Atliekų rūšiavimas: teikia naudą visuomenei, bet kenkia verslui?

 Atliekų rūšiavimas: teikia naudą visuomenei, bet  kenkia verslui?

Turbūt nėra nei vieno Kėdainių rajono gyventojo, negirdėjusio apie tai, kodėl reikia rūšiuoti šiukšles ir tausoti aplinką. Visi kalba apie rūšiavimo teikiamą naudą gamtai, sąmoningumą, ekologiją. O apie tai, kad kai kuriems verslininkams rūšiavimas gali būti ir žalingas, girdėjo tikrai ne visi. Bent jau taip mano vienoje Kėdainių energetikos įmonėje dirbantis Marijus Amberukas. Pasak jo, pats laikas kelti klausimą – kodėl pirmiau atsirado šiukšlių rūšiavimo fabrikai, o ne taromatai? Bei kodėl gyventojai vis brangiau moka už šiukšlių išvežimą?

Rūšiavimo fabrikai – ant bankroto slenksčio

Prieš penkerius metus mažai kas domėjosi, tačiau visuose regionų atliekų tvarkymo centruose, į kuriuos suplaukė šiukšlės iš visų Lietuvos miestų ir miestelių, buvo investuotos didelės Europos Sąjungos (ES) pinigų sumos ir privačios lėšos.

„Visos šiukšlės, patenkančios į sąvartynus, buvo perrenkamos, išrūšiuojamos – išrenkamos visos antrinės žaliavos, tokios kaip plastikas, aliuminis, maisto atliekos ir visi kiti pūvantys ir smirdantys dalykai. Mintis buvo tokia, jog rūšiuojant šiukšles antrines žaliavas reikia surinkti ir paleisti į panaudojimą vėl, priduodant jas fabrikams, gaminantiems plastiką, kurie išvalo, sutvarko ir vėl gamina tą pačią medžiagą.

[quote author=“M. Amberukas“]Sunkios dienos tokiems fabrikams prasidėjo todėl, kad iš visų konteinerių ir iš visų į sąvartynus keliaujančių šiukšlių dingo plastikiniai buteliai, aliumininės skardinės ir visa kita, kas papuola į taromatus.[/quote]

Atliekų rūšiavimo fabrikai pradėjo funkcionuoti prieš penketą metų. Visi jie statymo metu buvo remiami ne tik ES investicijomis, tačiau ir privačiomis lėšomis. Prieš statant šitokį didelį fabriką, tai yra rūšiavimo gamyklą, buvo skaičiuojama, kiek iš vienos tonos šiukšlių galima išrinkti plastiko, aliuminio ar kitokių žaliavų, kurias galima paleisti į antrinį panaudojimą jas parduodant. Fabrikai pradėjo funkcionuoti remiantis tais skaičiavimais, kiek uždirbs fabrikas, kiek jam reikia pinigų pastatyti ir iš ko fabrikas mokės atlyginimus, nes kaip ir kiekviena įmonė, jis turi funkcionuoti ir uždirbti pelną“ , – pasakojo M.  Amberukas.

Po to, kai buvo pastatyti taromatai, šitiems fabrikams prasidėjo sunkios dienos.

„O sunkios dienos tokiems fabrikams prasidėjo todėl, kad iš visų konteinerių ir iš visų į sąvartynus keliaujančių šiukšlių dingo plastikiniai buteliai, aliuminės skardinės ir visa kita, kas papuola į taromatus. Kitaip sakant, visas atliekų srautas, kuris šitiems fabrikams turėjo nešti pajamas, iš kurių fabrikai turėjo mokėti atlyginimus darbuotojams ir išlaikyti save – mokėti už elektrą, susimokėti mokesčius, sąvartynų mokesčius ir panašiai, jie liko be uždarbio. Pagrindinis klausimas – kodėl pradžioje buvo statomi ne taromatai, o dideli ir brangūs fabrikai, rūšiuojantys šiukšles?“ , – pastebi M. Amberukas ir pripažįsta, kad rūšiavimas teikia naudą visuomenei, bet kenkia tokiam specializuotam verslui.

Aplinkos ministerijos atliekų departamento direktorė Agnė Bagočiutė./Asmeninio archyvo nuotrBrangsta šiukšlių išvežimas?

90 procentų taros sugrįžta vartotojams išmokant pinigus, tai galima paskaičiuoti, kiek fabrikai patyrė žalos. Kas galutiniame variante kompensuoja jų patiriamą žalą?

„Iš esmės viskas susiveda į tai, kiek kainuoja šiukšlių išvežimas gyventojui. Kadangi fabrikas negali funkcionuoti nuostolingai, automatiškai jam mažinami mokesčiai, sąvartynas pradeda imti visai kitokius tarifus už šiukšlių išvežimą. Išsikraipo visa tai, kas daug metų stygavosi ir nusistovėjo. Ir kada gyventojas pradeda klausti, o kodėl už šiukšlių išvežimą jis turi mokėti daugiau, tai galutinis atsakymas – kad valdžia nemoka investicijų susidėlioti taip, kad jos netrukdytų viena kitai, o padėtų“, – teigė pašnekovas.

