Kėdainiuose mažėja tuoktuvių: santuokos įžadai – nebe vertybė?

 Kėdainiuose mažėja tuoktuvių: santuokos įžadai – nebe vertybė?

Nors vasara jau pasibaigė, tačiau yra dalykų, kurie nenutrūksta ištisus metus – štai įsimylėjėliai amžiną meilę vienas kitam prisiekia ir sausį, ir gegužę, ir lapkritį. Tačiau per aštuonis su puse šių metų mėnesių Kėdainių rajone svarbiausiąjį gyvenime „Taip“ ištarė mažiau porų negu tuo pačiu laiku praėjusiais metais.

„Tam įtakos gali turėti ir sumažėjęs gyventojų skaičius Lietuvoje, ir tai, kad užsienyje susituokę lietuviai ne visada mums praneša apie svečioje šalyje sudarytą santuoką. Galbūt reikalas ir tai, kad nuo praėjusių metų liepos mėnesio galima tuoktis bet kurioje šalies bažnyčioje ar metrikacijoje nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, tad jaunavedžiai santuokas sudaryti išvyksta ten, kur yra gražiau“, – svarstė rajono Civilinės metrikacijos ir archyvo skyriaus vadovė Gaiva Petrauskienė.Civilinės metrikacijos ir archyvo skyriaus vadovė Gaiva Petrauskienė spėja, kad per šiuos metus santuokų skaičius rajone turėtų pasiekti 300. / A. Barzdžiaus nuotr.

Santuokų – beveik penkiomis dešimtimis mažiau

Praėjusiais metais nuo sausio pradžios iki rugsėjo vidurio G. Petrauskienės vadovaujamame skyriuje buvo užregistruotos 289 santuokos. Iš jų 71 buvo bažnytinė santuoka, 17 – sukurtų užsienyje. Šiemet per tą patį laikotarpį užregistruota 61 bažnytinė santuoka ir 19 – užsienyje įvykusių, o iš viso aukso žiedus kol kas yra sumainiusi 241 pora – 48 mažiau negu tuo pat metu pernai.

„Šiais metais apskritai vyksta mažiau santuokų tiek bažnyčioje, tiek santuokų rūmuose. Gal iki metų pabaigos pasieksime 300, bet jų vis tik bus gerokai mažiau negu pernai, kuomet per visus dvylika mėnesių susituokė net 374 poros“, – perspėja G. Petrauskienė.

2014-aisiais aukso žiedus Kėdainių rajone sumainė 331 pora, 2013-aisiais – 341, 2012-aisiais – 343, 2011 – 304.

Mažėja ir besituokiančių užsieniečių

Lietuvos Respublikos piliečiai tuoktis gali vien Dievo akivaizdoje – maldos namai apie juose sukurtas šeimas patys perduoda informaciją Civilinės metrikacijos skyriams. Tačiau šiek tiek kitokia tvarka galioja jaunavedžiams lietuviams, kurie santuoką sudaro su užsienio valstybių pilietėmis ir piliečiais.

„Pirmiausia jie turi susituokti pas mus, kadangi mes patikriname asmens iš užsienio dokumentus, išsiaiškiname, ar jis iš tiesų gali tuoktis, ir tik po to pora gali organizuoti iškilmes bažnyčioje. Yra buvę keletas atvejų, kuomet bažnyčioje su užsieniečiu sudaryta santuoka negaliojo, – pasakojo Civilinės metrikacijos ir archyvo skyriaus vadovė. – Jeigu „užsieniečių“ porų pernai sutuokėme trylika, šiemet kol kas tik dvi, o lietuvių antrosios pusės buvo iš Ukrainos ir Baltarusijos. Iki metų pabaigos nusimato dar dvi mišrios santuokos – prie altoriaus žengs lietuvė ir Vokietijos pilietis bei lietuvis su ruse. O pernai lietuvių vyrai ar žmonos buvo ne tik iš Vokietijos, Baltarusijos ar Rusijos, bet ir tokių šalių kaip Indija, Latvija, Ukraina, Slovakija, Jungtinė Karalystė, Baltarusija, Tadžikistanas.“

Išvažiuojamųjų santuokų neprisijaukino

Ne itin paklausios Kėdainių rajone ir išvažiuojamosios santuokos, arba kitaip – ceremonijos, vykstančios ne metrikacijos skyriuje, o bet kurioje kitoje miesto ar rajono vietoje.

„Lyginant su kitais rajonais, Kėdainių rajone tokių santuokų mažai. Kai kiti rajonai tokių santuokų turi dešimtimis, mes pernai išvykome tik vieną kartą – į Žemdirbystės instituto teritoriją Akademijoje. Šiemet turėjome keturias išvažiuojamąsias santuokas – į Akmenių dvarą, Bakainių piliakalnį, Keleriškių kaime esančią „Ąžuoloto“ kaimo turizmo sodybą ir pirmąsias vestuves Kėdainių senamiestyje, Džiazo gatvėje. Gal jaunavedžiai tokių tuoktuvių nesirenka dėl to, kad mes tuokiame rotušėje, kur aplinka tiek viduje, tiek išorėje jaunuosius tenkina“, – spėliojo G. Petrauskienė.Civilinės metrikacijos ir archyvo skyriaus duris kasmet praveria vis mažiau porų. / G. Minelgaitės nuotr.

Pašnekovė visgi tiki, kad jauniesiems patinka ir žavinga rotušės aplinka, ir jos kiemelis, kaip ir greta esantis senamiestis, mat jaunavedžiai turi kur pabūti su svečiais, nusifotografuoti.

