Darijus Astrauskas: „Žinojau, kad galiu daugiau, nei kiti tikisi“

Iš pirmo žvilgsnio nieko rimto nežadančios plaukimo pamokos vos aštuonerių sulaukusį kėdainietį Darijų ASTRAUSKĄ (20 m.) viliojo mažiausiai, mat tuo metu jį traukė futbolas, o gal krepšinis arba karatė, o gal tiesiog vaikiškas išdykavimas kieme… Kad ir kokios mintys anuomet sukosi jo galvoje, likimas vaikinui buvo paruošęs kur kas įdomesnių staigmenų. Ir visgi… Jei ne bičiulio drąsinimai „Nagi, plaukiam, Darijau, plaukiam“, kažin, ar šis išsiugdyta valia žavintis ir ištverme spinduliuojantis sportininkas būtų pasiekęs Europos jaunių olimpinį čempionatą, ar būtų išvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas, ar grįžęs būtų pasirinkęs medicinos studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete, ar būtų supratęs, kas yra besąlygiškas tėvynės ilgesys ir nedrąsios svajonės. 

Tai pokalbis apie asmeninius sportinius pasiekimus, kardinalius gyvenimo šuolius, besąlygišką tėvų palaikymą bei trispalvės plazdenimą net už jūrų marių ir vandenynų.

Karjera, prasidėjusi klasės draugo dėka

– Darijau, plaukiko karjerą pradėjai vos aštuonerių. Tuomet apie rimtus pasiekimus, žinoma, dar nė nesvajojai, tačiau papasakok, kas atvedė tave į pirmąsias plaukimo pamokas ir kaip išvykai į pirmąjį Europos jaunių čempionatą. 

– Lankyti baseino pamokas pradėjau būdamas antroje klasėje. Kaip tik tuo metu baseinas buvo po renovacijos, plaukimo treneriai ieškojo vaikų, norinčių lankytis jų pamokas, o aš su bendraklasiu kaip tik ieškojome aktyvaus sporto.

[quote author=“D. Astrauskas“]Treneris manyje pamatė potencialą ir pasakė, kad jei susiimčiau ir pradėčiau į treniruotes ir apskritai į sportą žiūrėti rimtai, galėčiau parodyti išties gerus rezultatus. [/quote]

– Taigi į baseiną tave nusivedė klasės draugas?

– Taip, tačiau jį plaukimas įtraukė kur kas labiau nei mane ir būtent jo užsidegimas neleido man apleisti to, ką pradėjome kartu. Buvau vos antrokas, tad man labiau rūpėjo paišdykauti lauke, nei lankyti baseino pamokas, bet draugas vis mane ragino: „Nagi plaukiam, plaukiam“. Aš ir plaukiau (šypteli).

Po kelerių metų vaikystės draugas išvyko į Angliją, aš likau vienas… Plaukimas tarsi atslūgo, du kartus pakeičiau trenerį, kol galiausiai patekau pas Tomą Pakštį. 

Į plaukimą dar ir tuomet nežiūrėjau rimtai, tačiau treneris manyje pamatė potencialą ir pasakė, kad jei susiimčiau ir pradėčiau į treniruotes ir apskritai į sportą žiūrėti rimtai, galėčiau parodyti išties gerus rezultatus. 

Nuo tos akimirkos daug kas mano gyvenime pasikeitė. 

Trenerio pasakyti žodžiai apvertė viską aukštyn kojomis

– Įvyko lūžis?

– Nuo tada į plaukimą pradėjau žvelgti taip, kaip niekada iki tol. Jei anksčiau būdavo taip, kad treneris liepia nuplaukti vienokią ar kitokią distanciją, o aš nusukinėju ir nuplaukiu mažiau, tai nuo tos dienos per daugiau nei aštuonerius metus turbūt nenusukau nei  metro (šypsosi). Į viską pradėjau žiūrėti kur kas rimčiau, kas būdavo liepta padaryti, tą ir padarydavau, kad ir kaip sunku būtų. Pykina ar ne, kyla šleikštulys ar ne – vis tiek plauki tiek, kiek treneris liepė.

– Susidūrus su tokiomis kūno reakcijomis nesinorėjo nuleisti rankų?

– Pykinimas, galvos svaigimas, skrandžio spazmai – natūrali kūno reakcija į didelį fizinį krūvį. Būdavo ir galva svaigsta, visas išbalęs, o padaręs esu tik antrą užduotį iš dešimties… 

– Kas tada?

–Pasakai apie tai treneriui, nubėgi susitvarkyti ir „važiuojam“ toliau. 

