Mokytoja, priėmusi ne vieną iššūkį ir besiruošianti šuoliui į naujas aukštumas

Jorūnė LIUTKIENĖ

Kėdainietė Juozo Paukštelio mokyklos mokinė, Šviesiosios gimnazijos II laidos abiturientė, po pirmosios savo darbinės patirties sukūrusi šeimą ir pagimdžiusi pirmagimį sūnų Danguolė Chochlovienė sugrįžo į Kėdainius ir čia priima vieną iššūkį po kito. Danguolė Vilniuje mokėsi Pedagoginiame universitete ir po studijų ten pasiliko. Pirmasis darbas prekybos centro informacijos centre nebuvo labai svarbus, o namų ilgesys didelis. Sugrįžti jai pasiūlė vyras Edgaras, suprasdamas, kad toli nuo artimųjų su pirmagimiu vaikeliu jaunai moteriai nėra lengva Vilniuje. Čia buvo arčiau tėvai, draugai, sava aplinka. Jis pats susirado naują darbą, nors lengva nebuvo. Grįžusi į Kėdainius rado tik dalį klasiokų, draugų, bet gyvenimas Kėdainiuose jai prilipo. Didmiesčio ir miestelio tempas kardinaliai skiriasi. Ten viskas turi būti greitai, o čia ramiau, ten paviršutiniška, o čia − nuoširdžiau. Danguolė jaučia tą nedidelį sąstingį mūsų mieste – žmonių nenorą išeiti į miestą, jame būti, vakarieniauti, tačiau to per daug nepasigenda. Čia žmonės mieliau eina vieni pas kitus į svečius nei į kavinę ar barą, bet gal todėl tarp žmonių užsimezga artimesni ryšiai.

Atitrūkti po darbo

„Ko trūksta Kėdainiams? Gero teatro, ne to, kuris atvažiuoja su mažai dekoracijų ir keletu vaidmenų, o tikro. Tai būtų jaunimui euforija, išėjimas iš realios kasdienybės ir rutinos“, – sako vos 35-erių sulaukusi moteris D. Chochlovienė. O visa kita jai čia patinka.

Danguolei pačiai svarbiausia išsikrauti nuo visų emocijų, blogų energijų, kurių susikaupia, todėl jos laisvalaikis dabar bėga treniruoklių salėje.

D. Chochlovienė ir pati turi leidimą vesti kūno kultūros ir grupines treniruotes, bet tas etapas jau nueitas. Dabar salėje ji išsikrauna ir palieka visus užslėgusius dalykus ir jaučiasi pailsėjusi. Taip pat labai svarbu pakeisti aplinką, nes namie – rutina.

– O iš kur ta bloga energija?

– Iš požiūrio, iš aplinkos, iš neigiamo nesuteikimo, negatyvo, kurio pilna aplink. Aš sugeriu viską, ką kiti pasako neigiamo, nes pati neišsakau nieko, o stengiuosi keisti požiūrį į nepatinkančius dalykus.

– Pasakykite pavyzdį, – paprašau.

– Pavyzdžiui, kad ir kėdžių nešiojimas prieš ir po renginių – jis niekam nepatinka, dažnai visi niurna ir man tai nepatinka, bet aš sakau sau – „Danguole, tu dabar sportuoji“.

– Koks įvertinimas jums buvo svarbiausias?

– Gražūs žodžiai. Kiekvienas gražus pasakytas žodis, įvertinimas, net taktiškas komentaras, su pastaba, patarimas man padeda kilti aukštyn.

– Ar jais tikite?

– Ne visada. Jaučiu, kai netikra. Ypač dėl to nemėgstu kalbėti telefonu, nes tik gyvai, akis į akį, gali matyti tikrą emociją ir patikėti sakomu žodžiu.  

– O socialiniai tinklai? „Instagramas“? Ar jums nepatinka? – po šito man išsprūsta.

– Kaip čia pasakius… „Praskrolinu“ – nieko ten nėra: nei paskaitysi, nei pažiūrėsi. Nėra jausmo, tikrumo. Aš pati nieko per daug nekeliu. Nekeliu vaikų, manau, kad jie patys nuspręs, kai užaugs, kaip tomis priemonėmis naudotis.

Ar pastebėjote? Šiai moteriai visur svarbu tikri jausmai.

– Kas jums yra idealas?

– Idealų greičiausiai neturiu. Net neturiu susikūrusi, kaip atrodytų tas kažkoks idealas. Aš ir pati pasiekusi užsibrėžtą maksimumą, jei, tarkim, nusistatyčiau tokį, vis tiek sakyčiau, kad dar nepadariau visko.

Esu pozityvus žmogus. Negaliu net pasakyti iš kur. Iš kur tas pozityvas? Kovoju su savo energija, o jos nors vežimu vežk. Labai mėgstu skaityti knygas, tačiau mano knygos nėra lengvos, tai ne romanai, o dažniausiai psichologinės knygos su emocija. Labai dažnai knygas pritaikau renginiui.

