pelėdnagių stadione.

Damos ant slidžių

Vieną snieguotą gruodžio popietę prie miestelio tvenkinio sutinku dvi damas ant… slidžių! Reginys įsimintinas. Žiemos sporto entuziasčių duetas – pelėdnagiškė Ina Vyšniauskienė ir jos bičiulė kėdainietė Inga Berankienė.

„Atrakcijų bei judrių pramogų norisi ne tik vasarą, bet ir žiemą, – sako jos. – Taigi dar porą metų prieš karantiną sugalvojome, kad reikia paslidinėti. Nusipirkome slides ir vos sulaukiame tinkamų orų, iškart pirmyn. Čiuožiame apie valandą–pusantros. Per šį laiką įveikiame 3–5 kilometrus. Čiuožti išmokome pačios. Tai pramoga savo malonumui, – šypsosi pašnekovės. – Ši treniruotė išjudina visą kūną.“

Nors meilė iš pirmo žvilgsnio tarp Laimutės Lukoševičienės ir šiaurietiško ėjimo nežybtelėjo, tačiau ilgainiui šis sportas visiškai užkariavo pelėdnagiškės širdį ir, žinoma, laisvalaikį./ Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

Ryto ritualas

Ina atskleidžia, kad labiausiai jai patinka lengva treniruotė ryte. Tada visa diena lekia kitaip – spalvingai ir su pakilia nuotaika.

„Turiu šuniuką, tad atsikeliu prieš darbą 6.30 val. ir mudu su augintiniu kiekvieną rytą sparčiu žingsniu einame po 3–3,5 km. Iki lapkričio 3 d. dar maudžiausi Pelėdnagių tvenkinyje. Tiesa, žiemos maudynių pabijojau. Manau, kad tam reikia pasiruošti, – įsitikusi Ina. – Kadangi dirbu sėdimą darbą, tai laisvalaikį stengiuosi leisti kuo aktyviau. Judrus gyvenimo būdas man įprasta – nuo jaunystės lankydavau šokių būrelius, įvairias mankštas, treniruotes sporto klubuose. Žinoma, su amžiumi kai ko tenka atsisakyti ir pasirinkti kūną tausojančias veiklas, kad sau nepakenktum. Jau kone dešimtmetį su draugėmis lankau šokius, zumbą, vaikštau, šiek tiek bėgioju.

Jei iš tiesų nori, visada rasi laiko pajudėti, – tvirtai taria pašnekovė. – Fizinis aktyvumas bei maudynės rudenį praturtina gyvenimą ir dovanoja nuostabią savijautą. Maudytis ne tik vasarą esu įpratusi nuo jaunystės, nes užaugau Babėnuose, kur yra karjeras. Dabar aštunti metai gyvename Pelėdnagiuose. Puiku, kad čia viskas vietoje – ir tvenkinys, ir stadionas.“

Tas nuostabus jausmas po sporto – geriausia motyvacija. Iš stadiono grįžtu pilna jėgų, atsibudusi ir žvali.

L. Lukoševičienė

Svoris nė krust nuo jaunystės

Judrią kasdienybę dievinanti Ina atskleidžia griežtų mitybos nuostatų neturinti ir dietų nesilaikanti. Moteris tiesiog stengiasi valgyti mažiau saldumynų ir į savo racioną įtraukti daugiau daržovių bei vaisių. To visiškai pakanka pavydėtinam svoriui išlaikyti.

„Mano svoris stabilus nuo mokyklos laikų – 56 kilogramai, – išduoda Ina. – Jei matau, kad šiek tiek papilnėjau, tiesiog kuriam laikui visiškai atsisakau saldumynų. Nors ir šiaip nesu didelė smaližė, bet kartkartėmis pasmaguriauti norisi.“

Bėgte į Kėdainius ir atgal

Pelėdnagiškę Daivą Ardavičienę pasikalbėti atlydi įspūdinga sargyba – sūnus Aleksandras ir šeimos augintinis Vidurinės Azijos aviganis vardu Meška. Keturkojis kantriai klausosi mūsų pašnekesio ir be didelių kaprizų pozuoja nuotraukai. Daiva patikina, kad dabar būti fiziškai aktyviai tiek, kiek norėtųsi, trūksta laiko, nes daug dėmesio reikia skirti įstabaus stoto augintiniui.

