Kuo šiandien gyvena mokytojai?

Sausio 24-ąją, minint tarptautinę edukacijos dieną, kalbinome mokytojus apie tai, kaip jiems sekasi ugdyti jaunąją kartą. Tiesa, mums artimesnė Tarptautinė mokytojų diena, minima kiekvienų metų spalio 5 dieną. Tačiau mokytojus dera prisiminti ne tik jų profesinės dienos proga. O kokia proga galėtų būti geresnė už edukacijos? Juk švietimas – viena iš valstybės prioritetinių sričių, o mokytojams švietime atitenka nepaprastai svarbus vaidmuo – suteikti mokiniams žinių. Todėl šiandien, norėdami išreikšti dėkingumą už nelengvą mokytojų darbą, pakalbinome Kėdainių miesto mokyklų mokytojus – su kokiais iššūkiais jie kasdien susiduria darbe, kokiais džiaugsmais dalinasi ir kaip jiems šiuo metu sekasi ugdyti jaunąją kartą?

Mokytojams uždavėme štai tokius klausimus:

Kodėl pasirinkote mokytojo specialybę?

Su kokiais iššūkiais susiduriate savo darbe?

Kaip jūsų akimis atrodo jaunoji karta? Ar lengva mokinius ugdyti?

Kaip ir ar visuomet pavyksta susikalbėti su moksleiviais? Kokiu būdu jiems perduodate savo žinias?

Kuo per mokytojavimo metus galite pasidžiaugti – kas nuskaidrina nelengvą mokytojų kasdienybę?

Kaip manote, kokia švietimo ateitis laukia mūsų?

Ramunė MIKŠTIENĖ, Juozo Paukštelio progimnazijos anglų kalbos mokytoja. Pedagoginis stažas – daugiau kaip 20 metų:

„Tiesą sakant, mokykloje mane domino ir archeologija, žurnalistika, psichologija. Taip pat, kaip ir dabartiniai abiturientai, baigusi mokyklą stovėjau kryžkelėje ir galvojau, kokį profesinį kelią pasirinkti.

Anglų kalba tuo metu, kai baigiau mokyklą, dar tik pradėjo populiarėti, labai trūko užsienio kalbų specialistų, tad įstojau, baigiau mokslus ir pradėjau dirbti.

Tiesa, po kelerių metų įgyvendinau ir kitą savo svajonę – Kauno Vytauto Didžiojo universitete baigiau psichologijos studijas, kurios padeda dirbant mokykloje geriau suprasti mokinių elgesio ypatybes.

Be abejo, didžiausi iššūkiai vyksta dabar, kuomet pasaulis apimtas pandemijos. Išėjimas į nuotolinį mokymą buvo naujo mokymo etapo pradžia – daug darbo, seminarų, naujų programų įsisavinimo, kuris vyksta ir iki šiol. Etapas naujas ir nepažįstamas tiek vaikams, tiek pedagogams.

Pradėjus dirbti anglų kalbos mokytoja visa Lietuva mokėsi iš vienintelio – A. Stasiulevičiūtės anglų kalbos vadovėlio, kurį, ko gero, prisimena visi tuo laikotarpiu buvę mokiniais.

Norint paįvairinti pamokas tekdavo ieškoti daug medžiagos, ją nurašinėti ranka per kalkę, dalintis kasetėmis su draugais. Dabar viskas kitaip – vadovėlių ir informacijos gausa kelia naujus iššūkius. Ką išsirinkit, kaip dirbti, kaip tobulėti.

Mokiniai, be abejo, yra skirtingi. Moksleivių yra įvairių – vienas įsisavina dėstomą medžiagą lengviau, kitam reikia padėti, paaiškinti papildomai. Kartais jiems padeda ir spec. pedagogai, logopedai.

Mūsų progimnazijoje labai stipri mokytojų bei specialistų komanda, kuri dalinasi tarpusavyje patirtimi, idėjomis, tad darbas eina sklandžiau ir lengviau.

