Glostanti daiktus – Onutė Nargėlienė
Dotnuvos šviesuolė Onutė Nargėlienė myli savo muziejuką „Gorčių“. Apie daiktus ji kalba su meile, pasakoja apie kiekvieną istorijas./Asmeninio archyvo nuotr.
Rūta Švedienė
„Visa svajonė ateiti čia ir būti su tais daiktais“, – sako Onutė Nargėlienė apie savo senų daiktų muziejuką Dotnuvoje. Pavadintas jis „Gorčiumi“. Tai reiškia skysčių ir biralų matą, Lietuvoje gorčius – 2,82 arba 3 litrai. Taip būdavo vadintas ir tokios talpos medinis ar pintinis indas. „Gorčiuje“ yra daugiau nei vienas tūkstantis smulkių eksponatų – tai anų laikų pinigai (seniausias – apyvartoje buvęs nuo 1747 m.), knygos, žurnalai, buities rakandai, indai, seni namų apyvokos reikmenys, papuošalai. Onutės mergautinė pavardė – Dabkevičiūtė. Kilusi nuo Peštiniukų kaimo. 1958 m. tėvukai pasistatė namelį Dotnuvoje. Čia Onutė baigė vidurinę. Paskui tapo kauniete 40-čiai metų. Mokėsi Kauno technologijos technikume, dirbo Energetikos projektavimo institute sandėlininke. Turi vieną dukrą Kristiną. Atvyko vėl į Dotnuvą gyventi, kai išėjo į pensiją, mat Dotnuva labai patiko vyrui Stasiui, o ir pati norėjo grįžti į tėvų namus.
Įsirengė patalpas
Kur dabar muziejukas, anksčiau buvo tvartelis. Pati su seserimis ir jų vyrais plovė sienas, susidėjo grindis, lubas ir taip įsirengė muziejukui patalpas. Onutės mama Genovaitė buvo labai šviesus žmogus, palaikė dukrą šioje veikloje.
O senovinius daiktus kaupti Onutė pradėjo labai seniai. Dar kai buvo tvartelis, nebuvo kur tų daiktų laikyti, tai Onutė juos maišais buvo išsivežusi į Kauną. Kai Onutė parsivežė eksponatus vėl į Dotnuvą, senolė Genovaitė aikčiojo, kokie brangūs ir mieli tie daikteliai.
Pirmieji eksponatai – senoviniai pinigai, o pirmas daiktas, kurį Onutė kaip eksponatą pasikabino muziejuke – senovinės akėčios. Jos tarnauja kaip kabykla kitiems eksponatams.
Buvo laikas, kai supirkinėtojai siūlė parduoti, pvz., žvakides, bet Onutė nesutiko. Muziejui daiktus siūlydavo žmonės, taip pamažu jų ir prisikaupė. Onutė sako, kad su kolekcionieriais ji nebendraujanti, vengianti lankytis ir sendaikčių parduotuvėse bei turguose, nes tiesiog bijanti priklausomybės. Žinoma, ne vieną daiktą iš ten yra visgi įsigijusi.
Kiek tiksliai yra eksponatų, Onutė nežino. Reiktų juos suregistruoti, aprašyti, bet Onutė sako: „O kam vargti, aš čia ateinu, man čia labai gera ir to užtenka, dabar jaunų žmonių tokie dalykai nedomina“.
Onutė ir jos senoviniai rankinukai. 
Vienos iš Onutės rengtų teminių parodėlių ‒ keramika.
Rengia temines parodėles
Apie kiekvieną daiktą Onutė mielai papasakos ilgiausią istoriją.
„Kiek senų gražių, įdomių daiktų žmonės tiesiog išmesdavo, o aš saugau, labai juos myliu, vertinu, man jie tokie brangūs“, ‒ sako Onutė ir vis paglosto aptariamą daiktą.
Kartkartėmis Onutė rengia temines parodėles, į kurias kviečia dotnuviškius.
„Pirmiausia parodėlę apžiūri mano geriausia draugė Danguolė Špokienė. Ji daro renginius, kuria spektakliukus, tai mielai padedu, skolinu rekvizitus, patariu“.
Buvo surengtos gintaro, keramiko, senovinių rankinukų parodėlės, taip pat Lietuvos šimtmečiui skirta instaliacija, žymių žmonių iškilioms datoms minėti skirtos parodos. Onutė mielai bendrauja su lankytojais, puoselėja patriotinius, kultūrinius ir dvasinius jausmus.
Onutė ne tik pateikia eksponatus parodoms, bet ir labai daug perskaito tam tikra tema, kad galėtų papasakoti. O skaito ji ne internete, o knygose, kurių pati ir turi. Knygų, žurnalų Onutė turi daug. Ne visas ir pati, sako, perskaičius. Daug nuotraukų, senovinių atvirukų, dokumentų.
Žmonėms nelabai įdomu
Onutė apmaudauja, kad žmonėms tie dalykai nelabai įdomu, o pati labiau reklamuoti savo veiklą ir muziejų neturi sveikatos.
Kodėl Onutei tai įdomu ir nuo ko viskas prasidėjo? Senelis buvo zakristijonas prie klebono Kazimiero Marmos Krakėse. Ir Marma, ir senelis domėjosi senais daiktais, turbūt jie ir įkvėpė domėtis ir ją. Ji pati turi nemažai Marmos ir dar senelio rinktų daiktų.
Paklausta, kuris daiktas jai brangiausias, Onutė atsako: „Visi. Man tokie jie visi mieli“. „Štai pieštukai violetinis cheminis, toks retas ir mielas. Arba štai antspaudo lako gabalas. Man jis toks įdomus. Prisimenu, kaip galvojau, kad čia šokoladas. Kiekvienas daiktas sukelia kažkokius prisiminimus. O aš labai gerai viską prisimenu. Su daiktais susijusias istorijas“.
