Krakių gimnazija nacionaliniame konkurse geriausia pripažinta jau šeštą kartą!

 Krakių gimnazija nacionaliniame konkurse geriausia pripažinta jau šeštą kartą!

Algimanto Barzdžiaus/„Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Nacionalinė vertinimo komisija apibendrino 2022 metų Mokyklų edukacinių erdvių konkurso rezultatus ir išrinko nugalėtojus – geriausiai savo edukacines erdves kuriančias ir naudojančias mokyklas. Bendrojo lavinimo mokyklų kategorijoje geriausia jau šeštą kartą iš eilės pripažinta Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazija. Jos direktorius Alanas Magyla džiaugiasi šiuo aukščiausiu įvertinimu šalyje, už tai dėkoja visam kolektyvui ir teigia, kad estetiškai ir sumaniai pateikta edukacinė erdvė turi įtakos ne tik psichologinei bei emocinei mokinių savijautai, bet ir jų mokymosi rezultatams.

Nuolatinio darbo rezultatas

Anot direktoriaus, gimnazijos erdvės jau šeštą kartą iš eilės pripažįstamos geriausiomis dėl to, kad yra tam tikra sistema, kuri leidžia vaikams pažinti aplinką ir mokytis įvairių dalykų išorinėse erdvėse.

Pasidomėjus, ar tikslingai siekė šio įvertinimo, pripažinimo, ar tai gavosi savaime kuriant edukacines erdves, A. Magyla teigė, jog tai yra labai ilgo ir sistemingo darbo rezultatas.

„Pradžioje, prieš daugelį metų, mes kūrėme gražiausią erdvę ir buvome ne kartą rajono apdovanoti už gražiausios aplinkos sutvarkymą. Paskui, kai prasidėjo konkursai respublikiniu mastu, buvo viskas orientuota į edukaciją, kad ne tiek svarbu, kiek yra gražu, bet svarbiausia – kiek toje vietoje moksleiviai gali mokytis, pažinti ir pan.

Nuėjus šiuo keliu, tai ir buvo mūsų sėkmė, nes perpratome visus pagrindinius edukacijos reikalavimus.

Nesvarbu, kad būtų gražios trinkelės ar pan., bet svarbu, kad vaikas, išėjęs į sodą, galėtų susipažinti su augalais, kerpėmis, paukščiais – ta linkme mes ir dirbome“, – nuolatinę sėkmės konkurse formulę atskleidė gimnazijos vadovas.

Iš kitos pusės, jo teigimu, buvo kuriamos erdvės, kur mokiniai galėtų rudens ir pavasario laikotarpiu mokytis lauke, kad būtų galimas tiesioginis patyriminis mokymasis – mokiniai galėtų pasiimti kažkokią žolytę, lapelį, apžiūrėti, suprasti, iš ko ji sudaryta ir pan.

„Šį konkursą laimime jau šeštą kartą iš eilės. Esame jau veteranai, – šypsojosi A. Magyla. – Gali laimėti pirmą kartą, bet šešis kartus iš eilės yra labai sudėtinga. Sunku metai iš metų palaikyti aukštą lygį.“

Alanas Magyla: „Šį konkursą laimime jau šeštą kartą iš eilės. Esame jau veteranai. Gali laimėti pirmą kartą, bet šešis kartus iš eilės yra labai sudėtinga. Sunku metai iš metų palaikyti aukštą lygį“./Algimanto Barzdžiaus/ „Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.

Dėkoja kolektyvui ir savivaldybei

Už minėtą kasmetinę sėkmę ir palaikomą lygį direktorius dėkojo mokytojai Aušrelei Sereikienei, kuri, anot jo,  yra idėjų generatorė. Labai daug prisidėjo ir pavaduotoja ūkio ir bendriems reikalams Loreta Grybienė, taip pat, aišku, visas ūkinis personalas.

Žinoma, toje veikloje, kurioje vyko mokymo procesas, dalyvavo ir mokiniai – patys kūrė, darė taką, židinį ir tikrai nemažai prisidėjo. Tai yra visos bendruomenės bendras darbas.

„Iš kitos pusės, labai norėčiau padėkoti ir savivaldybei, kuri padėjo mums šiais metais finansiškai ir mes galėjome įsirengti penkias naujas erdves.