Darbas ir karjera − varikliukas

Danguolė apie save sako „esu trys viename“. Be to, kad yra žmona ir mama, pirmiausia, ji geografijos mokytoja, tada neformalaus švietimo organizatorė bei dar aerobikos mokytoja.

Savo gyvenimą sudėliojusi iš šių mozaikų jaučiasi laiminga. Visose srityse realizavusi save ir padariusi ne vieną atradimą save laiko daug įvairiose srityse pasiekusiu profesionalu.

,,Pati aš dabar gal labiau jaučiuosi renginių organizatore. Tai atsirado netikėtai. Man pasiūlė Šviesiosios gimnazijos direktorė Violeta Liutkienė save išbandyti toje srityje ir aš dabar ten jaučiuosi gerai.

Man patinka tas nenuspėjamumas. Juk negali visko iki galo suplanuoti. Šiame darbe daug ir gana ekstremalių situacijų“, − sako Danguolė.

Tai reiškia, kad ant parketo užaugusi moteriai nesvetimas ir iššūkių, adrenalino poreikis.

„Man to riekia ir pamokose“, − prisipažįsta Danguolė.

Veikli, energinga moteris savęs nelaiko tradicine mokytoja. O kas yra tradicinė mokytoja? Tradicinė mokytoja, pasak Danguolės – rimta, dalykiška, koncentruota, nenukrypstanti nuo temos ir savo veiklos. Tai žmogus, pas kurį viskas suplanuota.

„O aš galiu ir nukrypti ir peršokti į kitą temą pagal tai, kas aktualu tuo metu mokiniams. Nebijau pajuokauti – nebijau nusileisti iki jų lygio. Pas mane nėra griežtos tvarkos, galima laisvai kalbėti, diskutuoti per pamokas. Aš pati nebijau pasakyti vaikams, kad ko nors nežinau“, – paaiškina.

Kokie mes, kokie jie

Nejučia pereiname prie kartų palyginimo.

„Tai nepalyginama kokie mes buvome, – sako Danguolė. – Mes labiau stengdavomės klausyti, labiau išgirsti, savo nuomonę gniauždavome, nesakydavome, o dabar vaikai sako, kaip jaučiasi, ką jie galvoja, nebijo pasakyti repliką. Yra drąsesni ir daug laisvesni už mus.“

Mokytojo, vyresniojo vadovo misija padėti vaikui išmokti atrasti savo kelią, dėl to reikia išmokyti vaiką viską apdoroti savo galvoje.  

„Išmokyti vaiką mokytis vien teorijos ir mokytojo kalbėjimo neužtenka, reikia viską pritraukti prie dabarties ir labai sudominti“, − įsitikinusi Danguolė.

Namie – švelni mama

Pati moteris augina dar nedidelius vaikus. Abu berniukai, Erikas, kurį augindama ir sugrįžo į Kėdainius, jau trylikametis, o Matas – šešerių. Vienas lanko mokyklą, o kitas dar tik darželį. Mamos ir sūnų santykiuose vyrauja pasitikėjimas ir laisvė.

„Labai stengiuosi juos suprasti ir nieko nenuleisti kaip besąlygiškos taisyklės, nes taip būtų patogu man, o duoti pasirinkti. Bent jau iš dviejų dalykų. Būna, kad netinka abu variantai, tada vaikai man sako „mama griežta“, − iš tokio savo griežtumo pati Danguolė juokiasi.

Taigi šeima visada tariasi, ką darys. Beje, tėtis šeimoje yra griežtesnis. Iš jo pusės karinė drausmė, tačiau to irgi reikia. Jis dažniau pasako sprendimus, kuriuos reikia įgyvendinti, na, o mama jau pašvelnina situacijas. Dažniau išklauso ir palepina savo berniukus.

Įsisuko į naują veiklą

Danguolė apsisprendusi ieškoti didesnių siekių.

„Aš nebijau bandyti ir rizikuoti, visada siekiu aukščiau. Man kartais sako: „Ką tu darai? Kur tu lendi?“, bet aš nepaisau, jeigu užsibrėžiu tikslą, iki jo ir einu. 

Taip, tiesa, kai ėjau į renginių organizavimą, neturėjau iš ko mokytis. Teatrą juk matome iš išorės, o iš vidaus tu nežinai, kaip visa tai pasidarė.

Nors sprendimą priėmiau greitai ir daug nesvarsčiusi, bet nerimo šiokio tokio buvo. Dabar po ketverių metų esu drąsi. Mokiausi iš savo klaidų, iš to, kas nepavyko. Pati analizuodavau savo darbą. Vertinau reakcijas iš išorės, ką kas pastebėjo, ką pasakė. Viską pergalvodavau“, – sako Danguolė.