Beje, išvažiuojamoji santuoka yra ir šiek tiek brangesnė – tuokiantis santuokų rūmuose už ceremoniją mokama 20 eurų, o išvykstant kitur – 60 eurų. Negana to, jaunavedžiai ar jų svečiai patys turi pasirūpinti visa ceremonijos aplinka bei muzika.

Žiedai – ne būtinybė

Metrikacijos skyriaus vadovė pripažino, kad daugiausia santuokų vis tik vyksta vasarą, tačiau jaunavedžiai nesibaido ir kitų mėnesių.

„Vestuvės vyksta ne tik vasarą, ir ne vien savaitgaliais. Turime porų, ateinančių tuoktis pas mus ir pirmadieniais. Labai įdomias vestuves turėjome rugpjūčio 29 dieną, pirmadienį. Jaunieji tądien keitėsi ne žiedais, o simboliais – kabino vienas kitam ant kaklo medalionus. Tokį patį užkabino ir savo sūnui. Buvo labai gražu.

Na, o žiedai nėra būtini. Kad įvyktų tuoktuvės, reikalingi tik jaunieji, jų asmens dokumentai ir du liudytojai – daugiau nieko nereikia. Žiedai – tik simboliai, labiau reikalingi bažnyčioje.

Neretai jaunavedžiai klausia, ar liudytojais gali būti dvi moterys arba du vyrai. Žinoma, kad gali! Svarbiausia, kad jie būtų pilnamečiai ir veiksnūs asmenys, o du vyrai ar dvi moterys – nėra jokio skirtumo. Niekur neparašyta, kad to daryti negalima, vadinasi, galima!“ – juokėsi Civilinės metrikacijos ir archyvo skyriaus vadovė.

Neatvyksta… į savas vestuves

Vieni savo naująjį bendrą gyvenimą pradeda tvirtais žingsniais, o kai kurie savo suplanuotoje tuoktuvių ceremonijoje tiesiog… nepasirodo.

„Žinokite, visko būna. Kartais jaunavedžiai pamiršta asmens dokumentus, o kartais vėluoja į savo vestuves. Būna, kad apskritai neatvyksta, mūsų iš anksto neinformavę. Ir praėjusį savaitgalį nutiko taip, kad užsienyje gyvenantys žmonės padavė dokumentus dar prieš metus, bet neatvyko. Matyt, kažkas atsitiko, galbūt jie nebenori tuoktis, galbūt turi kitų reikalų, ir nebeatvažiavo. Būtų gerai, jeigu mus informuotų, jeigu jų planai pasikeitė. Mes juk ruošiamės tam, ruošiame dokumentus ir jų laukiame. Galų gale, tokios poros užima kitų porų vietą“, – apgailestavo G. Petrauskienė.

Ar vertėjas būtinas?

Neretai jautriausias jaunąsias sujaudina tuoktuvių ceremonijoje joms užduodamas klausimas: „Ar esate tvirtai apsisprendęs?“. Pašnekovei užsiminus apie tai, ar visi iki šiol buvo apsisprendę tvirtai, ji tik šypteli prisiminusi vieną kuriozišką situaciją.

„Tuokėsi pas mus kartą Prancūzijos pilietis. Tuo metu dar nebuvo reikalaujami oficialūs vertėjai. Ir galbūt jam aplinkiniai netiksliai išvertė klausimą, tad jis atsakė neigiamai. Dabar, kai tuokiasi užsienietis, būtinas vertėjas. Nesvarbu, kad kiti tikina, jog žmogus viską supranta – prašome, kad kartu atvyktų ir oficialus vertėjas, kadangi kitu atveju užsienietis, kreipęsis į teismą tam, kad būtų anuliuota santuoka, pasiektų savo tikslą pasakęs, jog jis išvis nesuprato, kas vyksta“, – patikino G. Petrauskienė.

Greičiau – ceremonija nėščioms, sergantiems ir… jūreiviams

Nors didelė dalis jaunavedžių Civilinės metrikacijos ir archyvo skyriaus duris praveria jau metai iki iškilmių, kiti su dokumentais ateina tik visai prieš vestuves.

„Na, norint susituokti, po prašymo parašymo turi būti praėjęs mėnuo. Lengvatos taikomos tokiu atveju, jeigu pora turi bendrą atžalą arba jaunoji laukiasi. Palengvinimai taip pat taikomi tada, jeigu būsimas vyras – kapitonas ar jūreivis, ir jam netrukus reikia išplaukti į jūrą. Žinoma, tai daugiau Klaipėdos kraštui būdinga, pas mus gal koks vienas kapitonas ir yra buvęs, – juokėsi G. Petrauskienė. – Taip pat tai galioja, jeigu vienas iš jaunavedžių – diplomatas, turi išvykti į užsienį. Bei tokiais atvejais, kai liga – labai sunki, o žmogus skubiai nori susituokti.“

Baltos suknelės – dažniausiai, bet ne visada

Merginos neretai svajoja apie baltą vestuvinę suknelę, tačiau į Civilinės metrikacijos ir archyvo skyrių užsuka ir kitaip pasipuošę jaunavedžiai.

„Nėra taip, kad visi ateinantys čia vilkėtų baltomis suknelėmis, o jaunikiai – juodais kostiumais. Esame sutuokę ir vadinamųjų televizijos žvaigždžių, kurios puošėsi raudonomis ar juodomis suknelėmis. Jaunikiai ateina ir su baltais, ir su mėlynais, ir su pilkais kostiumais, būna, kad ir su džinsais ar šortais. Mes jiems ir sakome, kad apranga – nieko nekeičia. Svarbu, kad žmogui būtų patogu. Juk tai – viena iš svarbiausių jo gyvenimo dienų“, – šyptelėjo G. Petrauskienė.

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video