Mums, kaip ankstesnių konkursų laimėtojams, buvo iškelta sąlyga, kad tai, kas jau sukurta, nebebus vertinama. Todėl mes turėjome sukti galvas, ką naujo atrasti ir galvoti apie lėšas – tokiu būdu kurti naujus objektus, naujas erdves“, – apie buvusius iššūkius kalbėjo A. Magyla.

„Darosi vis sunkiau ir sunkiau išlaikyti pirmą vietą ir aukštą lygį. Pradžioje, kai nieko nebuvo, buvo lengviau sugalvoti kažką įdomaus, naudingo. Šiais metais tikrai daug pasidarėme, grįšime po atostogų ir su kolektyvu galvosime, ką toliau daryti, nes vis sunkiau ir sunkiau atrasti kažką naujo. Juolab, kad šiemet šiame konkurse dalyvavo daug naujų mokyklų, buvo 115 bendrojo lavinimo mokyklų – konkurencija didėja.

A. Magyla

Idėjų generatore pavadinta A. Sereikienė tikina, kad jos sėkmės paslaptis yra gebėjimas esamą vietą ar priemonę pritaikyti edukacinėms reikmėms.

„Kadangi esu renginių organizatorė, tai ir pirmosios idėjos gal kilo daugiau iš renginių, ką mes turime atminti, įamžinti, – prisiminė gimnazijos mokytoja. – Pritaikyti idėjas praktiškai nėra lengva, bet aš pati esu pedagogė ir žinau, kaip reikia pateikti vaikams informaciją, kad jie ją įsimintų. Kadangi esu dorinio ugdymo mokytoja, žinau, kad geriausiai informacija yra pasisavinama per pojūčius. Vaikas niekada to nepajus, jeigu jis tik perskaitys ar pamatys paveiksliuką. O čia jis gauna paliesti, pauostyti – labai daug pojūčių pajunta.“

Aušrelė Sereikienė: „Pritaikyti idėjas praktiškai nėra lengva, bet aš pati esu pedagogė ir žinau, kaip reikia pateikti vaikams informaciją, kad jie ją įsimintų. Kadangi esu dorinio ugdymo mokytoja, žinau, kad geriausiai informacija yra pasisavinama per pojūčius. Vaikas niekada to nepajus, jeigu jis tik perskaitys ar pamatys paveiksliuką. O čia jis gauna paliesti, pauostyti – labai daug pojūčių pajunta“.

Prisiminė pradžią

Aktyvi ir idėjų kupina pedagogė taip pat pateikė pavyzdžių, nuo ko prasidėjo gimnazijos sėkmės kelionė.

„Mes savo dalyvavimą pirmajame konkurse 2012 metais pradėjome nuo to, kaip pritaikyti aplinką jos pažinimui: pavyzdžiui, medžių pažinimas, jų pavadinimai – prie kiekvieno medžio padarėme medžio istoriją: kaip iš kamieno, iš žievės atspėti, mokėti skaičiuoti metus, kaip žinoti, kad konkorėžius turi ne tik spygliuočiai, kad yra ir lapuočiai, kurie jų turi. Taip po truputį vis stengėmės pritraukti informaciją prie pamokų temų, – pasakojo A. Sereikienė. – Arba, tarkime, kaip pažinti paukščius.

Mes turėjome tik inkilėlį ir viskas, o tada pradėjome per žiūronus stebėti paukščius, pasigaminome stendą, kokie paukščiai pas mus mokykloje gyvena, sužymėjome, kokie inkilėliai, kam skirti – tiesiog prie temos stengiamės pateikti kuo daugiau informacijos.

Tada pradėjome su augalais tokiu pat keliu eiti.“

Kaip pasakojo pašnekovė, iš pradžių ji informaciją stendams ruošė tarsi tai būtų pasiruošimas pamokai, bandė įsivaizduoti, kaip mokytojas turėtų elgtis: „Kaip aš sakau, kad mokytojui būtų lengva – ateini į lauko klasę ar prie stendo, duodi užduotį ir vaikai atsakymų ieško mokyklos erdvėje.“

„Ir vėl sėkmės kriterijus, kad mes turime gabius, nagingus žmones, kurie geba padaryti iš tos medienos gražius dalykus. Kaip aš sakau, kas ta Aušrelė su savo idėjom? Vienas didžiulis nulis būtų, jeigu nebūtų komandos, palaikymo iš vadovo“.

