Parodoje – Kauno architektūros lobiai su Azijos priešistore
Parodos „Architektūros motyvai batikoje“ Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademijos tekstilės programos vadovė Neringa Šiupinskienė (centre) džiaugėsi, kad jos studentų darbus išvys ir Kėdainių krašte gyvenantys meno gerbėjai./Organizatorių nuotr.
Naudojo techniką, kuria lietuviai margina velykinius kiaušinius
Akvilė KUPČINSKAITĖ
Kėdainių dailės mokyklos ir Dotnuvos bendruomenės centro erdves papuošė ypatinga paroda, kurioje susiliejo Kauno architektūros lobiai ir senosios Azijos audinio dekoravimo technika, atgimusi jaunųjų Kauno kolegijos menininkų paveiksluose.
Žavėjosi erdvėmis
Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademijos tekstilės specializacijos studentų darbų paroda „Architektūros motyvai batikoje“ į mūsų kraštą atkeliavo Kėdainių dailės mokyklos pedagogės Eligijos Venclovienės kvietimu.
Parodos organizatorė Menų akademijos tekstilės programos vadovė Neringa Šiupinskienė liko sužavėta tiek istoriniame pastate įsikūrusios Dailės mokyklos, tiek ir Dotnuvos bendruomenės centro erdvėmis, leidžiančiomis puikiai atsiskleisti eksponuojamų kūrinių subtilumams.
Paroda dedikuota 100-mečiui
Laikinosios sostinės studentų darbų paroda skirta Kauno meno mokyklos įkūrimo 100-mečiui.
„Kauno miestas XIX a. pradžioje pasiekė Ąžuolų kalną, kuriame įsikūrė to meto inteligentai, – istoriją pasakoti pradeda N. Šiupinskienė. – Dailininko Justino Vienožinskio iniciatyva Ąžuolų kalne 1922 m. pradėta statyti Kauno meno mokykla.
1924 m. skulptorius Vincas Grybas mokyklos sklypą juosiančiai tvorai sukūrė pelėdų skulptūras, dėl kurių vėliau ir visas kalnas imtas vadinti Pelėdų kalnu. Šios skulptūros traukia akį ir džiugina praeivius iki šių dienų.
Šiemet minime pirmosios aukštosios meno mokyklos Lietuvoje įkūrimo 100-ąsias metines. Meno mokyklos rūmuose įkurtos studijos, biblioteka, paskaitų salė, mokytojų kambarys, kooperatyvas, mansardoje – dailininkų kūrybinių ateljė patalpos. 1928 m. rytinėje mokyklos pusėje pristatytos keramikos dirbtuvės.
Per šimtmetį mokykla patyrė nemenkas transformacijas – įkurta kaip aukštoji meno mokykla, sovietmečiu buvo pervadinta Stepo Žuko dailės technikumu, vėliau tapo Aukštesniąja meno mokykla. Nuo 2000-ųjų mokykla tapo Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetu, šiuo metu vadinasi Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademija, kurioje vykdomos aukštosios neuniversitetinės studijos. Nepakito tik tai, kad ant Pelėdų kalno ir toliau puoselėjami menai.“
Yra sričių, kur meno specialistų kritiškai trūksta – tai restauravimas.
N. Šiupinskienė
Iš buities – į meną
Parodoje „Architektūros motyvai batikoje“ eksponuojami studentų darbai savo tematika su Kauno miesto architektūra susiję ne atsitiktinai. Šie kūriniai, keliaudami po Lietuvą, neša žinią ne tik apie jaunųjų menininkų alma mater šimtmečio jubiliejų, bet ir apie projektą „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“.
Studentai Kauno architektūros lobius savo darbuose atkūrė pasitelkdami tūkstantmetį skaičiuojančią audinio dekoravimo – batikos – techniką. Tai marginimas dažais ir vašku.
„Lietuvoje batikos technika nebuvo labai įprasta. Dažniausiai mūsų kraštuose šią techniką naudojo vašku margindami velykinius kiaušinius, – supažindina N. Šiupinskienė. – Batikos technika atkeliavusi iš Azijos. Iš pradžių ji naudota buitiniam medžiagų marginimui, o paskui atėjo ir į meną.
