Karaliaus Jogailos žentui padovanotas Belzo miestelis po karo lauks turistų iš Lietuvos

 Karaliaus Jogailos žentui padovanotas Belzo miestelis po karo lauks turistų iš Lietuvos

Iš daugumos bažnyčių, vienuolynų ir rūmų liko vien griuvėsiai./Edorado Butrimo nuotr.

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Belzo, Lvovo regionas Ukrainoje

Norėdamas įsitikinti, su kokiomis nuotaikomis rugsėjo pirmąją pasitinka toli nuo fronto, gilioje Ukrainos provincijoje gyvenantys žmonės, nusprendžiau aplankyti nedidelį Belzo miestelį.

Šį du tūkstančius gyventojų turintį miestelį nutariau aplankyti ne atsitiktinai, o perskaitęs, kad jis yra vienas iš seniausių Ukrainoje ir turi sąsajų su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste.

Miestelis prieš dešimtmetį buvo paskelbtas valstybės saugoma teritorija, tačiau į jį turistai užklysta labai retai, mat dėl įvairių priežasčių į jį veda ypatingai prasti keliai.

Mano išvyka į Belzą irgi komplikavosi, tačiau ne dėl prasto kelio, o dėl visiškai netikėtos priežasties. Nuo Lvovo iki Belzo – septyniasdešimt kilometrų, o likus apie dvidešimt kilometrų mano mašiną netikėtai pasivijo policijos automobilis su įjungtais švyturėliais ir per garsiakalbį griežtai pareikalavo sustoti.

Du inspektoriai 40 minučių labai nuodugniai viską kratė, tikrino dokumentus, telefonus ir fotografavo. Iš pradžių policininkai teigė gavę įsakymą mane nugabenti specialiajai karo žvalgybos apklausai, tačiau išsiaiškinę, jog tikrai vykstu į sutartą susitikimą su Belzo miestelio seniūne Oksana Bereza, gavo viršininkų nurodymą paleisti.  

Įvažiuojant į Belzą pasitinka užrašas, kad miestas įkurtas 1030 metais./Edorado Butrimo nuotr.

Paaiškėjo, kad pakelyje sustojęs nufotografuoti į mokslo metų pradžios iškilmes susirinkusius kitos mažos kaimo mokyklėlės vaikus kažkam iš tėvų sukėliau įtarimą ir šis pranešė saugumui, jog galimai esu šnipas.

Pasirodo, šios vietovės akylai stebimos todėl, kad pasienyje su Lenkija nuo seno čia yra labai daug karinių objektų. Be to, vos už šimto kilometrų prasideda Baltarusija – ištikima Kremliaus parankinė, grasinanti prisijungti prie maskolių agresijos.

Su policininkais atsisveikinome bičiuliškai – jie kruopščiai atliko savo pareigą, o karo metu privalo būti labai akyli. Tiesa, per kratą nesuspėjau į sutartą pirmokėlių sveikinimo ceremoniją Belzo mokykloje, bet nieko tokio.

Pakeliui mačiau, kad į visas mokyklas šiame Vakarų Ukrainos regione mokiniai ėjo apsirengę tautiniais drabužiais – tiek mažuose kaimeliuose, tiek 700 tūkst. gyventojų turinčiame Lvove. Užtat tautinių drabužių nedėvėjo prie Lvovo geležinkelio stoties tą popietę sutikti mažiukai.

Blogais keliais lengviau važiuoti arklio kinkytu vežimu nei mašina./Edorado Butrimo nuotr.

Mat jie nespėjo grįžti į mokslo metų pradžios šventę iš užsienio. Užkalbinus vieną su dviem vaikais ant suoliuko sėdėjusią mamą ši papasakojo, jog rugsėjo pirmoji jų šeimai tapo lemiamo apsisprendimo diena.

Penkis mėnesius gyvenusi pabėgėliams skirtame bendrabutyje šeima nusprendė grįžti į tėvynę tam, kad vaikai galėtų mokytis gimtąja kalba. Mama teigė, jog Vengrijoje pabėgėliams yra mokama labai nedidelė pašalpa, kurios neužtenka net prasimaitinti.

Tai, jog artėjanti rugsėjo pirmoji paskatino grįžti į tėvynę, prisipažino ir kita moteris, kuri parvyko kartu su seserimi ir trimis vaikais. Moteris teigė, kad ją nuvylė Vokietijos Frankfurto miesto požiūris į ukrainiečių vaikus.

