Didžiosios Rinkos aikštėje praūžė Kazimierinių kermošius
Visi norintys paremti Lietuvos tautodailininkus ir amatininkus galėjo tai padaryti įsigydami odos, medžio, vaško ir lino gaminių bei, žinoma, neatsiejamo artėjančių Velykų atributo – spalvingų rankų darbo verbų./Dimitrijaus Kuprijanovo nuotr.
Šeštadienį į Kėdainių miesto Didžiosios Rinkos aikštę susirinko prekybininkai iš visos Lietuvos, kurie čia atvežė pačių įvairiausių gaminių: maisto produktų, tautodailininkų ir amatininkų rankdarbių, sodinukų. Gerą nuotaiką visiems dovanojo dainininkas Radži Aleksandrovičius ir Gintarė Karaliūnaitė. Tądien pagrindinė Kėdainių aikštė tiesiog ūžė nuo kraštiečių – sunku buvo net prasilenkti.
Jau tradicija
Visais laikais Lietuvos miestuose, miesteliuose ir kaimuose svarbių švenčių metu vykdavo mugės, dar liaudiškai vadinamos kermošiumi.
Kelių šimtų metų tradicijas kituose Lietuvos kraštuose siekianti Kazimierų garbei organizuojama mugė jau ne pirmą kartą atkeliavo ir į Kėdainius.
Panašu, kad kėdainiečiai pasiilgę tokių renginių, bendravimo, pasivaikščiojimo, gyvo susitikimo, nes aikštė tiesiog ūžė nuo žmonių.
Raibo akys
Kermošiuje buvo galima rasti pačių įvairiausių tautodailininkų, amatininkų dirbinių, velykinių verbų, o išalkusieji galėjo paskanauti gardumynų, tokių kaip šviežiai rūkyta žuvis, tradiciniai mėsos gaminiai, konditerija ir saldumynai.
Bene labiausiai kraštiečių akį traukė Panevėžyje pagamintos akmens masės skulptūros. Buvo galima įsigyti ir varlę, ir vazoną, ir zuikutį ar net elnią.
Pigiausias gaminys kainavo dešimt eurų, brangiausias – šešis kartus daugiau.
Atvykusiems apsipirkti kermošiuje tradiciškai rengiamos linksmybės. Kėdainių gyventojų ir svečių pralinksminti ir gerą nuotaiką sukurti atgužėjo dainininkas Radži Aleksandrovičius ir Gintarė Karaliūnaitė.
Aut. past.
Žolelės ir prieskoniai
Besirūpinantys sveikata galėjo išsirinkti žolininkų gėrybių, medaus produktų.
Bene labiausiai pirkėjų akys krypo į Katinų ūkio palapinę, kurioje Utenos rajono ūkininkai siūlė įsigyti sveiko, gardaus ir naudingo aliejaus, spaudžiamo pasitelkiant senovines tradicijas.
Katinų aliejus spaudžiamas šaltuoju būdu, todėl išsaugo visas savo vertingąsias savybes. Šiame ūkyje taip pat gaminami įvairūs riešutų miltai.
Rankų darbo natūralus aliejus bei miltai yra brangesni nei prekybos centre, tačiau, pasak ūkininkų, nepalyginamai skanesni.
Verbos Velykoms
Visi norintys paremti Lietuvos tautodailininkus ir amatininkus galėjo tai padaryti įsigydami odos, medžio, vaško ir lino gaminių bei, žinoma, neatsiejamo artėjančių Velykų atributo – spalvingų rankų darbo verbų. Juos siūlė amatininkai iš Vilniaus rajono.
Pigiausia ir mažiausia verba kainavo tris eurus, brangiausia – net penkiolika. Kėdainiečiai labiausiai domėjosi vidutinio dydžio verbomis, kurių kaina siekė šešis eurus.
Darbai iš medžio
Kermošiuje buvo galima sutikti ir tautodailininkų.
Štai drožėjai siūlė kėdainiečiams jų pačių rankomis išdrožtų šaukštų, šakučių, stalo lentelių, padėklų ir kitų virtuvėje naudojamų daiktų.
Deja, bet amatininkai pripažino, kad žmonės labai domisi kaina, perka kas pigiau, o ne kas mieliau širdžiai.
Drožėjų darbų kainos svyravo nuo kelių iki keliolikos eurų. Dažniausia parduodama prekė – šaukštas arba pjaustymo lentelė.
Kermošiuje taip pat buvo galima įsigyti įvairių pintinių, krepšių ar net krėslų.
Krepšelių kainos svyravo nuo dešimties eurų, o štai už krėslą tektų pakloti kur kas didesnę sumą – keliasdešimt ar net visą šimtą eurų.
Netrūko linksmybių
Atvykusiems apsipirkti kermošiuje tradiciškai rengiamos ir linksmybės.
Kėdainių gyventojų ir svečių pralinksminti ir gerą nuotaiką sukurti atgužėjo dainininkas Radži Aleksandrovičius ir Gintarė Karaliūnaitė.
Tądien pagrindinė Kėdainių aikštė tiesiog ūžė nuo kraštiečių – sunku buvo net prasilenkti.