„Kiekvieną rytą turiu jį pakankamai pavedžioti, o tai užtrunka. Tad dabar esu apsileidusi, – juokiasi pašnekovė. – Anksčiau ankstyvais rytais bėgdavau apie 15 kilometrų: nuo Pelėdnagių iki Kėdainių, per senamiestį ir ratu atgal namo. Bėgi tamsoje, senamiestyje kokie varpeliai skamba… Dangiškas relaksas, gyvenimo kaifas, – taria ji. – Pavasarį, vasarą, atsikėlusi 6 val. ryto, pavedžioju šunį, tada dar pabėgioju stadione ir šoku į užtvanką, o vakare pas Ivaną Tokarevą važiuoju šokti. Kartais, jei noriu patingėti, pasižiūriu į bičiulę Iną, kokia ji aktyvi, veikli, ir tai iškart suveikia kaip stimuliatorius, – šypsosi Daiva. – Aš iš jos semiuosi motyvacijos, o ji turbūt iš manęs. Taip ir įkvepiame viena kitą.“

Patikrintas Modesto Valkiūno žvalumo receptas – bėgimas ir ledinės maudynės. Tėčiui kompaniją palaiko sūnus Vakaris bei šeimos augintinė Bela./ Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

Buvusi šachmatininkė

„Daiva, kiekgi metų Jūs taip bėgte?“ – pasiteirauju. „Anksčiau nelakstydavau, tiesiog ateina toks momentas, kai norisi. O mokyklos laikais lankiau šachmatus, bet paauglystėje mečiau. Vis tik prisiminimai iš varžybų ir kelionių nuostabūs, – sako moteris. – O bėgioti pradėjau susirūpinusi sveikata, kai pastebėjau, jog imuninė sistema tapo silpnesnė. Mano ryto ritualas toks: arbata su medumi, citrina ir bėgimas. Visi serga, o aš kaip einu, taip einu.“

Pašnekovė sako, kad judrus gyvenimo būdas jau tapo nepajudinama jos kasdienės rutinos dalimi. „Man reikia tokio gyvenimo. Kol bėgi, pravėdini galvą, sudėlioji mintis, pasvajoji, o dar ir valią ugdai – privalumų daugybė. Sportas suteikia geros energijos, tada net pasaulį matai kitokį – nezirziantį. Rytinis bėgimas suaktyvina kraujotaką, aš pati kitoks žmogus po to būnu“, – nusijuokia Daiva.

Obuolys nuo obels…

Padarau išvadą, jog aktyvi mama puikiu pavyzdžiu tapo ir savo sūnui Aleksandrui, nors pati Daiva neprisiima šių laurų. Moteris tikina, kad sūnus įkvėpimo semiasi iš tėčio. Aleksandras pats išmoko žaisti šachmatais. Gabus vaikinas dalyvauja matematikos olimpiadose ir yra išbandęs skirtingų sporto šakų: kovos menus Muay Thai, Kung Fu, taip pat jis bėgioja, maudosi eketėje, o dar… mielai sukasi virtuvėje ir lepina namiškius įvairiais patiekalais! „Man tiesiog smalsu daug ką išbandyti“, – nusišypso Aleksandras.

Išėjo į mišką ieškoti ragų…

Pelėdnagiškė Laima Nenortienė fiziniu aktyvumu mėgaujasi bičiulių draugijoje. Ilgiems pasivaikščiojimams ji išsiruošia kartu su Edita Rakauskiene ir Albina Balčiūniene. Moterys sako, jog kasdien įveikti po kelis kilometrus įpročiu tapo dar prieš koronaviruso pandemiją. O į pirmą žygį Laimą išviliojo sūnus.