Visą pavasarį jos antrokė dukrelė bei ketvirtokas sūnus mokykloje esą vien piešė ir žaidė, bet neturėjo normalių pamokų. Be to, pereinant prie vokiškos mokymo sistemos jos vaikams buvo nurodyta mokslus pradėti viena klase žemiau.

Belzo merė su dukrele Liubove./Edorado Butrimo nuotr.

Mama su seserimi pasitarė, kad nenori, jog jų vaikai mokyklą baigtų metais vėliau ir primiršę gimtąją šneką, todėl ryžosi grįžti. Panašūs pamąstymai prieš rugsėjo pirmą į tėvynę paskatino parvykti daugybę ukrainiečių. Tai patvirtino ir oficiali statistika.

Rugsėjo 1-ąją per pasienį Lvovo regione į Ukrainą parvyko 23 218, o išvyko 19 823 piliečiai. Lvovo stotyje tą dieną visgi teko sutikti ir tokių mamų, kurios kartu su vaikais vyko gyventi į užsienį.

Jos neslėpė, kad šis sprendimas ypač yra skausmingas jų atžaloms, nes reikėjo atsisveikinti su  mokykla ir draugais, o svetur laukia daug nežinios ir nerimo. Vis tik užsitęsęs karas mamoms kėlė nesibaigiantį stresą, kad atskridusi maskolių bomba gali užmušti vaikus ir dėl šios baimės jos nusprendė išvykti.

Net nuošaliame Belze, nuo fronto mūšių nutolusiame beveik tūkstantį kilometrų, klausimas bėgti iš tėvynės ar joje pasilikti, pasirodo, irgi neramina mamas. Tai tvirtino miestelio centre užkalbinta Olena Dudko su septynmečiu sūnumi Artiomu ir vienuolikamete dukra Anastasija.

Vaikai pamokas pradėjo padėkos skanduote fronto kariams./Edorado Butrimo nuotr.

„Karo pradžioje nemažai kaimynų su vaikais išsibėgo į vos už kelių kilometrų esančią Lenkiją, tačiau vėliau beveik visi grįžo; tikrumoje grįžo moterys su vaikais, nes vyrai jau seniai pasilikę dirbti Lenkijoje“, – pasakojo Olena.

Jos vyras irgi jau dvylika metų uždarbiauja Lenkijoje statybininku, mat Belze darbo neranda arba šis būna prastai apmokamas.

„Aš paukščių fermoje uždirbu du šimtus eurų, tai nedaug, tačiau čia niekas daugiau nemoka, o atvykus pabėgėliams ir padaugėjus ieškančių darbo tuo labiau“, – teigė Olesia.

Moteris papasakojo, jog dėl į Lenkiją privažiavusių daugybės ukrainiečių sugriežtėjo ir darbo sąlygos jos vyro firmoje.

Anksčiau vyras kas tris mėnesius galėdavo važiuoti dviem savaitėms aplankyti savo šeimą, o dabar savininkas esą pasakė: jei išvyksi, skubiai priimsim kitą ukrainietį į tavo vietą. Todėl žmona su vaikais pati gavo važiuoti aplankyti vyro.

„Blogai, kai vyras dirba toli nuo šeimos, vaikai auga be tėvo, per tai nemažai porų santykiai atšąla ir išsiskiria. Mudu su vyru gerai sutariame, bet, prasidėjus karui, žymiai dažniau ėmėme diskutuoti, ar man su vaikais persikelti pas jį, ar toliau gyventi atskirai“, – teigė Olena.

Ant suoliuko su vaikais Artiomu ir Anastasija sėdinti Olena Dudko svarsto galimybę persikelti gyventi į Lenkiją./Edorado Butrimo nuotr.

Moteris pasakojo, kad daugybė vietos vyrų dirba Lenkijoje, ir spėjo, kad karui užsitęsus vis daugiau žmonų su vaikais gali pas juos persikelti.

Olesios dukra Anastasija labai nenori išsiskirti su senais draugais ir vykti tęsti mokslų svetur, tačiau rugsėjo pirmą mergaitė pamatė, kad jos klasėje nebėra keturių bičiulių.

Du klasiokai su tėvais persikėlė į Lenkiją, vienas į Vokietiją, o kita į Kanadą. „Iš ten turbūt niekada ir nebegrįš“, – apgailestavo prarastos draugės Anastasija.

