Onkologinę ligą įveikusi kėdainietė Ramunė: „Didžiausia klaida – nuleisti rankas“

Beveik trejus metus Kėdainiuose veikia onkologinėmis ligomis sergančius kraštiečius bei jų šeimas įkvepiančiai bendrystei burianti asociacija „Švęsk gyvenimą“, kasmet vasarį kviečianti drauge paminėti Pasaulinės kovos su vėžiu dieną. Nors rodytųsi, jog daugybę kančių atsiuntusius išbandymus patyręs žmogus turėtų plūsti savo likimą, tačiau šios bendruomenės narių gretose meilės pasauliui, šypsenų bei dėkingumo kiekvienai naujai dienai yra tiek, kad pasimokyti vertėtų daugeliui. Tai žmonės, kurie išties geba meistriškai švęsti gyvenimą pačia aukščiausia nata.

Bendrystė stiprina

Sergamumas vėžinėmis ligomis Lietuvoje gąsdinančiai auga ir paliečia vis daugiau šalies šeimų, todėl tokių asociacijų kaip kėdainiečių įkurtosios „Švęsk gyvenimą“ veikla tampa irgi aktualesnė bei reikšmingesnė.

Asociacijos bendruomenė Pasaulinę vėžio dieną minėti pradėjo tradiciškai – pamaldomis Šv. Juozapo bažnyčioje už sergančiuosius onkologinėmis ligomis. Vėliau parapijos namuose svečių laukė padėkos popietė, koncertas ir vaišės.

„Minėdami Pasaulinę kovos su vėžiu dieną siekiame padėkoti mums padedantiems žmonėms. Tokiomis akimirkomis pajuntame, kokie svarbūs yra žmogiškieji ryšiai ir kokie stiprūs esame kartu, – sakė viena iš asociacijos įkūrėjų Gitana Stasytienė. – Taip pat pristatydami savo asociacijos veiklą tikimės padrąsinti vėžio diagnozę išgirdusius kraštiečius prisijungti prie mūsų.“

Liga neturi užgožti gyvenimo

Asociacija „Švęsk gyvenimą“ veiklą pradėjo 2023 m. balandžio 21 d. Ją įkūrė šešios steigėjos, o šiandien bendruomenė jau vienija 20 narių.

„Mes tikime, kad liga yra tik gyvenimo kelio atkarpa, kurią reikia įveikti. Ji neturi užgožti gyvenimo įvairovės ir džiaugsmo, todėl per trejus savo veiklos metus daug keliavome, bendravome ir mokėmės: gaminome žvakes, žemaitišką kastinį, stebėjome totorių tradicinio patiekalo – šimtalapio – gamybą, mėgavomės gongų garsais, lankėmės spektakliuose, koncertuose, netgi nukeliavome į Milaną, – asociacijos džiaugsmus entuziastingai vardija G. Stasytienė. – Naujos kultūrinės patirtys padeda nesusikoncentruoti į savo ligą.“

Kraštiečiai palaiko

Asociacija „Švęsk gyvenimą“, vos įsikūrusi, sulaukė didžiulio Kėdainiuose veikiančių įstaigų, organizacijų ir bendruomenių palaikymo.

„Glaudžiai bendradarbiaujame su  Kėdainių rajono savivaldybės Visuomenės sveikatos biuru. Dalyvaujame prevencinėse programose, giliname žinias apie sveiką mitybą bei fizinę sveikatą. Pernai gegužės–birželio mėnesiais turėjome galimybę dalyvauti Onkologinių ligų prevencijos bendruomenėje programoje, skirtoje onkologinėmis ligomis sergantiems asmenims ir jų artimiesiems, – pasakoja G.  Stasytienė. – Taip pat džiaugiamės jausdami nuolatinę klebono – kun. dek. Žydrūno Paulausko paramą ir bičiulystę.“

Vėžys paguldė į patalą

Žavinga, spindinčių akių, smulkutė kraštietė Ramunė Merkininkienė savo dailia išvaizda primena gyvenimu besimėgaujančią moterį. Nė neįtartum, kad prieš kiek daugiau nei dvejus metus jos kasdienybė bėgo ligoninėje. Ramunė asociaciją „Švęsk gyvenimą“ atrado dar kovodama su liga.