[quote author=“D. Astrauskas“]Per vienerius metus nuo paprastų treniruočių šoktelėjau iki rinktinės ir papuoliau į Europos jaunių olimpinio festivalio finalą.[/quote]

Į finalą – per šimtąją sekundės

– Peržengei tą komforto zoną ir dar tais pačiais metais, pradėjęs rimtai treniruotis, patekai į Lietuvos jaunių plaukimo rinktinę. 

– Taip, tuomet buvau jau keturiolikos. Tiesa, prieš papuolant į rinktinę su treneriu nekalbėdavome apie jokius čempionatus ar didesnius pasiekimus, tačiau rezultatai kalbėjo patys už save, įvykdžiau pirmą atskyrį ir štai prasidėjo stovyklos. Jose buvau vienintelis kėdainietis.

Rezultatai ir toliau sparčiai gerėjo – iš aštuntos pozicijos Lietuvoje per pusmetį šoktelėjau iki pirmos. Tada jau prasidėjo kalbos apie Europos jaunių olimpinį čempionatą. 

Užsibrėžtas tikslas buvo aiškus – svarbiausia laikas. Buvau pirmasis lietuvis, pasidaręs A normatyvą, reikalingą Europos jaunių olimpiniam festivaliui. Puikiai atsimenu tą dieną, kai pasirodė Lietuvos plaukimo federacijos straipsnis, jog ekspertus maloniai nustebino kėdainiečio pasirodymas. 

2015-ieji buvo išties ypatingi. Per vienerius metus nuo paprastų treniruočių šoktelėjau iki rinktinės ir papuoliau į Europos jaunių olimpinio festivalio finalą. Man tai iki šiol yra aukščiausias pasiekimas. 

Festivalis vyko Tbilisyje, Gruzijoje. Į finalą papuoliau per šimtąją sekundės (iki šiol stebisi).

– Ar tai ir buvo tavo įsimintiniausios varžybos?

– Niekas nesitikėjo, kad pateksiu į pusfinalį, o nužengiau iki finalo. Pusfinalyje buvo techninių nesklandumų, nes distancijos pradžioje plaukiau gana sėkmingai, tačiau padariau finišo klaidą ir kritau nuo pirmos iki paskutinės vietos. Atsimenu tą momentą, kai žvilgtelėjau į švieslentę ir pamačiau, kad visų rezultatai sekunde ar net pusantros yra prastesni nei rytinis atrankos rezultatas, nors vakariniai įprastai būna geresni. Buvau pasimetęs, negalėjau patikėti, kad net pusantros sekundės pabloginau rezultatą. Tačiau paaiškėjo, kad sutriko elektronika ir visiems teko pakartoti plaukimą tą pačią dieną.

Jaučiausi nežmoniškai pavargęs, Tbilisyje kamavo pragariškas karštis, o dar reikėjo kartoti plaukimą pagerinant rezultatą. Per pakartotinį plaukimą buvau ant patekimo ribos į finalą. Į jį patenka aštuonios vietos: 6–7 vietos tas pats rezultatas – 23,96 sekundės, aš su 23,97 sek., o devintoji vieta, kuri nepapuolė, liko su 23,98 sek. Žinoma, kad tokiomis aplinkybėmis varžybos lieka išties įsimintinos. 

Daug įtakos nepamirštamoms emocijoms turėjo ir nuoširdus bei iki ašarų graudinantis tėvų palaikymas.

[quote author=“D. Astrauskas“]Atsimenu tą dieną, kai pasirodė Lietuvos plaukimo federacijos straipsnis, jog ekspertus maloniai nustebino kėdainiečio pasirodymas.[/quote]

Prieš kone ketverius metus Norvegijoje vykusios varžybos taip pat buvo vienos įsimintinesnių, kuomet padariau 50 m plaukimo delfinu rekordą. Tai labai laisvam stiliui artimas plaukimas, daug šioje srityje nesitreniruodavau, tačiau treneris pasiūlė išbandyti tą distanciją ir užrašė mane. 

Jaunių rinktinėje esu žinomas kaip daug diskvalifikacijų turintis plaukikas, o kai plaukiau delfinu, jaučiau, kad sienelę paliečiau viena ranka, kas yra draudžiama, nes reikia abiem. Atplaukęs į rezultatą net nežiūrėjau, nes buvau susinervinęs ir įsitikinęs, kad būsiu diskvalifikuotas. Tačiau prie manęs pribėgo draugas kolega ir sako: „Tu padarei rekordą“. Klausiu jo, ar negavau diskvalifikacijos, o jis žiūri į mane su nuostaba ir sako: „Kokios dar diskvalifikacijos? Tu pasiekei rekordą!“ (juokiasi).

– O ar sunku varžybų metu tvarkytis su jauduliu?