M. Amberuko nuomone, jeigu pirmiau būtų investuota į taromatus, fabrikai prieš juos statant būtų skaičiavęsi visiškai kitokius uždarbius ir ieškotų būdų, kaip iš to paties šiukšlių kiekio, tik su mažesniais – aliuminio skardinių ar plastiko – kiekiais uždirbti tą pelną, kurį jie turi uždirbti gavę ES investicijas.

Siūlo persikvalifikuoti

Pasiteiravus, ar M. Amberukas įsivaizduoja, ką reikia daryti fabrikams, kad jie funkcionuotų ne nuostolingai, jo nuomone, jiems reikia persikvalifikuoti.

„Funkcijos jie keisti negali. Jie gali tik persikvalifikuoti. Bent mano nuomone, jie gali pradėti perdirbti truputėlį kitokias atliekas. Gali statyti kogeneracines jėgaines, gaminančias elektrą ir išrinkti tik pūvančias medžiagas, iš kurių galima pagaminti dujas, elektrą ir šilumą. Tačiau visi šitie fabrikai ir sąvartynai yra toli nuo miesto, todėl iš jų tiekti elektrą arba šilumą į miestus yra ganėtinai sudėtinga dėl didelių atstumų. Reikėtų nutiesti vamzdynus, tai vėl pareikalautų investicijų. Tačiau pavyzdys yra – tai Vievio sąvartynas, kuris iš tikrųjų yra netoliese miestelio ir viena iš energetikos įmonių kaip tik iš sąvartynų traukia dujas ir gamina Vieviui šilumą ir elektrą“, – teigė M. Amberukas.

Kritika valdžiai

M. Amberuko nuomone, pagrindinė problema yra tai, jog švaistome ES pinigus.

„Mes įsisaviname pinigus negalvodami apie tai, koks bus mūsų kitas žingsnis. Keičiasi Vyriausybės, keičiasi Seimo sudėtis ir kiekvienas galvoja tik apie kadenciją, kurioje jisai bus ar yra. Absoliučiai niekam neįdomu pasižiūrėti dešimt ar dvidešimt metų į priekį. Visiems aktuali tik keturių metų kadencija“, – mintis dėstė M. Amberukas, neslėpdamas, jog dėl esamų problemų kalti valdantieji.

Jo nuomone, taromatai yra reikalingi, tačiau apie jų įvedimą į rinką reikėjo galvoti prieš tai, kai atliekų rūšiavimo fabrikai kūrėsi iš privačių verslininkų lėšų bei ES investicijų.

Vienareikšmiškai atsakyti, ar vertėjo įvesti depozitą, negalima

Pakalbinta VŠĮ „Kauno regiono atliekų tvarkymo centras“ direktorės pareigas laikinai einanti Ingrida Valavičienė teigė, jog depozito sistema yra pati brangiausia sistema, nes „ekologija kainuoja brangiai“.

Pasak jos, dėl šios priežasties atsakyti į klausimą, ar Lietuvoje vertėjo įvesti depozitą – negalima. Tačiau I. Valavičienė patvirtino, jog ES lėšos dėl komunalinių atliekų tvarkymo sistemos plėtros buvo gautos.

„Projektas „Kauno regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos plėtra“ buvo finansuojamas pagal Lietuvos Respublikos 2007-2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir ją įgyvendinančią Sanglaudos skatinimo veiksmų programą Sanglaudos fondo (85%) ir Perkančiosios organizacijos (15%) lėšomis“, – informavo I. Valavičienė.

I. Valevičienė sakė, jog paraiškos rengėjai buvo įvertinę pajamas, kurias gaus įgyvendinus projektą. Pagrindinės pajamos buvo numatytos pardavus antrines žaliavas.

„Tiesa, pajamų dalis buvo planuota ir už parduotas PET ir aliuminio pakuočių atliekas. Šių antrinių žaliavų kiekis rūšiavimo gamykloje ženkliai sumažėjo įvedus depozitą už vienkartinę pakuotę“, – teigė I. Valavičienė.

Klausimo, ar valdžios sprendimas į rinką  įvesti taromatus negalėjo būti ES lėšų švaistymas, I. Valavičienė nekomentavo.

[quote author=“A. Bagočiutė“]Jau dabar pagal ES teisės aktus Lietuva privalo užtikrinti, kad būtų perdirbta 55 proc. visų rinkai tiekiamų pakuočių, o iki 2030 m., įgyvendinant žiedinės ekonomikos tikslus, šis tikslas yra dar didesnis – iki 70 proc.[/quote]

„Šio klausimo nekomentuosiu, nes tam yra atsakingos institucijos. Mes dirbame laikydamiesi teisės aktų reikalavimų aplinkoje, kurią sukuria politikos formuotojai. Mūsų tikslas – įgyvendinti nustatytus uždavinius. Visgi reikia nepamiršti, kad mechaninio biologinio apdorojimo gamyklos, be antrinių žaliavų atskyrimo, turi ir kitą labai svarbią užduotį – atskirti ir tinkamai sutvarkyti biologiškai skaidžią atliekų dalį. Tam, kad atliekos pūdamos sąvartyne neskleistų šiltnamio efektą sukeliančių dujų“, – teigė ji.

