Ar sulauksime laiko, kai nebereikės gyvūnų globos namų?

Kiekvienam savo: vienam sriuba per skysta, kitam deimantai vėrinyje per maži. Žmonių pragyvenimo lygis skiriasi kaip diena nuo nakties. Vieni mėgaujasi prabanga, kiti vos suduria galą su galu. Ne ką mažiau skiriasi ir augintinių gyvenimas. Kalbėkime tik apie šunis: vieni miega ant pagalvėlių, yra rengiami atsižvelgiant į naujausias mados tendencijas, ėda (dabar labiau vartojamas žodis valgo) prabangų maistą, o kiti grandinėmis pririšti prie būdos atlieka motinos gamtos jiems patikėtą užduotį: amsi ant kiekvieno užėjusio į kiemą arba vizgina uodegą, užuodę pažįstamą.

Diskusija, kokio gyvenimo reikia šunims, būtų beprasmė. Ir ne apie tai kalbėjosi Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos savanoriai balandžio gegužės mėnesiais aplankydami visus Josvainių seniūnijos namus. Su kiekvienu augintinio šeimininku savanoriai kalbėjosi apie būtinybę gyvūnus vakcinuoti, ženklinti, kastruoti. Eidami iš trobos į trobą entuziastai du mėnesius įkalbinėjo žmones pasirūpinti savo gyvūnais.

[quote author=“B. Kymantaitė“]Norėčiau, kad ateityje visai nebereikėtų benamių gyvūnų globos namų.[/quote]

Kovoti su priežastimi, o ne pasekmėmis

Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos (LGTAO) veiklos prioritetas, skirtingai nuo kitų gyvūnų gerovės tarnybų ar globos organizacijų, yra prevencinės strateginės priemonės ir gyvūnų gerovę ginantys ir saugantys įstatymai. Ši nevyriausybinė organizacija gyvena pagal taisyklę: ne laikas šunis lakdyti, kai į medžioklę laikas joti. Tai reiškia, kad jie nesiima globoti likimo valiai paliktų gyvūnų – jie stengiasi, kad tokių gyvūnų nebūtų.

„Kad ateityje visai nebereikėtų benamių gyvūnų globos namų“, – sako LGTAO vadovė Brigita Kymantaitė.

Brigitos žodžiai labiau panašūs į mergiotės svajonę, o ne į realų veiklos planą. Tačiau taip gali pasirodyti tik tiems, kurie netiki, kad labai norint ir dedant daug pastangų, viskas įmanoma.

Pirmieji žingsniai, siekiant šios svajonės – tai bendravimas su gyvūnų šeimininkais apie atsakingą šeimininko elgesį: gyvūnus būtina ženklinti, vakcinuoti ir, kai kuriais atvejais kastruoti. Tai stambus Lietuvos gyvūnų teisų apsaugos organizacijos savanorių įgyvendinamas projektas, kurio startui pasirinktas Josvainių miestelis.

Pradžioje buvo žodis

Viskas prasidėjo nuo žodžio. Taip galima apibūdinti balandžio–gegužės mėnesiais pradėtą įgyvendinti projektą. Savanoriai, veterinarai, gyvūnų gerovės tarnybos „Pifas“ ir LGTAO darbuotojai (dauguma jų – kėdainiečiai) Josvainių seniūnijoje kalbėjosi su šunų šeimininkais ir aiškino jiems apie vakcinacijos, ženklinimo ir kastracijos naudą. Kaip dabar tą laikotarpį prisimena „Pifo“ darbuotojos Greta Linkė ir vyr. gydytoja Renata Šilkaitienė, kiekvienas šeimininkas priimdavo juos skirtingai.

„Reikia pasidžiaugti, kad informacija apie atsakingą žmogaus, turinčio gyvūną, elgesį yra pasiekusi Josvainių seniūnijos gyventojų ausis, – pasakoja G. Linkė. – Netgi aštuoniasdešimtmetė senutė mus pasitikdavo žodžiais: žinau, girdėjau per radiją, tikrai reikia paženklinti mano šuniuką ir dar paskiepyti.“

[quote author=“Aut. past.“]Baigti įgyvendinti projektą planuojama rugpjūčio pabaigoje. Ar pavyks savanoriams įgyvendinti užsibrėžtus tikslus?[/quote]

Aplankyta daug sodybų, kalbėta su daugybe augintinių šeimininkų. Bet svarbiausia, kad tai ne tik žodžiai ar lankstinukų dalijimas. Kiekvienam buvo pasiūlyta apsilankyti gyvūnų gerovės tarnyboje „Pifas“ ir nemokamai vakcinuoti, ženklinti ir kastruoti augintinius. Iš karto buvo registruojami visi norintys tai padaryti. O tiems šeimininkams, kurie neturi galimybių atvežti į Kėdainius augintinio, buvo pažadėtas transportas.

