Parama iš Kėdainių pasiekė Bučoje išgyvenusią merginą
Antoninos dukrai Vladislavai, kuri per didžiuosius karo bombardavimus išgyveno Bučoje, su gerų žmonių pagalba nukeliavo parama.
Jorūnė LIUTKIENĖ
Prieš penkis mėnesius, kovo 2 dieną, savo automobiliu kartu su drauge pasiekusi Kėdainius Antonina iš Šiaurinėje Ukrainoje esančių Sumų (ukr. Cуми) mūsų krašte rado prieglobstį, gerų žmonių pagalbą ir pastovų darbą, tačiau krauju pasruvusioje Bučoje (ukr. Буча) pasiliko jos vienturtė dukra, kuri ir iki šiol yra ten, kartu su ją priglaudusiais svetimais žmonėmis. Su lietuvių pagalba pavyko suorganizuoti jiems paramą.
Dukros nepavyko pasiimti kartu
Ukrainietei Antoninai, kartu su drauge atvykusiai į Kėdainius su pačiais pirmaisiais nuo karo sprunkančiais ukrainiečiais, pavyko įsikurti Kėdainiuose mūsų kraštietės Vitos paruoštame vieno kambario bute P. Lukšio gatvėje.
Tuomet išvykstant Antoninos dukra buvo apšaudomose teritorijose ir negalėjo vykti kartu su mama ir jos drauge. Moterys ilgai lūkuriavo prie sienos, vis galvojo, kad jau pavyks prisijungti. Planavo, kad saugiai pasekę Lietuvą jau iš čia vyks jos pasiimti. Aplinkybės nebuvo palankios.
Antonina jau penkis mėnesius gyvena Lietuvoje. Ištrūkusią iš neregėto karo siaubo ją visi be išimties sutikti žmonės apglėbė šiluma ir pagalba, ji iš karto įsidarbino Kėdainių konservų fabrike. Tačiau dar anksti pavasarį pasakodama savo istoriją moteris ašarą braukė dėl savo dukros, likusios Ukrainoje ir įstrigusios Bučoje.
Pasirodžius straipsniui laikraštyje „Rinkos aikštė“ beveik už kelių dienų į viešumą iškilo sukrečiančios ir siaubingos skerdynių Bučoje detalės, buvo skaičiuojamos aukos, liudijami kraupūs faktai. Laimei, dvidešimt trejų metų Antoninos dukra Vladislava išgyveno pasislėpusi rūsyje.
Jau penkis mėnesius Lietuvoje gyvenančiai Antoninai supratingi Lietuvos žmonės ir visuomeninės organizacijos padėjo surinkti ir nugabenti paramą Bučoje likusiai jos dukteriai.
Aut. past.
Lietuviai organizavo paramą
Visai neseniai redakciją pasiekė Antoninos laiškas su padėka žmonėms, kurie prisidėjo, kad jos dukterį, likusią Ukrainoje, pasiektų reikalinga parama.
Skaitau jos žodžius: „Labai ilgiuosi namų ir savo vienintelės dukros, kuri liko Bučoje ir ištvėrė visus tuos karo baisumus, kuriuos mes matome per televizorių“ ir atrodo, kad girdžiu, kaip moteris verkia. Tuo metu, kai ėmiau pirmąjį interviu, Antonina kalbėjosi su savo dukra ir ten kaip tik vyko bombardavimai. Pokalbį mamai teko nutraukti.
Laiškas, lietuviškai dailia rašysena surašytas ne pačios Antoninos, bet jos atramos – bičiulės Vitos ranka, tačiau jis sklidinas Antoninos jaudulio, nerimo, dėkingumo ir meilės dukrai.
Kiek per 40 perkopusi moteris nuoširdžiai prisipažįsta, kad jai visko pakanka, tačiau kiekvieną dieną, kur bebūtų, ji mintimis vis sugrįžta į Ukrainą.
,,Kaskart pagalvoju, kaip ten laikosi mano dukra, kaip gyvena žmonės, kurie ją priglaudė. Aš supratau, kaip jaučiasi žmogus, netekęs savo namų, artimųjų, todėl nuolat kildavo mintis, kad galbūt aš galiu kuo nors padėti, bet tai buvo tik tylus pamąstymas“, – atvirai savo išgyvenimais dalinasi Antonina.
Kiek per 40 perkopusi moteris nuoširdžiai prisipažįsta, kad jai visko pakanka, tačiau kiekvieną dieną, kur bebūtų, ji mintimis vis sugrįžta į Ukrainą.
Aut. past.