„Gorčiuje“ yra daugiau nei vienas tūkstantis smulkių eksponatų – tai anų laikų pinigai (seniausias – apyvartoje buvęs nuo 1747 m.), knygos, žurnalai, buities rakandai, indai, seni namų apyvokos reikmenys, papuošalai.
Aut. past.
Onutė veda viktorinas atėjusiems: kam šitas daiktas reikalingas, ką su šituo darydavo. Štai žirklės per laidotuves užgesinti žvakes ‒ koks įdomus senovinis daiktelis. Rodo „taurę“, kurią vyrai užkišdavo už virvės ant juosmens, jame laikydavo vandenį, kurio prireikdavo norint pagaląsti dalgį.
Koks daiktas seniausias? „Turbūt šeimininkių rakandai, Smetonos laikų, štai akinukai labai seni, tokie įdomūs, mažiukai, bet dar geri. Štai dėžutė kokia graži, čia gi „Tilka“ dėdavo savo saldainius. Tai buvo saldainių fabrikas Kaune. Jo savininkai buvo Tilmansai. Jeigu ką gaunu, man tas daiktas toks brangus, toks brangus. Štai sagos, padarytos dar iš varškės“, – pasakoja Onutė ir pabučiuoja sagas.
Džiaugiasi kiekvienu daikteliu
Štai naščiai. „Labanore buvom, pamačiau vieno žmogaus kieme kabančius. Einu, galvoju ‒ nors paglostysiu. Kiemo šeimininkas, toks diedukas, sako, jau jais nebenešiu, jei tau patinka, pasiimk. O Dieve, nenorėjau daugiau jokių pramogų tądien, tik džiaugiausi tais naščiais“.
Onutė džiaugiasi kiekvienu daikteliu: „Pažiūrėkit, kokios gražios taurės, štai ant grėblio dantų sukabinau. Čia kapotėlė tešlai kapoti. O štai įrankis tabokai pjaustyti. Štai šios kasos – ajerai supinti, čia namų kvepalai. Va, senovinė plokštelė su skylutėmis. Ir dabar grotų, jei tik būtų aparatas, ant kurio būtų galima ją uždėti. Visa mano svajonė čia ateiti, ateinu, atsiverčiu kokią knygą, skaitau.
Kiekvienas daiktas turi istoriją
Onutės „Gorčiuje“ yra ne tik kur akis paganyti, bet ir istorijų galima pasiklausyti. Štai ant sienos kabantis austas ir siuvinėtas paveikslas atkeliavęs iš Pesčių dvaro sodybos (Kretingos r.). Jį padarė vienuolės.
Nargėlų kambarį puošia audimo staklėmis kažkur prie Krakių maždaug apie 1915 metus išaustas didžiulis paveikslas, kuriame pavaizduoti liūtai. Onutės žiniomis, dar vienas panašus kūrinys po Pirmojo pasaulinio karo buvo išvežtas į Ameriką.
Muziejuje yra ir rankinukų, kuriuos caro laikais ponios nešiodavos. Įdomiausia, kad kai kurie jų pabuvo Sibire ir vėl grįžo į Lietuvą.
Visko neišpasakosi, reikia pamatyti. Onutė mielai visus priima, papasakoja. Ši veikla panaši į Tėvo Stanislovo veiklą. Jis sakydavo: „Paprasti daiktai tik dainuoja, o šventi gieda“. Tai Onutė daro tą patį. Kaip ji kalba apie daiktus, kaip juos liečia, glosto, panašu, kad daiktai dainuoja.
9 Komentarai
nuoširdžiai dėkoju autorei už tokį gražią mamos istoriją 🙂
Asmenybė
Be galo buvo idomu balsu skaityti savo mamukui mum brangių artimųjų istorijos.
Nuoširdus dėkui ir lai klesti ne vienas toks puoselėjamas muziejukas, primindamas mūsų Lietuvos senolių gyvenimus.
Smagu,kad dar yra tokių šviesių žmonių. Negali bjaurus komentatoriai patylėti nors kartą,jei pavydas ima tai uzsiimkit kokia panašią veiklą ar straipsnius rašyti,o ne liekit pavydą čia Šaunuolė Onutė ir Stasys,sveikatos,būt smagu kada pamatyti🙂
Ka jus nezinot kad komentatoriai dauguma bedrabiai liumpeniai dauguma neturi ka veikt ir komentuoja pasalpas gave. Slepkites po lapais šliapos! Laivi Kedainiai
Apie stuka kazkur gauna i rankas specialistas, siais laikais cia ne pinigai, minimum reikia 1500 gauti
Gaila kad nemokate pasidžiaugti ne savais džiaugsmais. Jei atvyktumėte pas mano mamą į muziejuką, pati įsitikintumėt istorijos tikroviškumu ir, TIKIUOSI, atsiprašytumėte autorės Rūtos. Pagarbiai, Kristina
Kad tik daugiau tokių asmenybių būtų Lietuvoje, Kėdainiuose ir kad jos būtų pastebėtos, įvertintos, aprašytos, parodytos. Galbūt tai įkvėptų žmones dirbti, stengtis, tikėti, o ne pavydėti ir dantį griežtį ant tų, kam labiau sekasi.
Malonu buvo paskaityti apie nežinomus Onutės talentus,kad nuoširdus ir šiltas žmogus žinojau ir anksčiau.Geros sveikatos ir sėkmės greitai bėgančiame laike ..Laikykitės abudu su Stasiuku.