– Stresas, ypač karjeros pradžioje, turėjo labai didelės įtakos, nes prieš startą nemokėjau nustygti vietoje, panikuodavau, norėdavosi net palikti varžybas, o tos dešimt minučių, kai ruošiesi finalui, regis, trukdavo ištisą amžinybę. Iš pradžių tikrai buvo labai sunku susitvarkyti su įtampa, bet kai pradėjau treniruotis su suaugusiųjų rinktine, eidavau į psichologijos paskaitas, išmokau medituoti, nusiraminti, susitvarkyti su kamuojančiu nerimu. Turiu ritualą, kiekviena minutė prieš plaukimą būna suplanuota, be abejo, klausau tam tikros muzikos žanrų, kurie motyvuoja, pakelia širdies dažnį. Svarbiausia susitvarkyti su stresu iki starto, nes paskui viskas pasikeičia – streso nelieka, o tai, kas įvyko prieš penkias minutes, tampa absoliučiai nebeaktualu. 

– Koks buvo 2016-ųjų sezonas jaunajam plaukikui?

– 2016-ieji metai taip pat buvo labai intensyvūs. Įprastai treniruodavausi Kėdainiuose, tačiau kas mėnesį vykdavo treniruotės su suaugusiųjų rinktine. Esu treniravęsis su Danu Rapšiu, Rūta Meilutyte. Europos čempionate dalyvavau trejus metus iš eilės, 2017-aisiais papuoliau į pusfinalį, finalo, deja, pasiekti nepavyko. 

– Kas nulėmė tokią čempionato baigtį?

– Matyt, nebuvau pakankamai pasiruošęs. Buvo sveikatos sutrikimų, tačiau jaučiausi patenkintas patekęs ir į pusfinalį.

– O kaip 2018–2019 metų sezonas?

– Europos jaunių čempionatas nebebuvo aktualus, nes perėjau į suaugusiųjų lygą, čia pasiekimų, beje, taip pat buvo, bet šis sezonas buvo skirtas patekti į Jungtinių Amerikos Valstijų sporto universitetą.

Vienas iš penkiasdešimties būti nepanoro

– Tau pavyko. Tačiau galiausiai vis tiek grįžai į Lietuvą. Kodėl?

– Nors ir pasiekiau tikslą, ir pilną stipendiją gavau, tačiau ten man nepatiko. Supratau, ką reiškia, kai tu esi vienas iš penkiasdešimties, ir kai esi treneriui vienas vienintelis, kai į tave yra sutelktas visas jo dėmesys. Ten svarbu tik distancija, tuo tarpu čia didžiausias dėmesys yra skiriamas technikai. 

 [quote author=“D. Astrauskas“]Tikėjausi diskvalifikacijos, o sužinojau, kad pasiekiau rekordą.[/quote]

– Ar tai kaip nors atsiliepė tavo asmeniniams rezultatams?

– Greitai supratau, kad suprastėjo plaukimo technika, blogėjo laikas, nebemačiau jokių perspektyvų, susijusių nei su mokslu, nei su plaukimu. 

Po vienerius metus trukusių mokslų Amerikoje grįžau į Lietuvą. Nedrįstu sakyti, jog gailiuosi ten išvykęs, nes vienaip ar kitaip tai buvo nauja patirtis, turėjau pasinaudoti šia galimybe. Bet visgi tai buvo labiau nuotykis, nes savo ateities ten nemačiau. 

Šūvis į medicinos studijas

– Darijau, grįžęs į Lietuvą įstojai į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą. Pasirinkai medicinos studijas. Kas lėmė tokį tavo apsisprendimą?

– Visada savo ateitį vienaip ar kitaip siejau su sportu, tad galvoje sukosi kineziterapijos studijos, tačiau konkurencija šioje srityje yra milžiniška, darbo vietų trūkumas, tad pradėjau galvoti, o kodėl gi ne medicina? Gal traumatologija, gal sporto medicina… Mokslai man visuomet sekėsi, plaukimą su aukštais akademiniais rezultatais taip pat visada pavykdavo suderinti, tad pasirinkau mokslą kaip gyvenimo pamatą, o plaukimas liko šalia. 

– Bet visiškai jo neapleidai?

– Fizinę formą stengiausi palaikyti kitokiais būdais, tačiau dabar pamažu vėl grįžtu prie plaukimo – lankau baseiną, plaukiu už LSMU. Nusimato vienos kitos varžybos per sezoną Kaune, kitos Europos studentų lygos varžybos Suomijoje ar Estijoje.

Nuleisti rankas labiausiai gėda prieš save

– Darijau, įdomu, kokios klaidos, padarytos plaukimo takelyje, sportininkui atsiliepia labiausiai? 