Daiva Ardavičienė ir jos solidi palyda: sūnus Aleksandras bei įstabaus stoto keturkojis Meška./ Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

„Medėkšiuose gyvenantis sūnus vieną pavasarį pakvietė mane kartu eiti į mišką ieškoti ragų. Paskui man išoperavo meniską, todėl siekdama sustiprinti kūną pradėjau sąmoningai daugiau vaikščioti. Sūnus pakvietė į 25 kilometrų žygį Švenčionėliuose. Nors bijojau, bet pabandžiau ir įveikiau visą atstumą.

Lapkričio pabaigoje dalyvavome dar viename žygyje. Tiesa, prieš jį kokią savaitę ruošiausi, daug vaikščiojau, kad nebūtų staigios didelės apkrovos. Taip ir liko kasdienis įprotis nueiti kelis kilometrus, – pasakoja Laima. – Visą dieną dirbi, tai norisi pabūti gryname ore. Kadangi vienai nesmagu, man kompaniją palaiko kaimynė Edita ir bičiulė Albina. Vakare susitikusios apsukame porą–trejetą ratų Pelėdnagių gatvėmis, užtrunkame apie 1,5 valandos, įveikiame apie 6 kilometrus. Paskui net miegas kokybiškesnis būna, šiaip žvaliau jautiesi, įsikrauni energijos, atsipalaiduoji. Taigi, nors eiti pradėjau dėl sveikatos, bet šis įprotis jau tapo gyvenimo malonumu.“

Iš pagrindų pakeitė mitybą

Sutrikusi sveikata Laimą paskatino ne tik daugiau judėti, bet ir keisti mitybą. „Atsirado didelių problemų su skrandžiu. Turėjau pasirinkimą: arba sirgti, arba rinktis sveiką gyvenseną. Taigi pradėjau valgyti penkis kartus per dieną. Jei pavėluoju vakarienės, tada jos išvis atsisakau. Nevalgau bulvių, miltinių produktų, saldumynų, nebegeriu kavos, vartoju skaidulas. Nuo rugpjūčio netekau 19-kos kilogramų, – įspūdingais rezultatais pasidalija Laima. – Iš pradžių buvo keista, kai negalima nieko, ko norisi, bet po kokių trijų mėnesių įvyko lūžis – organizmas priprato ir jokio diskomforto neliko. Svečiuose kartais suvalgau pyragaitį ar bulvių košės, bet kasdienėje mityboje laikausi tvarkos.“

Žaidė žolės riedulį

Prieš kelerius metus atrasti ilgi pasivaikščiojimai Laimai priminė mokyklos laikus, kai fizinio aktyvumo išties netrūko, o gal netgi kvepėjo ir profesionalios sportininkės karjera. Mat jaunystėje pašnekovė žaidė žolės riedulį. „Vėliau išėjom į marčias ir pasibaigė sportas, – šypsosi Laima. – Bet vienas iš dviejų sūnų panašus į mane – irgi mėgsta judrų gyvenimo būdą. Jis buvęs bėgikas, žaidė krepšinį.“

Iš Krakių į Pelėdnagius gyventi atsikrausčiusi pašnekovė laukia pavasario, kai su sūnumi vėl leisis ieškoti ragų. „Vaikščioti miške labai gera. Nė nepajunti, kai nueini apie 10 kilometrų. Gaila, kad nuo Pelėdnagių iki Kėdainių vedantys pėsčiųjų ir dviračių takai žiemą nebūna apšviesti, tada su draugėmis turėtume naujų maršrutų, o dabar vakarais tenka vaikščioti tik po kaimą.“

Laima Nenortienė (dešinėje) ilgais pasivaikščiojimais mėgaujasi kartu su bičiulėmis Edita Rakauskiene (kairėje) ir Albina Balčiūniene./ Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

Patys sau būkime čempionai

Veiklus pelėdnagiškis, Lietuvos kariuomenės mokyklos Mokymo skyriaus vyr. specialistas seržantas majoras Modestas Valkiūnas pastebi, kad vis daugiau miestelio gyventojų stengiasi būti fiziškai aktyvesni. Pašnekovas atskleidžia, jog tai ir jį patį ne tik džiugina, bet ir įkvepia.

