Lipliūnai – perspektyvus kaimelis šalia miesto

Šiandien keliaujame jau žinodami savo kelionės tikslą. Važiuojame į šalia Kėdainių įsikūrusį miesto seniūnijai priklausantį Lipliūnų kaimą. Nusprendėme patikrinti, kaip gyvena netoli miesto esančio nedidelio kaimelio gyventojai. Kaip paaiškės vėliau, jie gyvena gerai. Kaimelyje nėra nė vieno apleisto buto, kaimas sutvarkytas, o jo žmonės – laimingi.

Kelelis tolimas…

Kelionė į kaimą prasideda puikiai, važiuojame ir galvojame, kokius žmones sutiksime, su kuo susipažinsime. Kelelis pasakiškas… iki žvyrkelio. Iki Lipliūnų likus visai nedaug įvažiuojame į žvyrkelį. Pakyla dulkės, dingsta visa fantazija ir apmąstymai. Galvojame, kaip neprisikvėpuoti dulkių. O žmonės čia taip važinėja visą gyvenimą! Na, matyt, pripratę.

[quote author=“Lipliūnų gyventojas Antanas“]Šiame kaime tikrai galima gyventi. Čia gyvena ne tik vyresni žmonės, tačiau yra ir jaunų šeimų. Lipliūnai – perspektyvus kaimas. Netoli Kėdainiai. Aš iki miesto nuvažiuoju per septynias minutes. Taigi, visai šalia. Geras kaime tas gyvenimas, kas nori, tas gyvena. Jeigu stengiesi, tai ir gyveni.[/quote]

Gyvena sveikai

O mes tolumoje išvystame stovinčius namelius, tiek mūrinius, tiek polietileninius. Iš tiesų įvažiavus į Lipliūnus pirmiausia į akis krinta daugybė nedidelių šiltnamių, kuriuose dailiai stiebiasi agurkai, pomidorai, paprikos. Lipliūniškiai, matyt, mėgsta sveiką ir ekologišką maistą, natūralias daržoves! Privažiavus kiek arčiau matosi išpuoselėti daržai, kuriuose žmonės augina daržoves.

Galima gyventi!

Tik įvažiavus į kaimą mus pasitinka išsirikiavusių daugiabučių eilė. Tai – kaimelio keturbučiai. Sukame į patį pirmą aukšta dailia tvorele aptvertą kiemą. Kieme ant namo laiptų sėdi susimastęs vyriškis. Užkalbiname. Vyras nusiteikęs draugiškai ir sako, kad yra skaitęs ne vieną „Rinkos aikštės“ straipsnį apie kaimą.

„Šiame kaime tikrai galima gyventi. Čia gyvena ne tik vyresni žmonės, bet yra ir jaunų šeimų. Lipliūnai – perspektyvus kaimas. Netoli Kėdainiai. Aš iki miesto nuvažiuoju per septynias minutes. Taigi, visai šalia. Geras kaime tas gyvenimas, kas nori, tas gyvena. Jeigu stengiesi, tai ir gyveni“, – žodžio į vatą nevynioja vietos gyventojas vardu Antanas.

Veiklos netrūksta

Antanas kaime gyvena jau daugybę metų, buvo čia net savo parduotuvėlę atidaręs, tačiau verslas sekėsi pusėtinai. Buvo ir geriau, ir blogiau. Tačiau vyras nenuleido rankų ir dabar turi kitą pragyvenimo šaltinį.

„Kaime yra bendrovė. Yra ūkininkai, galų gale – šalia Kėdainiai, tad darbo norinčiam dirbti tikrai netrūksta. Reikia tik noro turėti. O žmonės nori, dirba. Vieni čia vietoje, kiti važinėja. Pas mus net autobusas važinėja. Tik va kelio normalaus neturime, bet vis žada. Gal šiais metais padarys, gal kitais. Bet bus, mes tikim, kad asfaltuotas kelias į Lipliūnus tikrai bus“, – šypteli ir geros nuotaikos nepraranda vietos gyventojas.  