Būna įvairių situacijų, tačiau susitarti pavyksta. Tiesiog reikia atrasti kelią į mokinio širdį. Jei kyla prieštaravimas, dažnai jo šaknys giliau, o ne pamokoje. Galbūt dalį rūpesčių vaikas atsineša iš namų, bendraudamas su draugais, siekdamas jų akyse įgyti „prestižą“.

Visuomet įmanoma susikalbėti. Jei vaikas supranta, dėl ko mokosi, kam jam to reikia – mokymas ir mokymasis eina sklandžiau. Kitus reikia motyvuoti, sudominti. Tuos, kam sunku, patariu pažvelgti į žymių žmonių biografijas, – labai dažnai jie pasiekė daug, nes nebijojo klysti.

Kaip teigė Michaelas Jordanas: „Per savo karjerą aš praleidau daugiau kaip 9 tūkst. metimų, pralaimėjau beveik 300 rungtynių. 26 kartus man buvo patikėta mesti komandai laimėjimą galėjusį garantuoti metimą ir aš nepataikiau. Aš „susimoviau“ daugybę kartų, bet tik todėl ir esu sėkmingas.“

Kalbant apie mūsų progimnaziją, labai smagus buvo mokytojų komandos šokis, kuris įnešė daug pozityvo ir geros nuotaikos, draugiškos, nors ir labai retos išvykos. Norisi, jog į mokytoją visų pirma būtų žvelgiama kaip į žmogų. Kuriam, kaip ir kiekvienam, reikia palaikymo, paskatinimo, supratimo. Tai nėra bejausmiai robotai, tai žmonės, kurie pastoviai turi rasti vidinių resursų padėti kitiems. Tad parama, palaikantys, o ne teisiantys žodžiai, paskatinantys ir skatinantys tobulėti mokymai, pozityvus ir pagarbus požiūris į mokytojo darbą tikrai gali padėti.

Norėtųsi pasakyti, kad daug dalykų yra mūsų rankose, bet, deja, taip yra ne visuomet. Labai reikia, kad valdantys, įstatymus priimantys žmonių rinkti atstovai Seime, Švietimo ministerijoje, spręsdami švietimo klausimus, įsigilintų į realią situaciją, išgirstų prašymus, pasiūlymus tiesiogiai mokykloje dirbančių pedagogų.“

Vitalija VALANTIEJIENĖ, Kėdainių „Ryto“ progimnazijos rusų kalbos mokytoja. Pedagoginis stažas – 35 metai:

„Mokykloje žinojau, kad būsiu mokytoja. Svajojau būti lietuvių kalbos mokytoja. Tam įtakos turėjo šviesaus atminimo lietuvių kalbos mokytoja Danutė Muzikevičienė. Vėliau susidomėjau rusų literatūra, kadangi žavėjausi mokytoja Zinaida Trubicina, kuri vedė nuostabias rusų literatūros pamokas.

Didžiausias iššūkis – sudominti mokinius. Šiandien mokytojas nėra vienintelis informacijos šaltinis. Technologijos užima labai svarbią vietą mokinių gyvenime. Ten informacijos yra daug, ji greitai pasiekiama. Mokytojas turi mokyti rasti tinkamą informaciją, ją vertinti, daryti išvadas.

Mokinių mokymosi motyvacija žema, jiems reikia greito rezultato – gero pažymio. Gyvenime ne pažymių reikės, o gebėjimo taikyti turimas žinias.

Aš manau, kad mokykloje mokiniai turi išmokti mokytis, suvokti mus supančią aplinką, gebėti susieti įvairių dalykų žinias.

Dabar turime naują iššūkį – nuotolinį mokymą. Jam pasiruošti nebuvo laiko, mokytojai buvo palikti likimo valiai. Per kelias dienas išmokome naudotis įvairiomis nuotolinio ugdymo platformomis, programomis ir įrankiais. Mokytojai dirba be poilsio dienų. Pasiruošti pamokoms, patikrinti mokinių darbus, pergalvoti užduotis, pritaikyti jas nuotoliniam mokymui darbo valandų neužtenka.