– Modestai, esate neformalios sveikuolių grupės „Pelėdnagių ruoniai“ siela. Kaip kilo idėja imtis tokios iniciatyvos?

– Žiemos maudynėmis susidomėjau atsitiktinai – tiesiog prisiminiau žiemos pratybas kariuomenėje ir nutariau pakartoti derindamas tai su mankšta. Pats žiemos metas savotiškai kviečia į lauką, nes šiltai užsisėdėjus man dažniau kibdavo peršalimo ligos. Iš pradžių vienam maudytis buvo truputį ir nedrąsu, ir per mažai motyvacijos, todėl paskambinau Nerijui (aut. past. – Pelėdnagių seniūnaičiui Nerijui Jakubauskui) ir kartu sulindome į šaltą vandenį 2018-ųjų žiemą. Pamenu, ji buvo gana šilta ir mažai sniego. Po savaitės gimė idėja ieškoti bendraminčių socialiniuose tinkluose, bendraujant žiemos maudynių tematika. Taip socialiniuose tinkluose atsirado grupė „Pelėdnagių ruoniai“.

– Kiek narių esate subūrę? Ar laukiate tik pelėdnagiškių, o gal ir gretimų kaimų gyventojai gali prisijungti?

– Negaliu sakyti, kad aš subūriau narius, manau, jų ratas atsirado kiekvieno iniciatyva, todėl, sakyčiau, visi palaikantys judesį, žiemos maudynes ir gerą nuotaiką subūrė šią grupę, o socialiniai tinklai yra tik informacijos apie veiklą dalijimosi vieta, kur informaciją teikti, manau, reikėtų atsakingai, teisingai ir prasmingai, nes žiemos maudynės turi ir savo rizikas. Tinkamai nepasiruošus šaunių žiemos maudynių nuotraukos ir vaizdo įrašai gali kainuoti rimtus sveikatos sutrikimus. Visiems pradedantiems būtinai rekomenduoju skaityti elementarų „Ruonio pradžiamokslį“ „Pelėdnagių ruonių“ grupės „Facebook“ paskyroje.

Apie demografinę sveikuoliškų maudynių mėgėjų atskirtį nėra net kalbos – Ašarėnos tvenkinys ir paplūdimys yra vieša erdvė, todėl visi kviečiami ne tik prisijungti prie sekmadieninių maudynių, bet ir skatinami savarankiškai ar savo grupelėse aktyviai leisti laiką ir ne tik maudantis eketėje.

– Kai kurie gali pagalvoti: „Aš juk nei sportuoju, nei po šaltu dušu maudausi, turbūt negaliu tapti šios sveikuolių grupės dalimi.“ Kaip juos padrąsintumėte?

– Specialiai drąsinti nėra mano tikslas. Čia svarbiausia asmeninis žmogaus nusiteikimas imtis vienos ar kitos sveikatingumo veiklos, nes vien tik žiemos maudynės sveikatos ir imuniteto nesustiprins, reikalingas platesnis požiūris į savo gyvenimą tiek psichologine, tiek fizine prasme. Kiekvienas turi rasti savo motyvą, kuris gali varijuoti nuo siekio praplėsti bendravimo ratą iki aukštų sportinių rezultatų siekimo. Mano nuomone, svarbiausia tapti čempionu sau pačiam.

Tad paskatinčiau paprastai – imkitės sveikatinimo veiklos be didelių lozungų, nesigėdinant savo nedidelio fizinio pajėgumo ar antsvorio. Imantis savarankiškos sportinės veiklos svarbiausia yra nesužaloti savęs ir nepagadinti sveikatos.

Nesportuojančiam žmogui dėl fizinės veiklos ir krūvio reikėtų pasitarti su diplomuotu fizinio aktyvumo specialistu (bėgimo, krepšinio, plaukimo, atletikos ar kitu treneriu), o ne pasikliauti bet kokia išmaniąja sporto programėle ar socialinių tinklų sporto čempionais, nes dauguma proteguoja tik savo kryptį, na, ir, savaime suprantama, paslaugas.

