Kodėl mums taip sunku ištarti „ačiū“?

 Kodėl mums taip sunku ištarti „ačiū“?

Laisvė – dalykas geras. Nuo pat amžių amžinųjų vienas didžiausių žmogaus troškimų yra būti laisvam. Tiesa, kartais mes pamirštame, kad mūsų laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė, o su teise būti laisvam mes gauname ir taisykles, kurių privalome paisyti. O kur taisyklės ir įstatymai – ten policija. O kur policija – ten piktas šnypštimas „o, mentai stovi“. Dažniausiai tokį šnypštimą išgirsti galima sėdint šalia automobilio vairuotojo.

Kol pati nevairavau automobilio, man labai dažnai kildavo klausimas, kodėl praktiškai be išimčių pamatęs policininkus vairuotojas ima burbuliuoti. 99% tokių situacijų baigdavosi pykčio liejimu policijos atžvilgiu. Pastebėjusi, kad tai yra tendencinga, ėmiau vairuotojų klausinėti – kodėl taip kalbi? Na, gal žmogus turėjo nemalonios patirties, gal jį neteisingai nubaudė, gal nepadėjo, kai reikėjo…

Niekada nesu sulaukusi jokio panašaus atsakymo. Paprastai atsakymas būna „nesu rimtai susidūręs su policija“. Suprask, vienintelis susidūrimas – kai žmogų sustabdo reido metu, ir patikrinę dokumentus paleidžia toliau važiuoti, palinkėję gero kelio. Tai kodėl jie nusipelnė to šnypštimo?

Kiti sakydavo, kad kai pradėsiu vairuoti, suprasiu. Pradėjau vairuoti, ir vis tiek nesupratau. Na taip, policininkai pasislepia. Stovi už posūkio, stovi įvažiavime, stovi pamiškėj už krūmo. Na tai kas? Niekada net nepagalvoju, kad va, kokie jie, stovi pasislėpę, jau nekalbant apie tai, kad imčiau garsiai piktintis jų darbo ypatumais.

Tačiau esu pastebėjusi ir dar vieną tendenciją – tai gynybinė policijos pozicija. Ar bendraujant asmeniniais, ar žurnalistiniais klausimais – pateikus klausimą policininkai neretai iš karto imasi gynybinės taktikos. Tarsi aš jiems mesčiau kaltinimus klausimo forma. Užtrunka laiko, kol išsiaiškinam, kad policija pasitikiu, kad manęs jie nepiktina, kad aš jų niekuo nekaltinu. Tik klausiu, domiuosi. Tada policininkas nurimsta, ir imame kalbėtis kaip žmogus su žmogumi.

Pirmus kartus mane ne tik nustebindavo tokia policininkų reakcija, bet ir šiek tiek žeisdavo. Negi negalima paklausti jų klausimo nesulaukiant priešiškos reakcijos? Pateiksiu pavyzdį. Buvau vienos avarijos liudininke, kartu su keletu kitų žmonių. Matėme, kaip kelyje neaišku ko susipyko dviejų automobilių vairuotojai. Vienas kitą aplenkė, kirto per stabdžius – iš paskos važiavęs to nesitikėjo ir nespėjo laiku sustoti. Teoriškai įvažiavęs į automobilio galą esi kaltas, bet situacija buvo kitokia – pirmojo automobilio vairuotojas akivaizdžiai piktybiškai pasielgė.

Atvykę policininkai, pamatę, kad einame prie jų, atšiauriu tonu pasakė: „Na, kaltų kaip visada nėra, ar jūs čia pasakų pasekt mums norit?“. Buvo nemalonu. Tačiau priėję paaiškinome, ką matėme, bendravome mandagiai ir konstruktyviai – tą pamatę policininkai persimainė, ir pokalbį tęsėme be jokių pašalinių komentarų.

Tokių pavyzdžių galėčiau pateikti ne vieną ir ne du. Ir nors tokia atšiauri policijos bendravimo forma nėra pati maloniausia, aš juos pateisinu.

Turbūt kiekvienas bent kartą yra matęs laidą „Farai“. Žinau, kad nemažai žmonių sąmoningai nežiūri tos laidos, nes vaizdai ten – ne patys maloniausi. Bet pagalvokime, kiek tokių žmonių, kokie ten yra rodomi, yra aplink? Daugybė. Kiek tokių kiekvieną dieną turi sutramdyti policininkai? Saugodami padorius visuomenės piliečius jie turi klausytis agresyvių, dažnai visiškai girtų žmonių užgauliojimų, bjauriausių keiksmų. Tokie asmenys, kurie nepaiso įstatymų, gadina kitų žmonių turtą, kelia grėsmę kitų, o kartais ir savo sveikatai ir gyvybei, stumdo policininkus. Ir čia svarbiau ne tiesioginė, o perkeltinė prasmė.

Pažiūrėjus tokias laidas man pačiai kraujas užverda, sukyla daugybė neigiamų emocijų. Todėl aš manau, kad kiekvienas mūsų turi apie tai pagalvoti – policija mus saugo, gina ir mums padeda. Padeda ir tam, kuris lekia viršydamas greitį, padeda ir tam, kuris kažką sumušė ar nuskriaudė. Kartais ta pagalba gali būti baudos forma, kartais – praleistos nakties areštinėje.

Ir galiausiai – nepatikėsite – policininkai yra lygiai tokie patys žmonės, kaip kiekvienas mūsų. O jeigu nusižengei įstatymui, būk malonus, prisiimk kaltę ir atlygink žalą. Kaltinti tokiu atveju galima tik save, o policijai – padėkoti.

Viliuosi, kad ateis laikas, kai pravažiuodami pro stovintį policijos ekipažą, bent jau mintyse ištarsime „ačiū, kad mus saugote“.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video