Šauni jaunoji karta. Visos kartos nuostabios. Nėra prarastų ir atrastų kartų. Kartos gyvena skirtingais laikotarpiais ir visų gyvenimas kitoks. Kažkam reikėjo pergyventi karo baisumus, kažkam – išsivysčiusio socializmo metus, nepriklausomybės kūrimo laiką, dabar gyvename pandemijos sąlygomis.

Žaviuosi jaunimu. Tai labai drąsūs, kūrybingi, darbštūs žmonės. Svarbiausia, kad jie laisvi. Gyvena pasaulyje be sienų, siekia savo tikslų. Kiek naujų mokslo atradimų, verslų sukurta! Labai džiaugiuosi, matydama šaunius jaunuolius. Aš dabar mokausi iš jų, jie formuoja mano nuomonę, padeda suprasti gyvenimo pokyčius.

Yra nuostabus dalykas – kompromisas. Su mokiniais reikia bendrauti. Be reikalo niekada nenuolaidžiauju mokiniams. Jie privalo būti atsakingi. Netoleruoju melo, išsisukinėjimų. Mano mokiniai turbūt jau mane gerai pažįsta, be reikalo neprašo kažkokių nuolaidų, vengia meluoti.

Stengiuosi mokyti mokinius mokytis. Vadovaujuosi Austėjos Landsbergienės seminare nuskambėjusia gero ugdymo nuostata „Mokytojas turi eiti ne priekyje mokinių, o šalia“.

Mokytojo kasdienybę nuskaidrina mokinio pasakytas „ačiū“ po pamokos, „labas, kaip gyvenate, mokytoja?“, susitikus gatvėje buvusį mokinį. Kaip malonu, kai mokiniai po skambučio nustemba ir paklausia „Ar jau pasibaigė pamoka?“. O kokia graži rasota laukinių gėlių puokštė, surinkta pakeliui į mokyklą!

30 metų besitęsianti švietimo reforma pagaliau pasibaigs. Į mokyklas ateis dirbti jauni, kūrybingi, veržlūs mokytojai. Mokiniai mokės mokytis. Klasėse mokysis po 15 mokinių. Mokytojo profesija taps prestižine. Manau, kad tai ne tik svajonės!“

Sandra PALUBECKĖ, Juozo Paukštelio progimnazijos ir Šviesiosios gimnazijos tikybos mokytoja. Pedagoginis stažas – 30 metų:

„Esu dorinio ugdymo mokytoja. Turiu etikos ir tikybos mokytojo diplomą. Šiuo metu dirbu J. Paukštelio progimnazijose tikybos mokytoja ir Šviesiojoje gimnazijoje tikybos mokytoja bei dėstau sveikatingumo, lytiškumo ir rengimo šeimai programą.

Šiose įstaigose dirbu seniai, gal 17, gal 19 metų. O pedagoginis darbo stažas jau beveik 30 metų. Kai mokiausi pradinėse klasėse, labai patiko mokytojos dienynas. Toks didelis, toks nepasiekiamas. Ir kažkaip nuo pat vaikystės ši svajonė išliko ir virto realybe.

Susimąsčiau. Iššūkių labai daug. Pirma – būtina empatija. Turi eiti koja kojon su jaunimu, domėtis tuo, kuo jie domisi, išguiti iš savo šnekamosios kalbos posakį ,,va mano laikais taip nebuvo“. Buvo. Ir mūsų laikais, ir mūsų senelių laikais, ir visais laikais buvo. Visais laikais buvo vaikai, tėvai, seneliai, visais laikais buvo kartų konfliktai. Tik galimybės skiriasi.