A. Sereikienė

Erdvei reikia gyvybės

„Aš važiuoju į kitas mokyklas, skaitau seminarus kolegoms ir labai daug kur sakau, kad erdvė be gyvybės. Sakykime, tiems, kuriems nepavyko laimėti.

O mano idėjų sėkmės paslaptis, mano nuomone, – edukacinė erdvė turi mokyti, duoti informacijos be žmogaus, t. y. tu ateini ir kažką sužinai. Tada ta erdvė yra gyva. Tai gali būti fotografijos, stendas ar pan., – metai iš metų gaunamo įvertinimo priežastis aiškino A. Sereikienė. –  Aš daug rinkau istorijų. Mūsų labai sėkmingas projektas „Vilties traukinys“. Jį kažkada pamačiau tik kaip estetinį mažą traukinuką ir man kilo mintis, kad tai galėtų būti tremties traukinys. Tada po archyvus pradėjau ieškoti iš Krakių apylinkių ištremtus žmones, rinkti pavardes – tai buvo ilgas ir sunkus darbas visą žiemą. Bet turime rezultatą: istorinę, informacinę ir edukacinę erdvę.“

Be gamtos ir istorijos edukacinių erdvių, pasak aktyvios pedagogės, taip pat yra ir muzikos, fizikos, matematikos klasės.

„Visas šias priemones labai puikiai pritaiko pedagogai savo pamokose. Pavyzdžiui, yra laužavietė, t. y. lauko klasė prie laužo. Man ji pasirodė labai tinkama mano, etikos, lietuvių kalbos pamokai (kalbėti su vaikais apie netinkamus žodžius, juos neišbraukti, bet užrašyti ant popieriuko ir sudeginti), žmogaus saugai“, – beribės fantazijos klodus demonstravo A. Sereikienė, o apibendrindama dar pridūrė: „Tiesiog pamačiusi erdvę, pradedu galvoti, ką turėčiau daryti, jei būčiau to dalyko mokytoja.“

Lauke vaikai išlaisvėja

Smagiai pajuokavus, kad po tiek parengtų įvairių dalykų lauko klasių ir erdvių, stendų, kuriems reikėjo surinkti daugybę informacijos, dabar ji yra plataus spektro mokytoja, pašnekovė šypsodamasi kuklinosi: „Ne, aš esu fantazuotoja, bandau įsijausti į vaidmenį. Tas gal padeda fantazijoms, idėjoms atsirasti. Labai daug idėjų būna nerealių. Kai kyla idėja ir bandai ją „pritraukti“ prie realybės, ji kartais taip ir lieka ore.

Pavyzdžiui, mes turim sodą, kur buvo vienuolynas. Ir kilo idėja, kad būtinai turi būti informacinis stendas apie visą vienuolyno istoriją. Juk mūsų mokykla ir pradėjo savo veiklą nuo vienuolyno.

„Aš važiuoju į kitas mokyklas, skaitau seminarus kolegoms ir labai daug kur sakau, kad erdvė be gyvybės. Sakykime, tiems, kuriems nepavyko laimėti. O mano idėjų sėkmės paslaptis, mano nuomone, – edukacinė erdvė turi mokyti, duoti informacijos be žmogaus, t. y. tu ateini ir kažką sužinai. Tada ta erdvė yra gyva. Tai gali būti fotografijos, stendas ar pan.

A. Sereikienė

Turime mini lauko sceną. Ją įsirengėme ne galvodami rengti kažkokius koncertus. Idėja kilo todėl, kad aš, kaip renginių organizatorė, matau, kaip vaikai bijo viešo kalbėjimo. Ypatingai dabar, telefonų ir socialinių tinklų amžiuje. Todėl man kilo mintis, kad ant tos scenos, lauko klasėje, galima būtų ugdyti pasitikėjimą savimi, viešą kalbėjimą.

Kai pamoka vyksta lauke, kai nebėra keturių sienų klasės, vaikai išsilaisvina, jie nebėra tokie suvaržyti. Todėl pagalvojau, kad būtent lauke reikia tokių vietų, kur vaikai galėtų išlaisvėti“.