Mintis išgirdo žmonės
Vieną dieną tiesiog į jos duris pasibeldė patys lietuviai, artimai su Antonina bendraujantys žmonės ir patys pasakė jai, kad nori suorganizuoti paramą į Bučą žmonėms, kur gyvena Antoninos dukra. Jie patys susisiekė su organizacija „Mėlynai geltonas lašelis. Kėdainiai“ ir pradėjo rinkti paramą.
Antonina dar kartą įsitikino, kad žmonių gerumui nėra ribų. Nes paramos buvo surinkta labai daug. Organizatoriams teko kreiptis į visuomeninę organizaciją „Lukšų vyrus“, kad padėtų paramą nugabenti tiesiai į Ukrainą pagal konkretų adresą. Viskas pavyko. Į Bučą buvo išgabenta parama.
Tą dieną, kai viskas įvyko ir parama pasiekė Bučą, Antonina netvėrė džiaugsmu. Ji norėjo kuo greičiau pasidalinti žinia.
„Svajonės pildosi“, – kartojo moteris, o laiške redakcijai parašė: ,,Esu labai dėkinga visiems: lietuviams, kurie mane suprato, „Lukšų vyrams“, organizacijai „Mėlynai geltonas lašelis. Kėdainiai“ ir Pikelių reabilitacijos centrui bei kėdainiečiams, kurie aukojo. Žodžiai stringa, ašaros kaupiasi akyse, nes negaliu atsistebėti, kad lietuviai tokie puikūs ir užjaučiantys, besidalinantys viskuo ir laukiantys Ukrainos pergalės“, – sako Antonina siųsdama padėką už negailestingai karo niokojamoje Ukrainoje likusiai dukteriai nusiųstą viltį ir palaikymą.
6 Komentarai
neašarodamas beskaitant šį pasakojimą…O kaip skaudžiai duria širdį prisimintas Kursko srities Ščigry mieste matytas vaizdas ir girdėti žodžiai,,Liš by niebylo voiny“.Gamykloje trumpo atokvėpio metu ten dirbusios moterys ant juodos forminės duonos užsibarstė druskos ir valgė ją.Ne iš bado ar neturto visa tai buvo-jos paprasčiausiai taip įpratę nuo karo ir to meto buvusių nepriteklių.Pavaišinau jas viršininkams dovanai atvežtais lietuviškais šokoladiniais saldainiais.Padėkojo,paėmė ,bet nevalgė.Vaikams paragaut parneš…Liūdna dabar skaityt kaip šmeižiama nekalta dalis rusų visuomenės.Juk ir mes esame ne mažiau tokie pat kvaili ir einame kur mums rodo valdantieji, kartu bliaudami patriotinius šūkius ir niekindami šią užguitą tautą.Bėda ne putine ar landsbergyje-bėda su mūsų ir jų galvose stringančiu proteliu.Tik pasipurtyt reiktų ir it rudeninio lietaus lašai nukristų šios erkės…Bet,deja,tenkinamės mekenimu ar jau retkarčiais pasitaikiusiu garsesniu pabliovimu.,,Chotiat ly russkyje voiny“dabar skambėtų kaip pasityčiojimas iš tų vaikinų, po beržais gulinčių svetimoje žemėje…
Jus ką čia pliauškiat apie saldainius!
Geriau pasidomėkit kaip ir ką valgo mūsų vargstančių šeimų vaikai!
Jie tų saldainių ir matyt nemato!
Jaučiasi, kad tavo galvoj stringantis protelis!
Paremkite pirmiausia savo žmones, vaikus, nes jus jų nematot arba nenorit matyti!
Toks reiškinys- kolektyvinė atsakomybė. Rusijoj tik 10- 15% gyventojų nepritaria karui ir putleriui. Ir tie patys emigravo, arba kalėjime sėdi, arba nužudyti. Russkije vsegda chotiat voiny, nes toks jų mentalitetas. Reikia jiems den pobedy, veteranov voiny, besmertnovo polka….O po berželiais guli ne tik rusai.
kaip tamsta sakai,tai gal141 mūsų išrinktąjį kartu su Čmiliova ir Šimonyte reilkia ir patraukt atsakomybėn už bardaką Lietuvoje.Ar skaitai, kad tauta tuti būt atsakinga už šių puspročių veiklą?
O kas išrinko tuos puspročius, kaip jie atsidūrė valdžioje? Ar kartais, tamsta, nebalsavai už juos?
Dar mazai visko tiem darmajedam nei jie dirba nei ka tose konservuose per sunku princesems xoxolems