„Su šia bendruomene savąjį gyvenimą švenčiu jau pusantrų metų, – šypsosi Ramunė. – Kai gulėjau ligoninėje ir negalėjau vaikščioti, man buvo labai sunku, todėl ieškojau žmonių, kurie suprastų, ką patiriu, – širdį atveria pašnekovė. – Šeimos, artimųjų palaikymas buvo didžiulis ir neįkainojamas, jie man neleido palūžti nė akimirkai. Vis tik jaučiau, kad jie negali išjausti to, ką išgyvenu aš, nes paprasčiausiai nėra to patyrę.

Taigi pamačiusi, kad Kėdainiuose susikūrė tokia šauni bendruomenė, nusprendžiau, jog pradėjusi vėl vaikščioti būtinai prisijungsiu.

Kai pagaliau sulaukiau tos akimirkos, Gitana mane pakvietė į vieną iš asociacijos renginių. Tai buvo psichologinis užsiėmimas. Atėjau, visi piešia, niekas manęs neklausinėja apie ligą, nesibėdavoja – visiems smagu. Grįžau namo pakylėta. Supratau, jog viskas bus gerai – ši liga manęs nesužlugdys ir neatims gyvenimo.

Iki šiol iš kiekvieno mūsų susibūrimo namo grįžtu puikios nuotaikos, net vyras pastebi, sako, kad čia pasikraunu energijos, – juokiasi Ramunė. – Man ši benduromenė labai svarbi ir reikalinga.“

Liga tūnojo daug metų

Ramunė sutinka pasidalinti ir savo ligos istorija, šviesiai vildamasi, kad jos patirtis gali pagelbėti kitiems.

„Mano diagnozė – dauginė mieloma. Tai kraujo liga, sugadinusi visus kaulus, – pasakoti pradeda moteris. – Man vis paskaudėdavo tai vieną koją, tai kitą, tai ranką. Kartą pajutau, kad nelabai galiu pakelti vieną koją. Kreipiausi į gydytojus. Kraujo tyrimas rodė truputį nukritusį hemoglobiną, bet tai įtarimų nekėlė. Tikrąją prastos savijautos priežastį atskleidė kompiuterinė tomografija – ji parodė metastazes. Vėliau man buvo atlikta biopsija – paimtas mėginys iš kaulų. Tada sužinojau tikslią diagnozę.“

Ramunės liga, pasak medikų, nebuvo žaibinė – ji daug metų neišsiduodama klastingai vystėsi.

„O kai pažeidė didžiąją dalį kaulų, tada pasireiškė taip, kad žvelgti pro pirštus nebuvo įmanoma, – sako kėdainietė. – Vieną rytą namuose einant į kitą kambarį skausmas mane pakirto taip stipriai, kad net pradėjau rėkti. Atbėgęs vyras spėjo pagauti į glėbį ir viskas – mane paguldė į ligoninę, nes nebegalėjau atsikelti, nepajėgiau vaikščioti, net apsiversti. Skausmas buvo tiesiog baisulinis.

Ligoninėje praleidau beveik metus. Keturis mėnesius visiškai nevaikščiojau. Kai gydytojai pradėjo mane statyti ant kojų, aš nepajėgiau savęs išlaikyti. Mokytis vaikščioti teko pradėti iš naujo – su vaikštyne.

Nors gydytojai sakė, kad be vaikštynės judėti negalėsiu apie du–tris mėnesius, bet aš taip norėjau vėl eiti, jog paneigiau medikų prognozes ir savarankiškai judėti pradėjau kur kas anksčiau, – šypsosi Ramunė. – Tarsi kokia mistinė jėga mane būtų kėlusi.“

Sunkumai laikini

Ramunė neslepia – atrasti taiką su netikėta diagnoze prireikė laiko.

