Knygų skandalo sostinėje atgarsiai Kėdainiuose

Knyga šiandien – vertybė ar nieko verta rašliava?

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Vieno sostinės bibliotekos filialo uždarymas virto tikru detektyvu, sukėlusiu ne tik bendruomenės, bet ir visų knygų skaitytojų bei mylėtojų pasipiktinimų audrą. Pavilnyje uždarant bibliotekos filialą, visos jame buvusios knygos buvo tiesiog sumestos į kelis didelius statybinius konteinerius. Juose atsidūrė ne tik senos, nudėvėtos, sutriušusios ir nurašymui tinkamos, bet ir visiškai naujos, vis dar tinkamos skaityti ir žmonių labai mėgstamos knygos, tokios kaip Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“, Lietuvos istorijos įvairios knygos, Viktoro Hugo „Paryžiaus katedra“, Andrzej Franaszek „Miloszas. Biografija“, Rimanto Kmitos „Remyga“ ir dar daugelis kitų. Tiesa, įmonė, kuri buvo atsakinga už konteinerių išvežimą ir knygų perdirbimą, pranešė, jog kilus bendruomenės pasipiktinimui jų perdirbimas kuriam laikui buvo pristabdytas.
Apie susiklosčiusią situaciją bei apie tai, kur keliauja morališkai pasenusios ar nusidėvėjusios knygos „Rinkos aikštė“ pasikalbėjo su Kėdainių rajono savivaldybės M. Daukšos viešosios bibliotekos direktore Virginija Grigorjeviene.

Netelpa į jokius rėmus

Reaguodama į minėtos bibliotekos poelgį V. Grigorjevienė iš karto sakė: „Taip negalima. Netgi teisiškai taip yra neįmanoma – juk kiekviena knyga yra apskaitoma. Yra elektroniniai katalogai, kuriuose užfiksuotos visos knygos. Jeigu tas knygas išmetė, pirmiausia jos turi būti nurašomos. Nurašant privaloma nurodyti priežastį. Tikrai negalima tik nurodyti, kad užsidaro filialas ir knygos yra išmetamos. Tokios priežasties net nėra pasirinkimui“.

Kada knygos gali būti nurašomos, kaip pavyzdį Kėdainių bibliotekos direktorė pateikė kelis atvejus.

„Galima pasirinkti, kad knygos yra susidėvėjusios, gali būti skaitytojų negrąžintos, bet lygia greta eina atstatymas. Šiuo atveju knygos turėjo būti grąžintos į centrinę biblioteką, surašytas aktas, kad filialas yra uždaromas.

O knygos paprastai būna paskirstytos, pavyzdžiui, tarp kitų filialų ir vėl keliauja naujam gyvenimui, arba, jeigu, sakykime, jos sulietos, nebetinkamos skaitymui, turi būti nurašomos kaip susidėvėjusios, kad būtų utilizuojamos. Tačiau toks elgesys netelpa į jokius rėmus – nei teisinius, nei žmogiškumo: kaip galima išmesti knygą?“ – stebėjosi V. Grgorjevienė.

Jei būtų uždaromas mūsų filialas…

Paklausta, kas atsakingas už minėtą poelgį su knygomis, pašnekovė įvardijo bibliotekos vadovą, kuris vadovaujasi visais standartais. Vienas iš tokių – fondų komplektavimo standartas, kuris būtent ir apibrėžia nurašymą.

„Tu negali imti ir taip išmesti. Jeigu net ir žiūrėtume į knygą ne kaip į vertybę, bet kaip į piniginiu atžvilgiu įvertintą daiktą, objektą, nusirašo ir pinigai. Ir jeigu tiesiog jos buvo išmestos, kaip tuomet pagrįsti bendrą fondo pinigų sumą, egzempliorius, kurių nebeliko?“ – kalbėjo Kėdainių bibliotekos direktorė.

Ji patvirtino, kad mūsų bibliotekoje taip pat būna nurašomos knygos, nes žinant bibliotekų, ypač filialų patalpų dydį, nuolatinį fondų atsinaujinimą, visų tiesiog būtų neįmanoma sutalpinti. Be to, vienos knygos praranda aktualumą.

„Tačiau vėl: kaip mes įvertinsime tą aktualumo praradimą? Juk praeina keletas metų, be to, yra nemažai studentų, kurie galbūt rašys darbą ir jiems tos knygos reikės. Ir jeigu mes visi taip nurašinėsime, tai jam beliks važiuoti į apskritį arba net į nacionalinę biblioteką, kad jis gautų tą knygą, – svarstė V. Grigorjevienė ir pateikė hipotetinę versiją, kas būtų, jei būtų uždaromas kuris nors Kėdainių bibliotekos filialas: „Tos knygos yra nurašomos ir visos atvežamos į centrą. Per daugelį mano darbo metų, nemažai yra uždaryta filialų. Tuomet mūsų skyriai – kraštotyros, bibliografijos, vaikų, skaitytojų, filialai – eidavo atsirinkti sau tinkamų knygų ir išsidalindavo“.

Anot direktorės, nusidėvėjusios knygos utilizuojamos ne tik dėl neestetiško vaizdo.
„Tos knygos (daugiausiai grožinė literatūra), kurios yra nuskaitomos, dažniausiai tai būna minkštais viršeliais, ir jau tikrai tampa neberestauruojamos, yra nurašomos kaip susidėvėjusios. Tuomet yra firma, kuri jas surenka ir utilizuoja. Labai gaila, bet taip yra, nes tai ir neestetiška, ir nėra lapų, o be to, platinamos įvairios grybelinės ligos. Tačiau tokių knygų yra tikrai nedaug“, – užtikrino pašnekovė.

