Kas sieja kuklią šeimą iš Josvainių su įžymiuoju Česlovu Milošu?

Jorūnė LIUTKIENĖ

Devynis mėnesius išgyventi košmarą: gyvybė ar mirtis? Kiekvieną dieną pavalgydinti ir pasirūpinti. Išnešti išmatas. Drebėti atėjus vokiečiui. Neišduoti. Josvainietės Vidutės Palubeckienės seneliams Adelei ir Jaronimui bei tėčiui Zenonui, išsaugoti žydų gyvybes buvo nesuvokiamai sunki, bet įveikiama užduotis. Dėl to jie pelnė Pasaulio Tautų Teisuolių vardus. Nors buvo paprasti mirtingieji, mokėjo pasidalinti duonos kąsniu su visiškai svetimais ir nepažįstamais žmonėmis.

„Aš jau ėjau į mokyklą, kai babytė (taip savo močiutę vadindavo anūkės) mane vieną kartą nusivedė į kamaraitę, o joje stovėjo krosnis. Tada ji man parodė krosnį ir pasakė, kad čia, po ja,  gyveno žydai“, − ilgą pasakojimą apie pirmą kartą išgirstą faktą pradeda Vidutė Palubeckienė. 

− Kodėl gūdžiu sovietmečiu Jums, dar visai vaikui, ji patikėjo tokią paslaptį? – klausiu.

− Nes ji mane labai mylėjo ir norėjo, kad viską žinočiau, − sako Pasaulio Tautų Teisuolės anūkė V. Palubeckienė.

Įvertinti už pasiaukojimą dėl kitų

Vidutės, Skaistės ir Regimanto Grigaičių tėtis Zenonas buvo jų senelės Adelės Žiužnienės sūnus iš pirmos santuokos. Pirmas jos vyras buvo vokiečių karininkas Boll. Tai labai svarbus faktas, nes babytė, su juo gyvendama Liepojoje, gerai pramoko vokiečių kalbą.

Vidos tėtis iki 4 klasės buvo Boll, o paskui, kai atėjo rusai, mama susigrąžino sau mergautinę pavardę Grigaitytė ir tėtis tapo Grigaitis.

Sprendimas, dėl kokių priežasčių išsiskyrė su savo vyru – jau nuklotas praeities dulkėmis.  Grįžusi į Lietuvą Adelė ištekėjo antrą kartą už Jeronimo Žiužnio.

Adelė ir Jeronimas Žiužiniai ir Adelės sūnus Zenonas Grigaitis net dviejų LR Prezidentų pagerbti ir apdovanoti Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiumi bei pačiu aukščiausiu Izraelio valstybės įvertinimu − Pasaulio Tautų Teisuolio vardais su liudijimais už tai, kad devynis mėnesius slėpė ir saugojo savo namuose 14 suaugusių žydų tautybės žmonių ir du jų vaikus. Toks pats vardas suteiktas ir Česlovui Milošui – įžymiam kraštiečiui Nobelio premijos laureatui.

Kėdainių krašto šeima įvertinta už praeities žygdarbius. Adelės anūkai Vidutė, Skaistė ir Regimantas su šeimomis gyvena tyliai, dėmesyje nesimaudo, patirtimi ir atsiminimais nesidalina, į holokausto atminimui skirtus renginius nei kviečiami, nei vaikšto. 

„Mano supratimas apie tą faktą dabar visai kitoks. Vaikystėje aš taip jo nesupratau ir neįvertinau. Žiūrėdavau į tą krosnį ir man tik kirbėjo klausimas, o kaip jie ten tilpo?“ − pasakoja V. Palubeckienė. 

Vienas iš slepiamų žydų buvo architektas. Jis ir sukonstravo po krosnimi visiems buveinę. Lįsdavo į ją pro krosnį. Pro geležines krosnies rinkes. Nuimdavo ir visi sulįsdavo. Viduje padarė gultus ir miniventiliaciją, kad nors kažkaip būtų galima gyventi. Kaip suprantu, net ne gyventi, o tupėti.