– Brandesnio amžiaus žmonės dažnai nesiryžta imtis judresnio gyvenimo būdo galvodami, kad tai tik jaunimui. Vis tik „Pelėdnagių ruonių“ bendruomenė subūrė labai įvairaus amžiaus narius.

– Drįsčiau prieštarauti teiginiui, kad brandesnio amžiaus žmonės mažiau judrūs, gal net atvirkščiai, nes jaunas žmogus labiau orientuotas į rezultatą, o brandus – į veiklos būtinumą ir tęstinumą. Pastebiu tai Pelėdnagių bendruomenėje, kai ryte ar dienos metu pro namų langus matau sparčiu žingsniu vaikščiojančius gyventojus, einančius poromis ar grupelėmis. Pavyzdžiui, Arūnas Vaitkevičius turi net savotišką ritualą apeiti tradicinį ratą su šeima, vilkšuniu ir dar basomis (šypsosi). Visi šie žmonės mane ir žavi, ir įkvepia, nes mano paties fizinio judrumo ciklas nėra reguliarus. O bendraminčių, „Pelėdnagių ruonių“ grupėje mums svarbu viena – draugiškumas, pagarba vienas kitam ir žiemos maudynių bendrystė.

– Jei pavasarį, vasarą dar būname fiziškai aktyvesni, tai atėjus rudeniui, žiemai aptingstame. Kaip šaltuoju metų laiku išsaugoti judrią kasdienybę patartų „Pelėdnagių ruoniai“?

– Gamtos ciklas savotiškai reguliuoja ir žmogaus gyvenimo ciklą, bet svarbu ilgalaikiam tinguliui nepasiduoti. Tam reikia vidinės motyvacijos, kartais ir valios pastangų. Socialinių tinklų vadinamoji popsinė motyvacija kartais daro atvirkščią įtaką – žmonės, prisižiūrėję supermenų ir supermodelių, kartais dar labiau nusivilia savimi, galvodami, kad jiems neverta net bandyti.

Kai aš pats aptingstu, naudoju paprastą išbandytą būdą – „įsispiriu“ sau į sėdynę, nes turiu tikslą sulaukti 80 metų be didelių sveikatos sutrikimų.

– Modestai, kiek fizinio aktyvumo Jūsų paties kasdienybėje? Sekmadienio bėgimas ir maudynės lediniame vandenyje turbūt jau tapo tvirtu įpročiu?

– Sportuoju nereguliariai, kartais 2–4 kartus per savaitę, kartais tik vieną. Yra buvę ir 1–2 mėnesiai be sporto. Tada darau bent nedideles mankštas. Likęs aktyvumas sudega darbe ir šeimoje. Esu pagavęs save, kad meluoju pats sau sakydamas, jog nėra laiko sportui. Bent 30 min. per dieną visada yra.

O simbolinis sekmadienio judesys ir maudynės manyje dar tik atranda savo prasmę ir naudos suvokimą. Kadangi esu didelis šaltmirys, pastebėjau, kad kol grūdinuosi eketėje, įskaitant ir šaltą dušą, tuo periodu nesergu peršalimo ligomis, todėl stengiuosi būti kartu su bendraminčiais ir kartu draugiškai agituoju aplinkinius.

– Siekdamas parodyti judraus gyvenimo naudą pelėdnagiškiams dedate daug pastangų. Kodėl Jums aktualu aktyvinti bendruomenę?

– Esu bendruomenės dalis, todėl manau, kad nemokamais prasmingais dalykais reikia dalintis iš širdies. Taip pat tokiu būdu bandau skleisti nuotaiką judrumui, sudominti ir jaunesnio amžiaus žmones. O svarbiausia, kad sportuodami paprasti žmonės jaustųsi svarbesni už bet kurį sporto čempioną. Tokiu būdu palaikau ir savo motyvaciją, o pasidalinęs šia nuotaika, perduodu mažą kibirkštėlę, kad bet kas uždegtų ugnį savyje.

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video