Užtat mergaitės klasėje pasirodė du pabėgėlių iš Rytų Ukrainos vaikai, o pirmokėlio Artiomo bendraklasiais tapo net keturi tokie atvykėliai. Kiek anksčiau Anastasijai teko išgyventi didelį šoką sužinojus, jog vienos klasiokės tėtis žuvo fronte.

Medinė šv. Paraskevės cerkvė./Edorado Butrimo nuotr.

Iš viso fronte jau žuvo keturi Belzo seniūnijos gyventojai, kuriuos miestelis laidojo su didele pagarba, nutraukdamas pamokas ir su kariniu orkestru.

„Formaliai atrodo, kad mes esame labai toli nuo fronto ir neturime nieko bijoti, tačiau taip nėra, mūsų regione yra daug karinių objektų, ir į vieną iš jų atlėkusios priešo raketos užmušė daug žmonių“, – priminė Belzo seniūnė O. Bereza.

34 metų seniūnė pasakė, jog prasidėjus karui vyriausybė nurodė Vakarų Ukrainos regionuose praplėsti dirbamosios žemės plotus, kad taip būtų galima iš dalies kompensuoti derliaus netektis rytinėje šalies dalyje, kur vyksta mūšiai. Belzo seniūnijoje pavyko tūkstantį hektarų iki tol nedirbamos žemės palankiomis sąlygomis išnuomoti ūkininkams.

Seniūnijoje dalis žemių yra miškingos ir netinkamos žemdirbystei, tačiau yra ir derlingų juodžemio plotų. Ten daugiausia auginami kviečiai ir rugiai, o saulėgrąžų ir bulvių nedaug.

Pasaulio žydai chasidai į Belzą atvyksta pasimelsti prie keturių savo dvasinių lyderių kapų./Edorado Butrimo nuotr.

Šiemetinis derlius, anot seniūnės, geras, jis sėkmingai nuimamas. Seniūnijoje viena žemės ūkio bendrovė valdo tūkstantį hektarų žemės, kelios turi po trisšimtus hektarų, o dauguma ūkininkų yra smulkūs.

„Daugybę metų Belzas dėl prastų kelių buvo tarsi atskirtas nuo pasaulio, pernai Lenkijos firma ėmė tiesti asfaltą iš Červonogrado į Belzą, jau džiaugėmės atvykstančiais turistais ir galimybe atgyti miesteliui, tačiau karas vėl viską sujaukė“, – apgailestavo seniūnė O. Bereza. 

Moteris vylėsi, kad lenkų kelininkai visgi nuties kelius į jų miestą, o investuotojai suremontuos yrančius pastatus, ir Belzas po septynerių metų gražiai sutiks miesto įkūrimo tūkstantmetį.

Kelis šimtmečius šis karališkasis miestas buvo Belzo kunigaikštystės sostine ir vienu svarbiausiu Galicijos miestu. 1388 metais karalius Jogaila Belzą padovanojo savo sesers Aleksandros vyrui, kunigaikščiui Zemovitui IV, tačiau po 70 metų Lenkija likvidavo Belzo kunigaikštystę ir čia įkūrė Belzo vaivadiją, po to miesto svarba ėmė mažėti.

Miestelyje stovintį paminklą sovietų kariams išvaduotojams jau nuspręsta nugriauti./Edorado Butrimo nuotr.

Belzą labai išgarsino tai, kad jo pilyje buvo saugoma ir galimai čia nutapyta garsioji Juodosios Madonos ikona. Ją 1382 metais vienas lenkų kunigaikštis slapta išgabeno į Paulinų vienuolyną Čenstakavoje, po ko ji buvo praminta Čenstakavos Dievo motinos ikona ir dėl tariamų išgydymo stebuklų tapo garsiu maldininkų traukos centru.

Net šešiolika bažnyčių vienu metu Viduramžiuose stovėjo Belze, iš kurių garsiausia buvo didžioji žydų sinagoga, kurios kopija vėliau buvo pastatyta Jeruzalėje. Belzas buvo tapęs svarbiu judaizmo centru, todėl ir dabar žydai chasidai iš įvairių šalių kasmet atvyksta pasimelsti į Belzo kapines, kur yra palaidoti net keturi jų autoritetingi mokytojai.

„Viliamės, kad po karo į Belzą gausiai vyks ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos turistai, ir tai padės mums atsigauti“, – sakė ekskursiją po miestelį surengusios mero pavaduotoja Liubov Rebrina ir kraštotyros muziejaus direktorė Oksana Kališ.

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video