Pasidomėjus, ką ir kokias idėjas įgyvendinti yra sunkiausia, A. Sereikienė tikino nenorinti, kad daiktas būtų tik daiktas dėl pliusiuko.

„Noriu, kad jis būtų įveiklintas ir tai tiktų kiekvienam mokytojui. Tai yra sunkiausia. Aišku, viskas įmanoma.

Mes turime labai puikių pamokų, ypač pradinių klasių, biologijos mokytoja tokias gyvas pamokas veda… Tiesiog pavyzdines, – pasidžiaugė pedagogė. – Kai mes rengėme dvi respublikines konferencijas, būtent pritaikant turimas erdves, kur mūsų mokytojai demonstravo, kokios turėtų būti atviros pamokos – informatyvios, įtraukiančios, aktyvios ir su dalelyte linksmumo, aktyvumo – susilaukėme labai daug gražių, šiltų atsiliepimų. Aš manau, kad mes taip mokame dirbti ir su vaikais.“

Padėjo kitai mokyklai

Be aplinkos estetinio grožio, pašnekovo teigimu, konkurso organizatoriai vertina ir vykdomą edukaciją, savo patirties platinimą.

„Pas mus vyko rajono anglų kalbos, biologijos mokytojų metodiniai rateliai, kurie mokėsi, kaip dirbti edukacinėse erdvėse. Taip pat mes, kaip veteranai, turėjome ir dar vieną sąlygą: paruošti kitą įstaigą, kuri taip pat galėtų dalyvauti konkurse ir laimėti.

Kadangi įvairiose švietimo įstaigose turime draugų, tai padėjome Baisiogalos gimnazijai, patarinėjome, ką ir kaip jiems reikia daryti, kad būtų ne tik graži, bet ir edukacijai tinkama aplinka, – pasakojo A. Magyla. – Jie taip pat pateko į nugalėtojų dešimtuką ir užėmė aštuntą vietą. Mes už tai gavome dar papildomai 30 balų. Galiu pasidžiaugti, kad iš 100 galimų balų, mūsų įstaiga buvo įvertinta maksimumu – 100 balų!”

Konkursą kas dvejus metus organizuoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM), kurį vykdo Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras (LMNŠC) kartu Vilniaus botanikos sodu, todėl atvyksta mokslininkai, žiūri visus augaliukus, gyvūniukus…

„Jiems labai patinka, kad pas mus tiek visko yra, – juokiasi gimnazijos direktorius. – Aišku, pas mus yra 6 hektarai – tai nemaža teritorija ir ją sutvarkyti, kad ji gražiai atrodytų ir dar turėtų naudą ugdymui, yra labai sudėtinga. Tikrai esu dėkingas savo kolektyvui ir vaikams, kurie prisideda prie to. Tikrai smagu.“

Šiemet nesitikėjo laimėti

A. Sereikienė antrindama direktoriui, taip pat sutinka, kad jų gimnazijos privalumas – be galo didelė erdvė: „Mes tą sodą po truputį vis apgyvendinam, bet yra kitas minusas – etatų nedaugėja, teritorija tvarkoma labai sparčiai auga, aišku, dėl to atsiranda nepasitenkinimas, nes kažkam reikia žymiai daugiau dirbti.

Atvirai pasakius, šiemet jau galvojau, kad mums nieko nebepavyks, nes tos idėjos ir jų įgyvendinimas labai priklauso nuo finansų. Todėl tikrai labai noriu padėkoti rajono savivaldybei, kuri suteikė tikrai didelę finansinę paramą, už kurią pirkome daug medienos, nes kitokių, nenatūralių priemonių nenorime, jos netiktų prie mūsų idėjų ir jų įgyvendinimo.“

Pedagogė taip pat kaip ir A. Magyla džiaugėsi darniu ir darbščiu kolektyvu, kurio dėka galima įgyvendinti tokius projektus.

„Ir vėl sėkmės kriterijus, kad mes turime gabius, nagingus žmones, kurie geba padaryti iš tos medienos gražius dalykus. Kaip aš sakau, kas ta Aušrelė su savo idėjom? Vienas didžiulis nulis būtų, jeigu nebūtų komandos, palaikymo iš vadovo“, – kalbėjo idėjų generatorė.

