Kaip už gerus darbus neatsidurti gyvenimo paraštėse prisidengus kibiru savo veidą

 Kaip už gerus darbus neatsidurti gyvenimo paraštėse prisidengus kibiru savo veidą

Feisbuko paraštėse, o iš Marko Zuckerbergo platybių žiūrint visiškame jo užkampyje užgimsta kalba apie – savanorystę. Tema, kuri vystosi šimtmečiais visame pasaulyje ir aptarinėjama bei skatinama įvairiais lygmenimis. Kas turi teisę savanoriauti, o kas apie tai kalbėti?

Asociatyvi nuotr.Apskaičiuojama nauda

Savanorystė įvairiose šalyse prasidėjo dar ankstyvaisiais viduramžiais. Per šimtmečius stiprėjo, silpnėjo ir vėl augo. Prisiminkime net gūdžiu sovietmečiu, kai tokia veikla buvo visiškai suvaržyta pas mus, žmonės susiburdavo padėti vienas kitam nukasti bulvių derliaus.

To tik nevadino savanoryste. Bet net komunistinis režimas nesunaikino žmogiškumo esmės: pagalbos ir atjautos. Dabar savanorystės vertė auga ir apskaičiuojama pinigais.

2011 metais atliktoje Europoje vyraujančių savanorystės modelių analizėje įvardinta, kad Didžiojoje Britanijos (2009 metų duomenimis) bendras indėlis į ekonomiką iš savanoriškos veiklos siekia 22,7 milijardo svarų sterlingų.

Danijos skaičiavimai rodo, kad 2003 metais indėlis iš savanoriškos veiklos siekė 36,747 milijardo Danijos kronų arba 2,6 % viso šalies BVP.

Mūsų kaimynai estai, remdamiesi Johno Hopkinso teorija, yra paskaičiavę, kad ekonominė savanoriško darbo vertė jų šalyje siektų apie 172,5 mln. EUR (pagal 2009 m. spalio mėn. valiutos kursą).  

Atrodo, 2009 ar 2010 metais Briuselyje būnant Europos Komisijoje teko girdėti apie įspūdingas eurų sumas, skiriamas savanorystei skatinti visoje Europoje. Deja, jų jau nebepamenu.  

Savanorystę gerbia, bet bijo veidų

Dar 2008 metais atlikus Lietuvos gyventojų apklausą, 87 proc. gyventojų pasisakė, kad savanorystė yra gerbtina veikla, kuri duoda daug naudos visuomenei.

2011 atlikus kitą reprezentatyvų Lietuvos gyventojų tyrimą, 78% respondentų teigė, kad Lietuvos gyventojai nėra aktyvūs savanoriškoje veikloje. Tai, kad savanoriškoje veikloje yra patys dalyvavę nurodė tik apie trečdalis (34%) respondentų. Kodėl? Nes niekas jiems nepasiūlė. Tai atsakiusių tarp jaunimo buvo 46 %, tarp bedarbių – 53%.

Savanorystė yra viena iš priemonių, kuria pavieniai asmenys (pavieniai asmenys!) ar grupės gali atkreipti dėmesį į žmogiškąsias, socialines, aplinkosaugines ar kitokias problemas. Savanorystės tikslas − teikti ekonominę naudą bendruomenei, o ji pati skatina humaniškumą ir toleranciją.

Todėl tikrai stebina, kad užkampio profilyje aptariama savanorystės idėja, subjektyviu kai kurių diskusijos dalyvių manymu, turėtų būti iliustruojama ne savanorių nuotraukomis. Tai kuo? Gal kibirais!?

Palyginimas grubus, bet koks skirtumas tada kuo iliustruoti savanorystės temą, jei savanoriaujančių asmenų nuotraukos jautriai kraštiečių akiai yra netinkamos. Mat tekstams, kurių tikslas aktyvinti ir skatinti savanorystę, anot žinovų, vertingiau būtų parinkti asociatyvias nuotraukas, o ne parodyti herojų veidus.

Kas turi skatinti savanorystę?

Čia labai noriu įterpti, kad mintis kviesti savanorius į pagalbą mūsų medikams ir kilo savivaldybės ir medicinos įstaigų vadovų diskusijoje visiškomis force majeure aplinkybėmis. Kai sergamumas koronavirusu drastiškai kilo, kai visą regioną aptarnaujanti mūsų ligoninė turėjo sunkiais ligoniais aklinai užpildytas 75 lovas su deguonimi, o dar du pacientus pastoviai pajungtus prie dirbtinių plaučių vėdinimų aparatų.

