Muzika, gydanti ir skausmą, ir baimę, ir abejingumą (su nuotraukų galerija)
Šeštadienio pavakarę Daugiakultūrio centro erdvę užpildė ne tik jautrūs koncerto „Laikykitės, mažyliai. Matukui“ muzikos garsai. Sausakimšoje salėje tvyrojo rimtis ir susikaupimas. Šią savaitę visą šalį sukrėtęs žiaurumo aktas Kėdainiuose, Mindaugo g. 12-ame name, abejingų nepalieka.
„Ne mano tai reikalas, ne mano problemos, ne mano vaikas, kurį spardo ne mano brolis, ne mano sesuo už kampo voliojas, tikriausiai, girta, ne mano žmona dabar klykia už sienos, ne mano bute, ne mano tai skausmas, ne mano mirtis, ačiū Dievui, aš gyvas dar, man teko korta gera…“ – renginio pradžioje kalbėjo kėdainiečiams puikiai pažįstamas pastorius Arvydas Malinauskas.
Koncerto metu graudinosi ne vienas.
[quote author=“J. Gikniūtė – Kočetova“]Gal ne šiandien, gal ne ryt, bet tikrai būsime išgirsti.[/quote]
Jauna mama, greta saves glaudusi Matuko amžiaus berniuką, kuris braukė mamai per skruostus riedančias ašaras.
Smurtu prieš smurtą?
„Smurto problema Lietuvoje ne tik labai gaji, bet ir labai giliai įsišaknijusi. Kiek tenka skaityti po pastarųjų dienų įvykių žmonių rašomus komentarus – aš suprantu, kad visi esame apimti baimės ir nerimo – bet kadangi už mamos ir patėvio poelgį komentatoriai siūlo atsakyti fizinėmis bausmėmis, vadinasi, smurtas mumyse yra labai giliai. Mano įsitikinimas ir šešerių metų moterų krizių centre patirtis sako, kad tik gerumu, meile ir supratimu to dalyko galime išvengti. Smurtas niekur neveda“, – žodžius sunkiai rinko susijaudinusi Kėdainių rajono moterų krizių centro vadovė Rita Stakniūnienė.
Ne „kaip tu jautiesi?“, o „kokį automobilį vairuoji?“
R. Stakniūnienė pažymėjo, kad mūsų visuomenėje esti labai gilus susvetimėjimas. „Gyvename tik matydami savo kiemą ir nežinodami, ką veikia kaimynas, kuo jis gyvena. Matome tik tai, kiek vaikų jis turi, kada grįžta iš darbo ir kokį automobilį vairuoja. Norėdama išvengti tokių kraupių įvykių, bendruomenė turi būti nuoširdesnė ir ne tokia pasyvi. O vienintelis būdas tai pakeisti – mūsų visų noras keistis, vienytis, matyti svetimo skausmą, nebūti abejingiems tiems žmonėms, kuriems labiausiai reikia pagalbos, – kalbėjo moteris. – O kreiptis tikrai yra kur. Yra įvairios įstaigos ir organizacijos, kurios gale padėti. Deja, ne visada žmonėms, kuriems tikrai reikalinga pagalba, kreipiasi. Daugeliu atvejų reikia, kad kažkas jį pastūmėtų veikti.“
[quote author=“J. Gikniūtė – Kočetova“]Ne tylėkim, o ką nors darykim, ir mus tikrai išgirs.[/quote]
Kėdainių rajono moterų krizių centras rūpinasi moterimis, kurių gyvenimuose smurtas artimoje aplinkoje yra dažnas atvejis. Tai, be jokios abejonės, negrįžtamai paveikia ir mažiausius šeimos narius: „Jeigu vaikai ir nėra skriaudžiami, jie visa tai mato ir ateityje toks gyvenimo būdas tampa gyvenimo norma.“
Muzikantams – ne vis vien
„Mes, muzikantai, pastarųjų dienų įvykių nepateisiname. Tad šiuo koncertu norime pasiųsti žinutę ir pasakyti, kad mums rūpi, kad nesame abejingi ir kad norime ką nors keisti“, – sakė Kėdainių muzikos mokyklos mokytojas Jonas Stankevičius.
J. Stankevičius neabejoja, kad muzikos kalba, lyginant ją su raštu ar žodžiais, yra vienas stipriausių dalykų.
Susirinko – su viltimi
„Vėlų ketvirtadienio vakarą po to, kai Didžiosios Rinkos aikštėje kraštiečiai degė žvakutes už Matuką, man paskambino Jonas. Kai jis pasakė turįs mintį, kurią nori realizuoti, mes mielai prisijungėm ir padėjom.
Koncerto organizavimas vyko žaibiškai, liko tik stebėti, kaip noriai muzikantai sutiko atlikti kūrinius atminimo koncerte,– pasakojo viena iš idėjos įgyvendintojų, „Centro FM“ atstovė Justina Gikniūtė – Kočetova. – Bendrumo jausmas pasireiškė visame kame.“
[quote author=“R. Stakniūnienė“]Tik gerumu, meile ir supratimu to dalyko galime išvengti. Smurtas niekur neveda.[/quote]
Šventai tiki: „Būsime išgirsti!“
Moteris tiki, kad šiai dienai Lietuvoje susiklosčiusi situacija nėra beviltiška. „Šįvakar visi čia susirinkome ne iš beviltiškumo, o su viltimi. Ne tylėkim, o ką nors darykim, ir mus tikrai išgirs. Gal ne šiandien, gal ne ryt, bet tikrai būsime išgirsti,– neabejojo J. Gikniūtė – Kočetova ir priminė, kad per ketvirtadieninę žvakelių akciją žmonės, susikibę rankomis, stovėjo ir po to, kai baigė balsu sakyti maldos žodžius. – Visuomenė jautėsi moraliai pažeista. Jautėsi žodžiais nenusakomas bendrumas. Tikiuosi, kad šitaip mes tapsime mažiau abejingi.“
….
O Lietuvoje taip ir neužgęsta žvakelės, liepsnojančios keturmečio Matuko atminimui…
[#gallery=615#]