Tai, kad ir nebaigusi specialių mokslų Danguolė atkakliai mokosi dirbti, tik gerai liudija ir faktas, kad ji renginius repetuoja.

„Mokiniai nėra aktoriai, atlikėjai. Kaip jiems išeina, taip ir padaro. Būna, kad ir suklystame, ir pamirštame. Kai rašau scenarijų, neretai jau matau, koks vaikas bus tame vaidmenyje, kas kuriam labiau tinka“, – sako ji.

Danguolė drąsiai paima vaidinti ir tuos, kurie nori patys būti scenoje, pasisiūlo.

„Vaikams leidžiu išbandyti save, kad jie žinotų, kas patinka“, – sako D. Chochlovienė.

Šviesiojoje gimnazijoje šiai sričiai kartelė užkelta. Apie ypatingus Šimtadienio renginius, į kuriuos įtraukta visa bendruomenė, o savo nušlifuotus pasirodymus rengia ir tėvai, ne tik vaikai ir mokytojai, gandai sklinda per visą miestą.

Prieš Danguolę dirbo patikrintos režisierės Žydronė Smulskienė, dar anksčiau − Genovaitė Gustytė.

Per pandemiją liko nuskriausta tik paskutinė laida.

„Įsitikinau, kad renginiams nuotolinis neveikia. Reikia gyvos emocijos ir žmonėms, ir atlikėjams“, − įsitikinusi renginių organizatorė.

„Noriu būti pirma“

Vis ilgiau kalbantis suprantu, kad susidūriau su maksimaliste. Mano spėjimas netrukus pasitvirtina: „Nuo vaikystės noriu būti pirma, – netrukus ištaria. − Vos pradėjau lankyti pramoginius ir supratau, kad jau pramokau ir kad galiu šokti – pradėjau norėti būti pirma. Laimėti. Šokiai baigėsi, o tas noras niekur iki šiol nedingo. Kartais pagalvoju, kad per daug iš savęs reikalauju. Suprantu, kad ne viskas įmanoma, bet visada siekiu geriausio“, − apie save pasakoja D. Chochlovienė.

– Ar tai lengva?

– Kyli − krenti, kyli – krenti, bet pirmas turi išlikti, kad nebūtum uodegoje, o priekyje, − atsako D. Chochlovienė.

– Ko dar išmokote šokdama?

– Šokiai man davė griežtumo, tvarkos, disciplinos, atsakomybės ir, žinoma, gracijos. Dar: nepasiduoti. Net temperatūra nesustabdydavo. Į repeticijas ir varžybas eidavau ir sirgdama. Slėpdavau nuo tėvų, kad negerai jaučiuosi, dabar juk vaikai taip nesielgia,  − savo užsispyrimą su dabartinės kartos savybėmis palygina D. Chochlovienė.  

Dabar Danguolės šokių bateliai jau dažniausiai dūla spintoje…, nes, kaip ji pati sako, su šokiais ir būreliais užrišta, tačiau jei jau jie panaudojami, tai su trenksmu per visas šventes ir susibūrimus.  

– Su kuo šokate?

– Su tais, kas šoka. Kas tik šoka, su tuo ir šoku. Iki nukritimo galima šokti. Ir per mano jubiliejų visi mokėmės šokti vieną šokį, − juokiasi Danguolė, pati su šokiais režisavusi ir savo asmeninę šventę.

Šviesiosios gimnazijos rūsyje, kur mokytojai geria arbatą per savo šventes ir su svečiais,  prisiatviraujame iki slapčiausių svajonių. Be energijos ir optimizmo, gyvenimas jai jų nepašykštėjo.

„Norėčiau režisuoti didelį renginį. Filmą. Miuziklą noriu pastatyti. Sukurti laidą, būti jos vedėja…“  − liejasi svajonės.

„Aš dar norėčiau išbandyti vadovo duonos. Juk mokytojas kaip ir vadovas klasėje. Man pavyksta susikalbėti, susitarti. Pradinis įdirbis yra, reiškia, aš galėčiau ir daugiau…“ – po pauzės prisipažįsta D. Chochlovienė. 

– Kokių savybių reikia vadovui?

– Svarbiausia būti geram strategui, matyti kelis žingsnius į priekį ir nebūti „minkštam“. Aš turiu nuojautą žmonėms. Galėčiau atsirinkti žmones. Vadovui svarbu suformuoti gerą komandą, o gerą komandą pažinsi ir darbinėje, ir neformalioje aplinkoje.   

Kitame žmoguje man svarbu nuoširdumas ir atvirumas. Pati sakau, ką galvoju, o neišsakyti nemoku. Net mūsų šeimoje nekalbadienių nebūna.

– Tokių žmonių nemėgsta visuomenė!

– Tada aš ne išimtis. Su tuo, kad 100 procentų visiems neįtiksi, aš susitaikau, − juokiasi D. Chochlovienė.