Antra – mano karta SMS rašė ant sniego ir ant smėlio. Šiuolaikinė karta jau gimsta su telefonu rankose. Mano pirmoji informatikos pamoka buvo tokia: atvedė mokytojas į salę, bedė pirštu į kampą, kuriame kažkas stovėjo, ir sako – va, čia yra kompiuteris.

Surašė visiems įskaitas ir viso gero. Taigi, vienas iš iššūkių tai kompetencijos stoka, kalbu apie informacines technologijas. Trečias iššūkis – patinka mums tai ar ne – turime prisitaikyti prie jaunimo filosofijos. Šiuolaikiniam jaunimui nepasakysi „reikia taip ar taip“. Jiems reikia argumentų.

Jaunoji karta mano akimis atrodo labai puikiai. Man jie visi atrodo geri. Aišku, visiems būna paauglystė, o kai kuriems – aštri forma. Bet tam ir yra jaunystė. Aš negaliu atsistebėti, kokie vaikai šiais laikais yra motyvuoti, protingi, ryžtingai siekiantys savo tikslų.

Jaunimo elgesys – tai mūsų, t. y. mokytojų ir tėvų, atspindys. Ir tie, kurie sako, kad šiuolaikinis jaunimas blogas ar keistas, tai pirmieji meta akmenis į savo daržą.

Ar lengva mokinius ugdyti? Parodykite man nors vieną lengvą darbą? Bet be vaikų neįsivaizduoju savo gyvenimo. Prieš keletą metų patekau į didžiulę avariją ir besiverčiant mašinai paskutinė mano mintis buvo tokia: „Viešpatie, kas rytoj mano pamokas ves“. Yra kaip yra.

Į pamokas einu kaip į šventę. Myliu savo darbą, myliu vaikus su visais jų privalumais ir trūkumais. Ar pavargstu? Be abejo. Ar paverkiu? Be abejo. Visko būna.

Dažniausiai susikalbam. Kodėl? Todėl, kad nepaisant to, ar vaikui 7 m. ar 18 m., aš pirmiausia gerbiu vaiką kaip asmenybę. Mokytojo ir mokinio santykis turi būti pagrįstas abipuse pagarba.

Jaunatviškas maksimalizmas ir vaikiškas nuoširdumas. Nežinau ar čia bausmė, ar Dievo dovana, bet žmonės labai linkę su manimi atvirauti. Taip pat ir vaikai bei jaunimas.

Vytauto Didžiojo universitete baigiau šeimotyros magistrą, įgijau šeimos psichologo kvalifikaciją. Šios kompetencijos labai padeda bendraujant individualiai, duodant patarimus.

Beje, su patarimais reikia būti labai atsargiems. Nes šiuolaikinis jaunimas patarimus sumaišo su įsakymais ir atsitveria didele mūrine siena – tiek nuo tėvų, tiek nuo mokytojų. Svarbiausia kalbėti, diskutuoti. Visada mokau vaikus, kad privalome gerbti ne tik vieni kitus, bet ir kito nuomonę.

Iš socialinio tinklo „Facebook“ platybių. Nežinau, kas tai pasakė bet žodžiai – super: „Aš užmigau vienokiame pasaulyje, o atsibudau kitokiame. Disnėjus staiga nustojo būti pasakišku. Paryžius jau nebe romantiškas miestas, Niujorkas jau nebe svarbiausias didmiestis, Didžioji Kinijos siena jau nebe tvirtovė, Meka – tuščia. Apsikabinimai ir bučiniai tapo ginklais, o nelankymas tėvų ir draugų rodo, kaip smarkiai juos mylim. Tu staiga supratai, kad valdžia, pinigai ir grožis nieko nereiškia ir jie nesugebės tau duoti taip reikiamo deguonies. O Žemė ir toliau gyvena ir tampa vis gražesnė. Ji tik uždarė mus, žmones, narveliuose. Galima pagalvoti, kad ji sako: Jūsų čia gali ir visiškai nebūti“.

