Jie dirba dėl mūsų. Likime namuose dėl jų
Artėja Kalėdos. Praėjusią savaitę skambinome ir rašėme Kėdainių PSPC, ligoninės, Šeimos klinikos medikams, slaugytojoms, slaugėms. Širdyje bijodami, kad skambutis prižadins po budėjimo, jausdamiesi kvailai, nes žinome, kad klausimai apie Kalėdas yra tiesiog makabriški.
Dauguma pokalbių baigėsi verkimu. Kai kada jau atsiliepus, iš drebančio balso buvo galima, kad kalbės žmogus, kuriam jau visko per daug.
Kai kurie verkė dėl sergančių. Tų, kurie kas dieną vis labiau nyksta, o akyse jau matai, kad jiems liko nedaug. Viena slaugytoja pasakojo, kad tuose senučiukuose mato savo tėvus. Ji verkė, nes kažkieno tėvai, kažkieno seneliai Kalėdų nešvęs. Daugiau niekada.
Kiti verkė dėl savęs ir dėl kolegų. Dėl mažiausiai 4, o neretai ir 6 ar 9 valandų tuose apsauginiuose kostiumuose. Vakuumuoti žmonės, kurie net į tualetą nueiti negali.
Kurie per parą budėjimo išgeria du puodelius vandens, ir tai jų dienos maistas.
Kurie bijo atsisėsti, nes žino, kad tiesiog nebepajėgs daugiau atsistoti.
Kurie naktį eina nuo ligonio iki ligonio ir dėlioja jiems deguonies kaukes, kurias jie nusimeta. Jie uždeda kaukę, o žmogus ją plešia lauk, koneveikdamas ir vydamas šalin. Jie vėl deda kaukę, o žmogus nusiplešia ją. Deguonį, kurio visiems neužtenka.
Susipyksta gydytojai ir slaugytojos.
Kaip sužiūrėsi 50 ligonių vienas žmogus? Taip ir eina nuo lovos prie lovos. Trepsi visą naktį, kol galiausiai pasikeitus pamainai išsineria iš prakaitu priplėkusios antros savo odos.
Grįžta namo, krenta į lovą ir bando atvirsti į žmogų.
Ar jie švęs didžiausias metų šventes? Švęs. Kas darbe, dėliodami tas numestas kaukes, laikydami už rankos oro sitngantį žmogų. Kas, kaip loterijoje ištraukę laimingą bilietą, bus namuose. Kas su viltimi, kas su pasitenkinimu dėl išgelbėtų pacientų, kas su akmeniu širdyje, kad išgelbėti ivsų visgi nepavyko.
Apie tai plačiau – rytojaus laikraštyje.