Kai patys medikai niekaip negalėjo išsivaduoti iš pandemijos protrūkio gniaužtų ir elementariai trūko kam išnešti pilnus kibirus iš ligonių palovių. Meras Valentinas Tamulis kreipėsi į Kauno klinikas prašydamas atsiųsti mums studentų rezidentų.

Kalbėdama apie tą faktą labai rizikuoju būti užmėtyta akmenimis. Vyraujantis minčių vėjas yra toks: politikai patys negali sugalvoti ir padaryti nieko gero, o jei jau taip nutiko, tai turi apie tai nuolankiai patylėti ir pratariamai linkčioti, kai liaudyje apie jų inicijuotus ir padarytus darbus mažiausiai būtų ištariama, „viskas įvyko savaime“, o dar geriau pagražinama, kad viskas buvo tos pačios liaudies ir sugalvota, ir net įgyvendinta. Mūsuose dar būtų pridėta, kad tik reikalaujant ar paspaudus visuomenei.  

Tyrimai gi rodo, jog žmonės mano ir tiksi savanoriškos veiklos skatinimo būtent iš valdžios institucijų (taip teigia 50 % apklaustųjų. Tada patys savanoriai (45%) ir žiniasklaida (44%). Bet pasirodo, dar po dešimtmečio jau reikalaujame, kad mūsų savanorystė jokiu būdu neturėtų savo konkretaus veido.

Spaudimą, beje, patiria ne tik politikai. Tą patį išgyvena ir kitos savanoriškos organizacijos, pavyzdžiui, Kėdainių moterų LIONS klubas. Viską duokite, darykite, bet patylėkite. 

Pamenu tą situaciją, kai bendrame pokalbyje mero pavaduotojas Paulius Aukštikalnis ir pasišovė eiti savanoriauti į patį karštąjį tašką – COVID-19 skyrių. Tą jis pasisiūlė padaryti spontaniškai ir pažadėjo ligoninės direktoriui Stasiui Skauminui. Ir ėjo savo žodžio tesėti. Taip ir turi būti. Politikas labiausiai iš visų ir turi tesėti savo žodį.

Nebūdamas komunikacijos profesionalas jis pats rašė jautrius tekstus, kuriais kaip mokėjo taip skatino išdrįsti ateiti į ligoninę. Jam reikėjo pakviesti žmones ne aplinkos tvarkyti (57 % savanorių teigia, kad eina tvarkyti aplinkos), o žiūrėti mirčiai į akis ir dirbti tikrai ne maloniausius darbus. Ir pats ten būdamas, ir iš ten rašydamas žinojo, kokie ne pyragai tokia jo savanorystė. Tai ar tikrai jo nuotrauka neturėjo ir negalėjo būti iliustruotas tekstas kviečiantis kitus savanoriauti?

Reitingai kyla, reitingai leidžiasi

Ai dar liko potemė „reitingai“. Neva visi jie eina dėl reitingų. Ar tik nebus čia tas posakis „kuo pats s… tuo ir kitus…?

Savanorystė krauna socialinį kapitalą. Tai normalu. Asmeniškai esu įsitikinusi, kad visuomenėje egzistuoja ir veikia netiesioginis abipusiškumas. Be to, kiekvienas geras darbas didina reitingus. Ne tuos politinius, kuriuos galima primityviai pamatuoti, ar kokius ten tuos negeruosius, bet tuos, kurie skaičiuojami kaip karmos taškai ir kurie mums patiems padeda jaustis labiau žmonėmis, negu zukenbergo viščiukais.  

Savanorystės reikia − vieningai supranta visas pasaulis. Tik lieka klausimas, ar remiantis socialinio tinklo paraštėse gimusiomis rekomendacijomis tuos žmonės, kurie tai daro, vis dėlto pridenkime kibirais.

Nereikia stebėtis. Tokios rekomendacijos gimsta todėl, kad savarankiškos veiklos mastai Lietuvoje dar nėra dideli ir todėl gyventojų suvokimo lygis apie savanorystę yra taip pat gana menkas.  

Belieka tik tikėti, kad orūs ir mąstantys skaitytojai ir žiūrovai palenkia zukenbergo galaktikos paraštes ir tokių diskusijų neužmato būsimi savanoriai, nes net nuoširdžiai visiškai nesitikėdami ir nesiekdami reitingų ar savireklamos iškilus reikalui paliudyti apie savo gerus darbus nė vienas, matyt, nesitiki būti pridengtas kibiru.

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video