Tada imta batikos technika margintus audinius naudoti ne tik drabužiams ar interjero detalėms (pagalvėlėms, kitiems dekoratyviniams akcentams), bet ir paveikslams. Taip numargintas audinys gali būti panaudotas ir kaip širmos ar lango užsklaida, nes vaško prisigėręs audinys persišviečia, taigi tampa tarsi vitražas.“
Galvosūkis žiūrovui
Kėdainių dailės mokykloje eksponuojama 10 darbų, o Dotnuvos bendruomenės centre šiek tiek daugiau – 12.
Įdomu tai, jog apžiūrint šią parodą užlieja žaismė ir smalsumas. Mat kiekvienas kūrinys nejučia žiūrovą tarsi įtraukia į galvosūkių žaidimą ir kviečia atspėti, kokį žinomą Kauno architektūros objektą jaunasis dailininkas pavaizdavo.
N. Šiupinskienė atskleidžia: „Studentai vaizdavo žymiuosius modernizmo laikotarpio Kauno pastatus: paštą, banką, filharmoniją, muzikinį teatrą; senuosius senamiesčio pastatus – Mykolo Archangelo bažnyčią, Vytauto bažnyčią, bažnyčių bokštus, rotušę, Perkūno namą, ir netgi peizažą – miesto vaizdą nuo Aleksoto kalno.“
Lietuvoje batikos technika nebuvo labai įprasta. Dažniausiai mūsų kraštuose ji naudota vašku marginant velykinius kiaušinius.
N. Šiupinskienė
Svečiavosi ir anksčiau
Ši Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademijos studentų darbų paroda mūsų krašte – jau ne pirmoji. Kiek anksčiau Kėdainių dailės mokyklos erdves papuošė N. Šiupinskienės kolegės Lolitos Grabauskienės studentų odos darbai.
Savo kūrinius tiek šioje, tiek ankstesnėje parodoje pristatę jaunieji menininkai yra stiklo, odos, keramikos bei tekstilės programos studentai. „Manau, jog keramikos bei stiklo darbai į Kėdainių kraštą dar taip pat atkeliaus“, – pradžiugina pašnekovė.
Trūksta restauratorių
Pasak N. Šiupinskienės, jaunoji karta meno studijų neaplenkia ir mato čia perspektyvią ateitį. Tiesa, kaip ir kiekvienoje srityje, taip ir mene – vienos studijos išgyvena aukso amžių, o kitos vis dar laukia savojo renesanso.
„Paklausiausios meno srities studijos yra interjero dizainas, įvaizdžio dizainas, fotografija, su kompiuterinėmis technologijomis susijusių meno krypčių studijos, – vardija N. Šiupinskienė. – Vis tik yra sričių, kur meno specialistų kritiškai trūksta – tai restauravimas.
Dabartiniai restauratoriai jau patys artėja prie garbaus amžiaus ir nebeturi, kam perduoti savo patirties, o specialistų pamainos istoriniam paveldui išsaugoti labai reikia.“
„Koks paveldas restauruojamas Lietuvoje?“ – pateikti kelis pavyzdžius paprašau pašnekovės.
„Kalbant apie stiklo specialybę, kolega restauruoja langų vitražus. Odos restauravimo specialistai daugiausia restauruoja knygas, tekstilės – iš visai nedidelių skiaučių rekonstruoja išlikusius tautinius drabužius, – pasakoja viešnia. – Tekstilės paveldas sunkiai išlieka. Pavyzdžiui, gobelenai. Jie audžiami iš vilnos, o šią ilgainiui ima ėsti kandys, nublunka spalvos, taigi reikia restauruoti. Geriausiai išsilaiko linas.“
Atsikandę mados, grįžtame prie tradicijų
Pasak N. Šiupinskienės, mada eina ir praeina, o persisotinę mados žmonės vis tiek ima ieškoti tradicinių dalykų.
„Štai norėjome, kad viskas būtų atlikta pasitelkiant technologijas – žmonės pirko masiškai siūtus drabužius, kurių buvo pilnos parduotuvės, o dabar jau vėl pasiilgsta rankų darbo, žmogaus prisilietimo – to, kas sukurta individualiai, todėl vėl grįžta pas siuvėjus, nes nori būtent jiems pasiūto drabužio. Manau, kad lygiai taip pat nutiks ir su tokiais menais kaip restauravimas – jų renesansas dar bus“, – šviesia ateitimi neabejoja pašnekovė.
Parodą „Architektūros motyvai batikoje“ apžiūrėti galite iki gruodžio 6 d.