Steigs rezervinius fondus

Prieš maždaug pusantrų metų pasikeitė Kėdainių M. Daukšos viešosios bibliotekos komplektavimo skyriaus vedėja. Buvusi vedėja Asta Kunevičienė laimėjo konkursą ir nuo naujų metų yra direktoriaus pavaduotoja, kurios mintis buvo steigti rezervinius fondus ir taip išsaugoti daugelį knygų.

„Kai kurių filialų patalpos yra nemažos – Lančiūnavoje, Josvainiuose, Šėtoje, Dotnuvoje – ir tas vadinamąjį aktualumą praradusias knygas kaupiame bei planuojame steigti rezervinius fondus. Kažkada, labai seniai, apie 1990-uosius metus, buvo toks mainų fondas, didžiosios ir nacionalinė biblioteka dar turi tokį fondą iki šiol, o mes dabar jį pavadinsime atsarginiais, – ateities planais dalijosi V. Grigorjevienė. – Suskirstysime šiuo metu mažai skaitomas ir neaktualias knygas pagal temas ir paskirstysime jas po filialų patalpas.

Sakykime, meno ir muzikos literatūrą atiduosime į Lančiūnavą. Kataloge pasižymėsime, kad yra toks atsarginis fondas ir, jeigu skaitytojui prireikia, atvežame į Kėdainius. Technikos ir kitų mokslo šakų, gamtos žadame laikyti Šėtoje, o Dotnuvoje daugiau būtų žemdirbystės ir žemės ūkio technikos literatūra.“

Jei neimat – prie konteinerio

Įprasta, jog knygas bibliotekai dovanoja skaitytojai.
„Jeigu, tarkim, mes tos knygos turime daug egzempliorių, vežame į filialus. Taip pat vasarą į bibliotekos kiemelį išvežame vežimaitį, kuriame būna įvairios skaitytojų dovanotos knygos. Žmogus gali jas arba parsinešti į namus, arba paskaitęs vėl padeda į tą vežimaitį“, – apie dalijimąsi knygomis pasakojo V. Grigorjevienė.

Ji taip pat sutiko, kad minėtas poelgis su knygomis yra labai blogas pavyzdys jaunimui, kuris nuolat skatinamas į rankas paimti knygą, ją tausoti ir vertinti.

„Neturi taip būti. Deja, turime ir tokių patirčių, kai skambina gyventojai, kurių tėvai mirė, ir jie klausia, kur dėti tėvų sukauptų knygų biblioteką.

Kol nebuvo pandeminės situacijos, važiuodavo komplektavimo skyriaus žmonės ir atsirinkinėdavo. Tačiau mes neturime tiek vietos, kad surinktume visų knygas. Kartais tas pasakymas: „Mes išnešime prie konteinerio“, nuskamba labai nemaloniai. Juk yra visokių variantų, kur galima būtų jas padėti: pasiūlyti parduoti, kad ir pigiau ar padovanoti paskelbus žinią socialiniuose tinkluose, – idėjas, kur galima būtų dėti nebereikalingas knygas, siūlė Kėdainių bibliotekos direktorė.

Sakykime, vaikų skyrius per būrelius klijuoja, sutvarko knygas, mokosi jas prižiūrėti. Vaikai mokomi bibliotekoje gerbti knygą. Kodėl taip atsitiko minėtoje Vilniaus bibliotekoje, sunku pasakyti…“

Pagarba knygai ateina iš šeimos

Tiems, kas seniai lankėsi arba iš viso nesilankė Kėdainių M. Daukšos viešojoje bibliotekoje, V. Grigorjevienė kvietė apsilankyti ir apžiūrėti spec. fondus.

„Po 1990 metų mes važiavome į nacionalinę biblioteką ir atsirinkinėjome mūsų kraštui būdingas ir brangias knygas. Radome daug Dotnuvos žemdirbystės instituto knygų su antspaudais. Daug tokių knygų turime kraštotyros skyriuje. Dabar galime pasidžiaugti, kad jį perkėlėme į pirmą aukštą, nusipirkome stiklinių vitrinų, kuriose yra eksponuojamos senos knygos. Taip pat turime ir daugiau, tik dar nesumontuotų stiklinių vitrinų, kur eksponuosime ir šitas senas knygas“, – džiaugėsi pašnekovė.

Paklausta, gal žmonės tiesiog per daug emocionaliai sureagavo į knygų išmetimo situaciją, V. Grigorjevienė nesutiko.

„Ne, kad iškelta problema, labai gerai, nes atsitiko vienur, o gal kažkas pasimokys kitur.
Tie mūsų knygnešiai dabar karstuose vartosi, kai patys nešė, slėpė, jiems grėsė Sibiras, kiek buvo tremčių, o dabar nebeliko pagarbos knygai. Daugelio jaunų žmonių dabartinis požiūris yra, kad jeigu jūs neimat, jeigu jums nereikia, tai mes nešime į konteinerį. Tai, ko gero, vartotojiškos kultūros pasekmė, – svarstė Kėdainių bibliotekos direktorė. – Nors, atrodo, knygos brangios ir dar brangsta, bet šito neišmokys nei mokykla, nei biblioteka… Mano nuomone, pagarba knygai ateina iš šeimos. Mokyklos ir bibliotekos, manau, daro viską, bet kai iššoksta tokie dalykai…“

Bendras Kėdainių rajono savivaldybės Mikalojaus Daukšos viešosios bibliotekos fondas šiuo metu yra 321 tūkst. 598 dokumentai (knygos, periodika, CD ir t.t.). Naujais dokumentais per praėjusius metus fondas pasipildė 16 tūkst. 365. Iš jų 8 tūkst. 100 buvo knygos.