„Iš artimųjų niekas nebuvo sirgęs onkologine liga, todėl išgirdusi savąją diagnozę jaučiausi sugniuždyta, – prisimena moteris. – Minčių buvo labai baisių. Tiesiog nenorėjau gyventi būdama neįgali. Džiaugiuosi, kad artimieji – mama, vyras – mane labai palaikė. O kai atsiguliau į ligoninę, iš karto paprašiau konsultacijų su psichologu. Ši specialistė buvo nuostabi moteris ir man labai padėjo.“

Vėžį įveikusi kėdainietė stiprybės tikisi įkvėpti tiems, kurie apie onkologinę ligą sužinojo neseniai.

„Taip, iš pradžių atrodo, kad pasaulis tiesiog griūva, – savo išgyvenimus prisimena Ramunė. – Gydymą pereiti reikės, viską teks iškentėti, bet tai laikina, o paskui viskas bus gerai. Svarbiausia tuo tikėti. Tiems, kurie nuleidžia rankas, neveja šalin pesimizmo ir slegiančių minčių, gyti išties sunkiau. Dabar medicina sparčiai žengia į priekį, todėl tikėkite ja ir savimi.“

Pašnekovė atvirauja, jog po kartaus gyvenimo išbandymo, dabar kiekvienos dienos skonis jai visai kitoks. „Nesijaudinu dėl smulkmenų ir susitelkiu į tai, kas man teikia džiaugsmą“, – šypsena pokalbį užbaigia Ramunė.

Asociacijos bičiulė – psichologė

Itin artima asociacijos „Švęsk gyvenimą“ narių bičiule ir nepamainomu emociniu ramsčiu tapo kaunietė psichologė Jūratė Marcinkevičienė, kėdainiečius lydinti visus asociacijos veiklos metus, rengianti paskaitas ir praktinius užsiėmimus, ugdančius gebėjimą suvaldyti stresą bei atgauti ramybę.

„Išgirdęs vėžio diagnozę žmogus išgyvena tam tikrus gedulo etapus, – dėmesį atkreipia specialistė. – Tokiu metu labai padeda buvimas bendruomenėje. Asociacija „Švęsk gyvenimą“ yra tarsi savitarpio pagalbos grupė, nes čia susitinka labai panašias ligos diagnozes išgirdę žmonės. Tai leidžia patirti bendrumo jausmą, padeda suprasti, kad nesi vienas.

Sulaukus diagnozės svarbiausia nelikti vienam, neatsiriboti, iš pradžių gal ir per prievartą, bet stumtelėti save ir nueiti į pirmąjį susitikimą. Motyvacija atsiranda bedarant, – dėmesį atkreipia psichologė. – O bendrystės jausmas, kai tau nereikia aiškinti, ką tu išgyveni ir kaip jautiesi, nes visi supranta, kad tau sunku, tas palaikymas šį kelią jau įveikusių žmonių grąžina stabilumą po kojomis.“

Ne pramanai: pozityvumas išties padeda

Psichologė J. Marcinkevičienė vienareikšmiškai taria, jog pozityvus psichologinis nusiteikimas ir pakilios emocijos išties teigiamai veikia žmogaus organizmą ir padeda gyti. Tai jokie pramanai.

„Tai veikia ir labai stipriai, – patikina J. Marcinkevičienė. – Gebėdami į kasdienybę žvelgti pozityviai mes stipriname savo emocinį atsparumą. Tai apskritai yra tarsi mūsų stuburas, padedantis įveikti iššūkius su mažiausiais nuostoliais.

Moksliniai tyrimai įrodė, jog vilties jausmas ir tikėjimas sergantiesiems sunkiomis ligomis davė kur kas geresnius gydymo rezultatus. O grąžinti prarastą viltį gali būtent nuoširdi, atvira bendrystė, – sako psichologė. – Ši asociacija žmogui duoda impulsą švęsti gyvenimą geriausiu būdu, kaip jis šiandien gali. Taip, kartkartėmis pasibėdavoti yra labai gerai, tačiau nereikia sau leisti užsibūti šiose emocijose. O čia susirenka žmonės, turintys vidinio impulso švęsti gyvenimą nepaisant užklupusių iššūkių, net kai ligos ar sveikimo eiga nėra aiški. Bendrystėje tu gali lengviau atrasti ir kurti tas gerąsias patirtis, kurios bent šiek tiek padeda išbūti sunkiuosius momentus.“