Nuo mažens

Smagiai pabendravę, pasijuokę kartu su pirmuoju mūsų pašnekovu traukiame toliau. O eiti toli netenka, kaimelio viduryje sutinkame žingsniuojantį Joną.

„Gyvenu čia visą savo gyvenimą. Čia ir numirsiu. Mielas širdžiai kampelis. Čia, kur jūs vaikštote, yra naujas kaimas, o va ten tolėliau yra senasis, tikrasis kaimas. Ten trobos stovėjo daug anksčiau, o šitie daugiabučiai pastatyti vėliau“, – dėsto mums pagyvenęs vyriškis.

Kaimai sensta?

„Mūsų kaimas sensta. Na, gerai, atvažiuoja čia ir jaunų žmonių. Bet nedaug. Daugiau vis tiek gyvena vyresnių žmonių. O ką čia blogai gyventi? Pensiją gauni, parduotuvė yra. Daržus užsiauginam. Duonytės užtenka. Ko gi tam žmogui gyvenime ir tereikia iki pilnos laimės. Sueiname kaimynai, paplepam, pabūnam. Svarbiausia, kad gyvename tarp žmonių, palaikome vienas kitą. Tarp ir teka tas gyvenimas, tarsi upė“, – išdidžiai porina ir takeliu toliau tikslo link keliauja gerai nusiteikęs Jonas.  

Pavėsinių miestelis

Lipliūnų kaimas panašus į pavėsinių miestelį. Jų čia išties labai daug. Ir visos tvarkingos, išvaizdžios, prižiūrėtos. Panašu, kad žmonės vasarą mėgsta susirinkti, pabūti kartu. Labai jau bendruomeniškas kaimelis! Šaunu! Taip pat į akis krenta labai sutvarkyti žalieji plotai. Visur nupjauta žolė, nesimato nė vienos šiukšlelės. Labai gražu! Iš kaimo žmonių būtų ko pasimokyti ir miestiečiams.

Ruošiasi žiemai

Dar į akis labai krinta malkos. Šiame kaime daugybė į krūvas sukrautų malkų. Na, ir kas gi čia nuostabaus, sakysite? O tas, kad visi malkas it susitarę ruošia dabar, būtent pavasarį, vienu ypu. Visi pluša, dirba, kruta. Lipliūnų keturbučiai šildomi kietuoju kuru, tad nenuostabu, kad ir malkų reikia turėti labai daug. Žmonės, panašu, žiemai ruošiasi labai anksti. Čia tikrai galioja patarlė, kad roges reikia ruošti vasarą. Apsisuku, apmąstau, keliaujame toliau.

Akmeninis kelias

Atsisveikinę su mūsų pašnekovais patraukiame senųjų Lipliūnų link. Ten tikimės sutikti garbaus amžiaus žmonių, kurie prisimintų gilesnę kaimelio istoriją. Važiuojame įdomiu akmenų keliu. Pamenu, kad miesto seniūnija šį keliuką dar pernai atnaujino, sutvarkė. Tikrai jaučiasi, kad kelias šviežiai sutvarkytas, akmenys tvirtai sudėti, neišsivaikščioję. Nuo kelio matosi dvarvietė – taip, tai garsusis Lipliūnų dvaras. Dabar dvarininkų Christauskų dvaras stovi ištuštėjęs. O kadaise čia virė gyvenimas…

„Pamenu, kaip ponas šaudydavo paukščius, o šuo jo laimikį nubėgdavo atnešti. Šios akimirkos įsiminė man iki šiol“, – ištaria į dvarą žvelgdamas mūsų naujasis bičiulis, Lipliūnuose gimęs ir augęs senjoras Vladas.  