Mes tik fantastiniuose filmuose žiūrėdavome apie panašų laikmetį, kuriame dabar gyvename. Prieš metus laiko nei sapnuoti nesapnavome, kad bus taip. Buvom susiplanavę veiklas, keliones 5 metams į priekį ir staiga… Taigi – reikia išmokti nebeprognozuoti, nes neaišku, ką Dievulis mums dar yra parengęs.“

Renata SIMANAUSKIENĖ, anglų kalbos mokytoja Kėdainių rajono Vilainių mokykloje-darželyje „Obelėlė“. Pedagoginis stažas – 21 metai:

Man nuo vaikystės patiko pedagogo profesija, žinojau, kad turiu šiam darbui tinkamų asmeninių savybių.

Darbe tenka susidurti su žema mokinių motyvacija, ne visada objektyviu tėvų požiūriu į mokytojo darbą bei didėjančiu dokumentų kiekiu, kuris užima nemažai laiko.

Kiekviena karta turi savo pliusų ir minusų. Šių laikų jaunoji karta yra ne išimtis. O ugdyti nėra, nebuvo ir nebus lengva. Tai yra ilgas, nuoseklus ir ne visada tinkamai vertinamas darbas.

Su mokiniais reikia kalbėtis, o ne jiems kalbėti. Žinoma, kad ne visada pavyksta. Net su savo vaikais ne visada pavyksta susikalbėti. Bet kantrybė dažniausiai nugali. Nėra vieno būdo perduoti žinias. Yra skirtingos metodikos, mokymosi tipai, gebėjimų lygis. Norint rasti tinkamą būdą, reikia pažinti ne tik klasę, bet ir kiekvieną mokinį.

Didžiausias džiaugsmas užplūsta tuomet, kai sutinku gatvėje savo buvusį mokinį, kuris mokėsi gal prieš 10 metų, o jis iš tolo lekia pasisveikinti, prisimena mokyklos laikus. Mokytojo darbas tuo ir įdomus, kad greito rezultato nebūna. Labai svarbu, ką į vaiko širdį įdėsi. Ir tai ne visada yra žinios. Tikiuosi, kad pagaliau subursim pasitikėjimu ir pagarba paremtą tandemą „mokinys – mokytojas – tėvai“. Tik taip galima sulaukti pažangos ir pasiekimų. Ir gal baigsis nesibaigiančios reformos, kurios reformuoja prieš tai buvusias reformas.“

Vaida KRASAUSKIENĖ, Juozo Paukštelio progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja. Pedagoginis stažas – 22 metai:

„Kai buvau maža mergaitė, bet kieme šiek tiek didesnė už kitus vaikus, vis auklėdavau ir prižiūrėdavau mažuosius draugus, mamos manęs netgi prašydavo padėti, nes maži vaikučiai mane labai mylėjo, jie tiesiog „lipdavo“ prie manęs.

Kai baigiau vidurinę, nežinojau, kur stosiu. Nebuvau ta mergaitė, kuri žaisdavo mokyklą ir rašydavo vaikams dvejetus. Tada mama pasamprotavo, jog aš gerai deklamuoju ir myliu vaikus, tai gal pabandyčiau stoti į pedagoginį universitetą. Tai ir pabandžiau. Buvau labai laiminga, jog įstojau, bet tuo laiku labiau patiko ne tai, jog tapsiu mokytoja, o tai, kad įveikiau nemažą konkursą.

Šiuo metu visi susiduriame su nuotoliniu mokymu. Ne tik mokytojai, bet ir tėveliai bei vaikai. Per šį mokymosi būdą pamatėme daug problemų. Vaikų atskirtį, laiko planavimo įgūdžių nebuvimą ir kai kurių vaikučių mokymosi motyvacijos stoką.