Rūpinosi žydų gyvenimu

Aiškiai suprasdama, kokios kilnios sielos bei ypatingai drąsūs buvo jos artimieji, dabar V. Palubeckienė labiau akcentuoja tai, kad babytei buvo žmogiškai sunku. Ir jai jos labai gaila.

,,Jau ta higiena! – net rankomis užsidengia veidą Vida. − Juk 16 žmonių mažučiame plotelyje. Kiek ji privargo, ta babytė. Jau vien ta higiena. Valgyti. Praustis. Visiems kartu miegoti. Su vaikais, kad jie netriukšmautų. Ji jiems ir drabužius tokiame upeliukyje, Liede, skalbdavo. Kaip ten ji ir tvarkė tą jų buitį?“ − senelės Adelės Žiužnienės stiprybe ir žavisi, ir stebisi  V. Palubeckienė.

Adelė tikrai labai mylėjo savo vaikus, anūkes ir jos meilės užteko net kitiems, visiškai svetimiems žmonėms.

Dramatiška situacija susiklostė Svilių kaime, kuriame gyveno ūkininkai Žiužniai. Jie labai gerai pažinojo ilgamečių gyventojų Gelų šeimą. Pastarieji turėjo žemės ūkio padargų parduotuvę Kėdainiuose ir malūną, o Žiužniai buvo jų nuolatiniai klientai.

Prasidėjus vokiečių okupacijai, Gelų šeima tapo Kauno geto kaliniais. 1944 metų sausį Chaja Gelienė slapta išėjo iš geto ir, pasiekusi Žiužnių sodybą, pasiprašė pagalbos. Žiužniai sutiko paslėpti Gelus ir keletą jų draugų bei giminaičių.

Kiek iš pasakojimų dabar atgamina V. Palubeckienė, tėtis Zenonas vyko žydų atsivežti į savo namus iš Kauno geto. Atmintis sako, kad pats tėtis Zenonas, būdamas 27 metų, sėdo į vežimą ir važiavo jų paimti. Vėliau su tuo pačiu arkliuku išvežė juos, kai jau buvo sudėlioti jų išvykimo taškai.

O senelis Jeronimas Žiužnys buvo labai geros širdies žmogus. Kiek aiškėja iš smulkių detalių, žydų gelbėjimo iniciatyvą vis dėlto labiau rodė Vidutės tėtis ir babytė. Senelis jai nesipriešino ir kuo galėdamas padėjo. 

Kėlė pavojų

Kaimynai netruko pastebėti, kad pas Žiužnius naktį rūksta kaminas ir net teiravosi. Išmanioji babytė kažkaip sukdavosi nuo atsakymo, bet tiesa tai buvo tokia: juk reikėjo duonos ne tik rankomis priminkyti kubiluose, bet ir ją per naktį iškepti.

,,Tėtis Zenonas pasikinkydavo arklį ir su taip vadinama brička parveždavo aviuką, kiauliuką, ar kokį teliuką. Juos skersdavo, o babytė mėsą ruošdavo rūkymui, virdavo. Visą laiką ruošė valgyti“, – pasakoja Vidutė. 

Gerai, kad pas ūkininkus Žiužnius buvo didelis sodas. Daug obuolių ir net 18 bičių avilių. Jeronimas Žiužnys buvo ir medžiotojas. Eidavo į mišką. Išmaitinti kaime savo šeimą ir dar papildomai 16 žmonių, kad jiems nieko netrūktų, tikrai buvo nemenkas iššūkis.

Kaimynai jautė. Nesakė. Tylėjo. Už tai V. Palubeckienė jiems dabar dėkinga, kad neįdavė jos tėčio ir senelių, nes visai kitaip būtų baigęsis jų šeimos gyvenimas. 

„Už gyvybę nėra nieko svarbiau“, − daug vėliau mums bekalbant pasakys V. Palubeckienė.

Draugystė vyko dar sovietmečiu

Kažkuriuo metu vienas iš išgelbėtų žydų – Dovydas Richmanas – atsiliepė iš Amerikos.