Virė gyvenimas

„Kažkada čia virė gyvenimas. Buvo tik senieji Lipliūnai, naujųjų ten, kur dabar yra daugiabučiai, nebuvo. Buvo dvaras ir aplink jį trobos. Kūrėsi vis daugiau ir daugiau trobų, taip ir atsirado kaimas. Kaime apsigyveno žmonės, jie dirbo. Darbo netrūko. Netrūko darbo ir kolūkio laikais. Man tai visai geri laikai buvo, mat mėgstu darbą. Visą gyvenimą sunkiai dirbau. Vairavau „staliniecą“, buvau didelės mašinos vairuotojas“, – mintimis į praeitį nugrimzta senjoras.

Savo rankomis

Vladas yra prisidėjęs kone prie kiekvieno ankstesnio kaimo namelio statybos, mat visą gyvenimą ir dirbo statybininku.

„Stačiau ir vieną, ir antrą trobą. Dar ir dabar akyse stovi kaip stačiau savo trobą. Oi, daug darbo buvo, bet mūsų dirbo daug. Tad greitai ir statybos vyko. Visko buvo, visko užteko. Taip ir pasistačiau namelį. Anksčiau gyvenau taip pat šiame kaime, tik kitoje vietoje, gyvenau nuo vaikystės. Aš čia gimęs ir augęs. Prisimenu, daug darbščių ir gerų žmonių, pilną kaimą jaunimo“, – atsidūsta senjoras.

Gyvenimas gražus

Dabar Vladas augina avis. Senjoras nori veiklos, o augindamas avis puikiai save realizuoja gyvulininkystėje.

„Kokios gražios avelės. Pažiūrėkit, antai, ganosi sau ramiai. Vandenuko tik paduodu ir viskas. Ir rupšnoja žolytę, kaip kokios žoliapjovės. Šios avys nėra tos, kurioms reikia vilną kirpti, jos mėsinės. Myliu labai gyvuliukus. Auginu avis, mat kiaules juk uždraudė auginti. Apskritai kaime niekas dabar nelaiko jokių gyvulių, turbūt tik aš vienas toks. Na, bet ką padarysi, jeigu man patinka“,  – šypsenos nepraranda šviesios atminties vyriškis.

Vargo nemato

Atsisveikiname su mielu senjoru ir keliaujame į patį kaimelio pakraštį. Pamatome gausybę šunų, lakstančių po kiemą, kurie mus pasveikina savo lojimu. Netoliese pamatome ir močiutę, kuri sėdi ant suolelio ir mėgaujasi šiltais pavasario saulės spinduliais. Pakalbinkime!

„Gyvenu šiame kaimelyje visą gyvenimą. Kitur savo gyvenimo neįsivaizduoju. Man kaime geras gyvenimas, geriau ir nereikia. Ko žmogui gali reikėti? Visko čia yra ko reikia. Visko man užtenka. Pamenu, kai kaimas buvo didesnis, dabar senasis kaimelis nyksta. Jau ir kaimynų troba tuščia. Niekas neatsikrausto, namelis po truputį griūva. Liūdna žiūrėti, na, bet ką jau padarysi, yra kaip yra“, – paaiškina garbaus amžiaus senolė Liuba. Padėkoję už jos mintis atsisveikiname ir nusprendžiame traukti atgal į redakciją. Laikas po truputį spaudžia. Tačiau bevažiuojant akys užkliūva už parduotuvės. Užsukime!

Jaukios parduotuvėlės dureles praveria žavinga mergina. Pasirodo, tai vietos gyventoja Martyna.

„Dirbu tame pačiame kaime kur ir gyvenu. Man gerai. Kasdien į parduotuvę užsuka žmonės, pasidalija savo vargais. Yra tų vargų, bet yra ir džiaugsmų. Manau, kad šiais laikais ir kaime galima gyventi. Galima, jei tik nori. Man kaime gyventi visai patinka. Pastebiu, kad ir žmonės myli savo kraštą, savo gimtinę. Neblogai čia visiems“, – atsisveikindama visus taškus ant „i“ sudeda jaunoji pardavėja.

[#gallery=1388#]