Ne visi vaikučiai, būdami 11–14 metų, kelia sau tikslus, žino, ko nori. Bet tai natūralu, ankstyvoji paauglystė jaunimui nėra lengvas gyvenimo etapas. O iššūkių mokytojui visada būna visokių, juk dirbam su jaunimu, jiems reikia išbandyti, patikrinti mokytoją, kad galėtų juo pasitikėti.

Visada nuoširdžiai tikėjau, kad vaikai ugdosi patys matydami pavyzdį. Galim milijoną moralų vaikams paskaityti, pavyzdžiui, apie rūkymo žalą, o po to užsitraukti dūmą, ir nė vienas vaikas mumis nepatikės, maža to, dar ir negerbs.

Todėl reikia ugdytis mums, suaugusiems, oi kaip sunku ugdyti save – tai sunkiausias darbas, o vaikus palikime ramybėje, tiesiog mylėkime. Bet suvokime, kad lepinti ir mylėti yra dvi skirtingos sąvokos. Mylėti taip pat reikia išminties. O jaunoji karta man atrodo nuostabi, nereali, ji juk mūsų veidrodis, tik tobulesnis, o jei kas nors nepatinka – vėl turime atsigręžti į save, vadinasi, savyje dar kažko neišsiugdėm.

Tikriausiai tik moksleiviai gali atsakyti, ar mums pasiseka susikalbėti. Man gali atrodyti vienaip, o jaunimui kitaip. Aš tiesiog juos myliu, neveidmainiauju, esu nuoširdi, bet tai nereiškia, kad visada nuolanki ir pritarianti. Bet vaikai tokie tyri, jei ant jų pyksti nuoširdžiai ir pagrįstai, jie atsiprašo, pripažįsta klaidą. Bet lygiai taip pat atsiprašau ir aš, jei suprantu, kad klydau.

O žiniomis keičiamės ir kaldami taisykles, ir žaisdami, ir vaidindami. Priklauso, kokie vaikai, kiek motyvacijos turi mokytis ir kurti, skaityti knygas.

Na, tikrai ne konkursais, nors labai vertinu savo mokinių pasiekimus, jais didžiuojuosi, nes nė vienas konkursas nelaimimas be darbo, labai sunkaus darbo. Mane labiausiai džiugina kasdienybė, nes niekada nežinai, kas nutiks. Kartą, pamenu, taip supykau vienoje klasėje, rėžiu moralą, o viena mergaitė pašoko iš suolo, pabučiavo mane ir sako: „Mokytoja, nepykit, mes vis tiek jus labai mylim“. Ir baigėsi mano moralai. Labai džiugina buvusių mokinių pasiekimai gyvenime. Tokie taurūs, dideli žmonės išaugo. Kiek daug jų galėčiau išvardinti pavardėmis, bet nenoriu, nes galiu kokį pamiršti. Džiugina ir paprasti jų dovanoti sąsiuviniai su linkėjimais, kaip tik per karantiną tvarkiau stalčius, perskaičiau iš naujo vaikų linkėjimus ir atsirado jėgų laukti tikrų, „gyvų“ susitikimų.

Politikuoti ir kalbėti apie programas bei sistemą nenoriu. Žodis „švietimas“ juk nuo žodžio šviesa. O aš aplink save matau daug šviesos jaunų žmonių akyse bei darbuose, vadinasi, mūsų laukia šviesa. Jau šiandien jaunas žmogus kuria rytojų. O kokie jauni žmonės tampa mokytojais! Žaviuosi jais, tarp jų taip pat yra mano mokinių.

Kartą vienos mergaitės paklausiau, kodėl ji, būdama tokia gabi ir protinga, pasirinko mokytojo kelią. O ji man atsakė klausimu. „Mokytoja, jūs nelaiminga?“ Pasakiau, jog labai laiminga. Tada ji man pasakė, kad taip pat nori būti labai laiminga. Tad tokią ir matau švietimo šviesią ateitį, kurią kuria laimingi mokytojai laimingiems vaikams.“