,,Kai buvau 10 klasėje, babytė man pasakė, kad gavo iš Richmano laišką. Tuo metu jis jau dirbo JAV gydytoju. Babytė pasakė, kad aš ruošiuosi studijuoti mediciną.

Pamenu, kaip vėliau gavau dovanų iš jo fonendoskopą. Toks buvo jautrus, kad net širdies ūžesiuką buvo galima girdėti“, − puikiu prietaisu, padėjusiu jai darbe, didžiuojasi Vidutė.

,,Tas gūdusis laikas jau lyg ir buvo praėjęs, ir siuntinėlius iš žydų gaudavome. Iš jų mane babytė ir papuošdavo. Tais laikais aš tikrai buvau dailiai aprengta“, − prisimena V. Palubeckienė.

Vidutė prisimena, kaip gavo dovanų ir baltas pačiūžas, tačiau namie buvo pasakyta: niekam apie tai nekalbėti. Priminsiu, kad tik 1963 metais buvo sušaudytas paskutinis ilgiausiai nuo sovietų valdžios besislapstęs partizanas Pranciškus Prūsaitis-Lapė.

Istorija neliko pamiršta ir vėliau Grigaičiai surado net globotų žydų sąrašus. Visi iki vieno paliudijo, kad Adelė, Jeronimas ir Zenonas neėmė iš jų jokio mokesčio už tai, kad saugojo juos ir globojo. 

1994 metais balandžio 7 dieną šeima gavo laišką nuo vieno iš slėptų žydų Boruchos Intriligatoriaus. Žydas buvo jau labai senas, bet gyvas. Dar vėliau jau 2018 metų vasarą Palubeckienės šeimą aplankė B. Intriligatoriaus sūnėnas su trimis savo suaugusiais vaikais: dviem sūnumis, gyvenančiais Izraelyje, ir dukra iš Amerikos. Patys susirado ir atvyko.

Dukra gyvena Amerikoje, sūnūs – Izraelyje. Tačiau jis visus subūrė ir atvyko į Lietuvą, į Kėdainius.

Lietuviškas vesternas

Vidutei labiausiai įsiminė babytės papasakotas epizodas būtent apie Boruchą. Kai slapstėsi, jis jau buvo stipriai pagyvenęs, nuo kančios pavargęs be jokio savisaugos instinkto išlindo iš slėptuvės ir ėmė eiti per kiemą.

Pasiilgęs saulės, dienos šviesos, gaivaus oro ir vėjo, paliegęs, išblyškęs jis mato, kad staiga į kiemą ateina vokietis. Vokietis mato žydą, mato babytę. Babytė mato vokietį ir mato žydą.

Situacija primena vesterną, kai dykumoje keli žmonės vienu metu vienas į kitą nukreipia pistoletus. Šiuo atveju pistoletą turėjo tik vokietis. Kiti gi vienas į kitą nukreipė tik siaubo kupinus žvilgsnius.

Beje, anūkė Vidutė sako, kad senelis tuomet paėmė lazdelę, užsidėjo skrybėlę ir… išėjo sau link miško, o babytei teko vienai perkalbėti vokiečių karininką. Ji jam ir sako: nešauk, matai koks jis baltas, serga džiova, jis tuoj mirs. Čia jai padėjo jos puikios vokiečių kalbos žinios.

Baisu net pagalvoti, kaip visi šioje scenoje rizikavo savo gyvybe, bet babytės įkalbinėjimas ir prašymas ,,nešauk“ tuo kartu padėjo. Vokietis pistoletą nuleido.

Pagerbė du prezidentai

Anksčiau minėtame laiške B. Intriligatorius jau rašė apie padarytą pradžią, kad Žiužnių šeimai Izraelio valstybės būtų suteikti Pasaulio Tautų Teisuolių liudijimai. Kai surado ir patvirtino sąrašus, Adelė ir Jeronimas Žiužniai jau buvo mirę. Pirmieji pas Z. Grigaitį atvažiavo atstovai iš Niujorko didžiojo muziejaus.