Marijus Amberukas: „Iš esmės viskas susiveda į tai, kiek šiukšlių išvežimas kainuoja gyventojui. Kadangi fabrikas negali funkcionuoti nuostolingai, automatiškai jam mažinami mokesčiai, sąvartynas pradeda imti visai kitokius tarifus už šiukšlių išvežimą.“/„Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.Įpareigoja ES teisės aktai

Aplinkos ministerijos atliekų departamento direktorė Agnė Bagočiūtė informavo,  kad ES teisės aktai Lietuvą įpareigoja užtikrinti, kad pakuočių atliekos būtų surinktos ir perdirbtos.

„Lietuvoje, kaip ir kitose ES valstybėse, pakuočių atliekų tvarkymo srityje taikomas gamintojo atsakomybės principas. Pagal šį principą supakuotų gaminių gamintojai ir importuotojai atsakingi už jų Lietuvos vidaus rinkai tiekiamų pakuočių poveikį aplinkai per visą ciklą nuo gamybos iki saugaus atliekų sutvarkymo, įskaitant surinkimo ir tolesnio sutvarkymo sistemos organizavimą ir finansavimą.

Taigi, jau dabar pagal ES teisės aktus Lietuva privalo užtikrinti, kad būtų perdirbta 55 proc. visų rinkai tiekiamų pakuočių, o iki 2030 m., įgyvendinant žiedinės ekonomikos tikslus, šis tikslas yra dar didesnis – iki 70 proc.  Todėl Vyriausybė yra nustačiusi pakuočių atliekų naudojimo užduotis, o užstato už pakuotę sistema yra viena iš priemonių siekiant tai padaryti kuo efektyviau“, –  informavo A. Bagočiūtė.

Taromatai – tik techninė priemonė

Pasak ministerijos atstovės, taromatai tėra techninė priemonė, skirta įgyvendinti užstato už pakuotę sistemą.

„Sprendimas dėl šios sistemos taikymo Lietuvoje buvo priimtas po ilgų diskusijų, įvertinus nepriklausomų ekspertų atliktos „Privalomojo užstato nustatymo vienkartinėms gėrimų pakuotėms“ analizės rezultatus, atsižvelgus į visuomenės pageidavimą ir būtinybę taikyti efektyvias atliekų rūšiuojamojo surinkimo priemones“, – apie taromatų atsiradimą Lietuvoje pasakojo A. Bagočiūtė.

Lietuva – pavyzdys

Pasak A. Bagočiūtės, Europos Komisija rengiamuose žiedinės ekonomikos paketo ir Plastikų strategijos įgyvendinimo dokumentuose taip pat skatina ES valstybes nares plėsti užstato už pakuotę sistemas. Ir Lietuva šioje srityje minima kaip gerosios praktikos pavyzdys. Lietuvoje užstato sistemoje jau 2016 m. „užstatinių“ pakuočių surinkta daugiau kaip 70 proc., 2017 m. – daugiau kaip 90 proc.

Tačiau į užstato sistemą, kuri visų pirma skirta vartotojų patogumui, patenka tik tam tikrų gėrimų plastikinės, metalinės ir stiklinės pakuotės, t. y. tik apie 10 proc. visų Lietuvos rinkai tiekiamų pakuočių, o iš tų, kurios patenka, apie 10 proc. negrąžinama.

Taigi apie 90 proc. visų Lietuvos rinkai tiekiamų pakuočių atliekų gali ir turėtų patekti į atliekų rūšiavimo linijas, kurios skirtos ne tik pakuočių atliekų, bet visų antrinių žaliavų (pavyzdžiui, aliumininių, stiklinių, plastikinių namų apyvokos daiktų) atrinkimui ir siuntimui perdirbti.

Šiuo metu didžioji dalis Kauno RATC pajamų gaunamos iš atliekų tvarkymo mokesčio, skaičiuojamo nuo pristatytų atliekų į komunalinių atliekų rūšiavimo gamyklas – Kauno ir Zabieliškio bei regioninius sąvartynus – Lapių ir Zabieliškio.

Kita dalis pajamų gaunama iš juridinių asmenų už žaliųjų atliekų priėmimą į kompostavimo aikšteles, taip pat už komposto pardavimą ir antrinių žaliavų, susidarančių iš mechaninio biologinio apdorojimo įrenginių bei didžiųjų atliekų surinkimo aikštelėse, pardavimus.

Be to, Kauno RATC gauna pajamas už elektros energijos ir šilumos energijos pardavimus iš  išgaunamų biodujų Lapių sąvartyne.

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video