„Planuojame padėti penkiems šimtams Josvainių seniūnijoje esančių augintinių, – planais dalijasi Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos vadovė Brigita. – Pasirūpinti vienu keturkoju vidutiniškai kainuoja 20 eurų. Šio projekto įgyvendinimo laikotarpiu jo dalyviams paslaugos teikiamos nemokamai. Tai nemaži pinigai ir nors projektą mums padeda įgyvendinti Jungtinės Karalystės šunų apsaugos organizacija „Dogs Trust“ ir paramos fondas „Sparnai svajonei“, o dalį lėšų skiriame iš mūsų organizacijos sukauptų lėšų, jų gali ir nepakakti. Todėl visada laukiame tų, kurie prie mūsų veiklos ar šio konkretaus projekto įgyvendinimo gali prisidėti ne tik geru žodžiu, moraliniu palaikymu, bet ir pinigais.“

Ką reikia daryti žino, bet daryti nelabai nori

Ir štai birželio mėnesį pradedamas įgyvendinti antrasis projekto etapas. Veiksmo vieta iš Josvainių seniūnijos gyventojų sodybų persikelia į Kėdainius, į gyvūnų gerovės tarnybą „Pifas“. Čia atvyksta iš anksto užsiregistravę šeimininkai su savo keturkojais, ir medikai suteikia jiems žadėtas paslaugas: vakcinaciją, žymėjimą, kastraciją. Per dieną sulaukiama 12 tokių pacientų. Visa tai tęsis iki rugpjūčio pabaigos.

„Daugiausia klausimų ir abejonių šeimininkams kelia gyvūno kastravimas. Vis dar galioja mitas, kad taip einama prieš gamtą, – pasakoja vyriausioji gydytoja Renata Šilkaitienė. – Bet yra visiškai kitaip. Mes nekastruojame augintinių, kurie yra per seni, tačiau tinkamo amžiaus gyvūną kastracija apsaugo nuo įvairių ligų, ir nuo gyvūno patiriamo streso rujos metu. Be to, žmonės ne visada elgiasi atsakingai. Vieni įsitikinę, kad šuo visada pririštas, todėl jo kastruoti nereikia – juk nenutrūks nuo grandinės (tuo galima suabejoti, nes prieš gamtą ir grandinės ne visada atlaiko), o kiti teigia, kad augina patiną, todėl yra ramūs – jis tikrai šuniukų neatsives.“

[quote author=“R. Šilkaitienė“]Daugiausia klausimų ir abejonių šeimininkams kelia gyvūno kastravimas. Vis dar galioja mitas, kad taip einama prieš gamtą.[/quote]

Koks neatsakingas požiūris: jeigu šuniukai ne mano kieme, tai ir ne mano problema. O atsakomybės trūkumas kaip yla iš maišo išlindo ir tą dieną, kai lankėmės gyvūnų gerovės tarnyboje. Tą dieną buvo užregistruota 12 lankytojų, nes suteikti kokybiškas paslaugas didesniam kiekiui pacientų per dieną darbuotojos neturi galimybės. Tačiau du pacientai neatėjo ir iš anksto neinformavo. Moterys piktinosi: juk tuo laiku jos galėjo priimti kitus du pacientus ir pasirūpinti jų sveikata. Tačiau rankų jos nenuleidžia:

„Mes paskambinsime jiems ir pasakysime, kad laukiame jų kitu laiku, – nenusimena G. Linkė. – Juk kuo daugiau gyvūnų šio projekto įgyvendinimo laikotarpiu bus vakcinuota, kastruota ir pažymėta, tuo didesnė tikimybė, kad paliktų likimo valiai jauniklių neteks priimti gyvūnų globos namams.“

Ar rezultatai pateisins lūkesčius?

Baigti įgyvendinti projektą planuojama rugpjūčio pabaigoje. Ar pavyks savanoriams įgyvendinti užsibrėžtus tikslus? Tuo, kad pavyks suteikti paslaugas tiems gyvūnams, kurių šeimininkai džiaugiasi dalyvaujantys šiame projekte ir vertina jiems suteiktą galimybę nemokamai pasirūpinti augintinio sveikata ir saugumu, abejoti neįmanoma.

Bet ar sugebės visa komanda atlikti Sizifo darbą: išmokyti atsakomybės tuos šeimininkus, kurie numoja ranka ir į augintinio sveikatą, ir į darbuotojų bei savanorių pastangas? Tuo įsitikinsime rugpjūčio pabaigoje.