,,Paveikslavo mane ir tėtį paupyje ir sakė: „Rodysime visiems Amerikoje“, − prisimena V. Palubeckienė.

Pakui Vidutės tėtį pasikvietė Prezidentas Algirdas Brazauskas, dar vėliau – ir prezidentas Valdas Adamkus. Tėtis Zenonas apdovanojimą atsiėmė pats. Ką sakė grįžęs, Vidutė nebeatsimena, bet buvo patenkintas. Ir šiaip tėtis buvo santūrus, nemėgo girtis, pasakoti, prisiminti. Ir apie žydų gelbėjimą viską, ką anūkai sužinojo, tai iš babytės. Tėtis nekalbėjo ta tema, o pradėjus kalbą tarstelėdavo: ,,Ai nekalbėkite“.

Gyvenimu nesiskundė

Pragyvenęs du karus, Zenonas Grigaitis mirė 1991 metų spalio 19 d. Palaidotas Josvainių kapinėse.

Nors sovietmečiu gyveno paprastai ir net gana skurdžiai, nesiskundė. Juk prarado sodybą, žemes, miško. Valdžia konfiskavo. Tuometinis kolūkio pirmininkas sodybą sulygino su žeme, nes reikėjo žemės kolūkiui.

„Tėvas niekada nieko nesakė. Nesiskundė. Nepyko ant valdžios. Neburnodavo. Priėmė tokį gyvenimą, koks buvo“, – pasakoja V. Palubeckienė.

Jau Nepriklausomybėje atsvėrus galimybėms dukros siūlė tėvui: „Duokime paiešką dėl tavo tikrojo tėčio Boll“. Jis nė iš tolo to nenorėjo: ,,Nereikia. Neprasidėkime“.

,,Gal labai kentėjo dėl tos savo vokiškos pavardės“, − pasvarsto V. Palubeckienė.

Nedrįstu paklausti Vidutės, kaip ji saugo savo šeimos atminimą, bet ji pati prabyla.

,,Mes iš savo senelių paveldėjome atjautą, empatiją ir neskūpumą. Padedame visiems ir visų nabagėlių gaila, − sako buvusi akušerė. − O vertingiausios šeimos relikvijos yra Pasaulio Tautų teisuolio medalis ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius“.

Vidutė man prisipažįsta, kad pačios apdovanojimų įteikimo ceremonijos labai gražios ir  iškilmingos ir jos ją jaudina.  V. Palubeckienė vis kartoja žodžius, kurie išgraviruoti ant ženklo ,,Išgelbėjęs vieną gyvybę išgelbėji visą pasaulį“.

Globojo Dievas

Paklausta, ar jai dabar žydų tauta artimesnė, V. Palubeckienė sako: „Žydų tautai nieko išskirtinio tikrai nejaučiu. Mes šeimoje pagal tautybę neskirstome. Pačių gyslomis teka vokiečių kraujas. Niekam to nebepasakojame ir dabar niekam tas neįdomu. Viską sveriame tik per vertybes: atsakomybę, pareigą, atjautą“. 

Žiūrėdama į smulkių, bet griežtų veido bruožų Adelės Žiužnienės juodai baltą nuotrauką, kur ji su rudeniniu paltuku ir stipriai suveržtais į kuodą plaukais, matau labai stiprią moterį, kuriai nebuvo baisi nė viena 9 mėnesių diena aukojant ją dėl kito žmogaus gyvybės. Ir prisimenu Vidutės pasakytus žodžius apie savo tėvą: „Dievas ant jo buvo uždėjęs savo ranką“. Ranką Dievas laikė ir ant jo mamos Adelės.

„Ar jums norisi kalbėti apie tai?“ – klausiu.

„Norisi, nes tai mano tėčio ir senelių žygdarbis, ir norisi, kad jis nepasimirštų. Jie buvo labai geri žmonės, taurios sielos didvyriai. Jie visada norėjo padėti kitiems“, – ramiai atsako Vidutė Boll Grigaitytė Palubeckienė.