Aušrelės Sereikienės nuomone, laužavietė tinkama net kelioms pamokoms: jos, etikos, lietuvių kalbos (kalbėti su vaikais apie netinkamus žodžius, juos neišbraukti, bet užrašyti ant popieriuko ir sudeginti), žmogaus saugai.

Aut. past.

Estetinė aplinka = gerėjantys mokinių pasiekimai

Be metai iš metų patiriamos sėkmės minėtame konkurse, M. Katkaus gimnazijos moksleiviai gali pasigirti ir vis gerėjančiais mokymosi rezultatais. Tai rodo ir ne kartą žurnalo „Reitingai“ skelbta statistika, rodanti sparčiai kylančius mokinių pasiekimus.

Paklaustas, ar turi įtakos estetinė aplinka vaikų ugdymui, gimnazijos direktorius sakė: „Besąlygiškai. Mes netgi turime ir mokyklos vidų labai gražiai išpuoštą gėlėmis, įvairiais papuošimais ir aš jau net neprisimenu tokio atvejo, kad būtų kažkas suniokota, nudraskyta ar pan.

Aš manau, kad estetika žmogų savotiškai paveikia, „pastato į vietą“, priverčia būti pasitempusiu, pačiam gražiau atrodyti, elgtis. Aš manau, kad būtent tas estetinis grožis galbūt net ir savotiškai ramina, veikia patį žmogų, o tai yra labai svarbu“.

Apie ateities planus ir tolimesnį edukacinės erdvės kūrimą bei plėtojimą A. Magyla kol kas kalba atsargiai.

„Darosi vis sunkiau ir sunkiau išlaikyti pirmą vietą ir aukštą lygį. Pradžioje, kai nieko nebuvo, buvo lengviau sugalvoti kažką įdomaus, naudingo. Šiais metais tikrai daug pasidarėme, grįšime po atostogų ir su kolektyvu galvosime, ką toliau daryti, nes vis sunkiau ir sunkiau atrasti kažką naujo. Juolab, kad šiemet šiame konkurse dalyvavo daug naujų mokyklų, buvo 115 bendrojo lavinimo mokyklų – konkurencija didėja“, – teigė gimnazijos vadovas.

Idėjų semiasi kelionėse

Kalbėdamas apie pasiekimus rajone, nes nacionalinis konkursas susideda iš dviejų etapų – rajoninio ir respublikinio – direktorius sakė, kad rajone praeiti pirmąjį etapą nebuvo sunku, kadangi turėjo tam tikrą įdirbį, be to, Krakių M. Katkaus gimnazijos teritorija didelė ir gamtiška, tad sugalvoti tų erdvių ne taip ir sudėtinga: „O jeigu paimtume kokią nors miesto mokyklą, kuri apsupta asfalto, ji galimybių turi mažiau. Taigi, mums galimybės yra, tik reikia fantazijos ir, aišku, finansinių išteklių, nes viskas labai brangsta“.

Galiausiai pasidomėjus, kur semiasi edukacinių erdvių kūrimui idėjų, A. Magyla pirmiausiai pasidžiaugė minėtomis darbuotojomis, nagingais kolektyvo vyrais, kurie sugeba tvarkingai viską padaryti.

„O LMNŠC kiekvienais metais nugalėtojams organizuoja keliones. Šiais metais numatyta kelionė į Lenkiją, Vokietiją ir Čekiją, kur mokyklų atstovai aplanko botanikos sodus, parkus, kitas panašias erdves.

Mano darbuotojai yra buvę Vengrijoje, Austrijoje, Latvijoje, Estijoje – tai irgi tam tikra patirtis, kuri paskui pritaikoma savo aplinkoje. Iš kitos pusės, seniai jau bendradarbiaujame su Butrimonių gimnazija, kuri šį kartą liko antroje vietoje, aplankome kitas draugiškas mokyklas įvairiuose rajonuose. Bet pamatėme ir tai, kad labai daug kas kopijuoja ir mus – visagalis internetas“, – juokėsi pašnekovas.

O paklaustas, ar neskaudu dėl autorystės, jis nedaugžodžiavo: „Ne, bendras reikalas – puošti Lietuvą ir ugdyti vaikus“.

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video