– Pirmiausia sportininkas turi labai gerai pažinti savo kūną, jis turi žinoti, kiek jam reikia poilsio iki varžybų, kad jų metu būtų aukščiausiame savo taške. Dažna klaida, ypač Amerikoje, buvo ta, jog man trūko poilsio, varžybose jausdavausi išsekęs, o tai, be jokios abejonės, atsiliepdavo galutiniame rezultate. 

Antras dalykas – labai svarbus gebėjimas peržengti komforto zoną, ko daugelis nesugeba padaryti. Jei nori pasiekti gerų rezultatų, turi peržengti tą neperžengiamą ribą. Pykins, bus bloga, bus taip, kad norėsis nuleisti rankas, tačiau jei nori kilti karjeros laiptais, negali sau to leisti.

Todėl labai svarbu pažinti save, pažinti savo kūną, mokėti išlaikyti balansą, išsiugdyti valią. Jei nori būti geriausias Europoje, geriausias pasaulyje, turi prižiūrėti ir susitelkti į kiekvieną aspektą, o jau tuomet svajonėms apribojimų nelieka (šypsosi).

[quote author=“D. Astrauskas“]Stovyklos užsienyje, kelionės, varžybos, čempionatai, studijos Amerikoje privertė mane besąlygiškai pasiilgti Lietuvos. Plaukimas išugdė manyje didelį patriotizmo ir pilietiškumo jausmą.[/quote]

– Nepabūgai prieš tokius fizinius pojūčius kaip pykinimas ar svaigimas…

–Labiau gąsdino nuvylimo ir nusivylimo jausmas. Negalėjau sau leisti nuleisti rankų prieš trenerį, prieš tėvus, prieš save. Buvo gėda.

Besąlygiškas tėvų palaikymas

– Kaip, beje, į tavo tokius kardinalius gyvenimo šuolius reagavo tėvai? 

– Iš pradžių iš manęs tėvai, kaip iš sportininko, didelių pasiekimų nesitikėjo, o manyje kaip tik užsidegė noras įrodyti, jog aš galiu daugiau nei kiti tikisi. Kai papuoliau į rinktinę, norėjau įrodyti, kad galiu dar daugiau. Norėjau įrodyti, jog galiu išvykti ir į Ameriką. Ir man pavyko. 

Tėvų palaikymas, žinoma, buvo begalinis. Kai Lietuvos pirmenybėse papuoliau į finalą, tėvai buvo labai laimingi, o kai papuoliau į Europos čempionatą, jiems tai buvo visiška euforija. Patekimas į pusfinalį ir finalą atnešė dar daugiau neišmatuojamos laimės. Jie visada buvo šalia, gal todėl atmintyje ir įstrigo jų pasididžiavimu spindinčios akys ir plačios šypsenos.

[#gallery=2337#]

– O studijos Amerikoje jų neišgąsdino?

– Baimės, žinoma, buvo, tačiau jie puikiai suprato, jog Amerika – galimybių šalis. Visgi, kai dar būdamas svetur pasakiau tėvams, kad nematau čia savo ateities, tėčiui toks mano sprendimas buvo labiau nei netikėtas. Tačiau viliuosi, jog ir jis susitaikė su mano pasirinkimu grįžti į Lietuvą.

Trispalvės plazdenimas net už jūrų marių

– Darijau, ar pats džiaugiesi savo pasiekimais ir gyvenime priimtais sprendimais?

– Kol kas savo pasirinkimais nesigailiu (šypteli). Kalbant apie studijas, būdamas Amerikoje dvejojau diplomo verte, čia tokio jausmo nėra. Man medicina – tai mokslas, kurį galiu apčiuopti, suprasti jo prasmę ir esmę. Tai buvo it šūvis į tamsą, tačiau esu tikras, kad pataikiau. 

– Apie kitą šalį nesvarstei?

– Tiesą sakant, stovyklos užsienyje, kelionės, varžybos, čempionatai, studijos Amerikoje privertė mane besąlygiškai pasiilgti Lietuvos. Jaučiu, kad mano laimė yra čia. Plaukimas išugdė manyje didelį patriotizmo ir pilietiškumo jausmą.

– O ar seki sporto naujienas ir palaikai lietuvius?

– Žinoma (šypteli). Labiausiai palaikau tuos, kuriuos pažįstu: Daną Rapšį, Kotryną Teterevkovą, Agnę Šelekaitę, penkiakovininką Justiną Kinderį. 

– Štai ir finišas. Sakyk, kokie tavo paties ateities sportiniai planai?

– Vienas iš mano tikslų gyvenime – veteranų varžybos (šypteli).

– Ačiū tau už pokalbį.