Ar ambasadoriams reikia eiti į darbą per… gimtadienį?

„Kėdainiuose viešėti teko jau du kartus. Pastarąjį – vakar. Buvo super“, – šypteli Jungtinės Karalystės (JK) ambasadorė Lietuvoje Claire LOUISE LAWRENCE (40) penktadienį, lapkričio 30-ąją – Škotijos globėjo Šventojo Andriejaus dieną – rankos mostu kviesdama pokalbiui į savo jaukią ir šviesią rezidenciją Antakalnyje.

„Malonu susipažinti“, – su lengvu akcentu ištaria ir apdovanoja plačia, šilta britiška šypsena.

Simboliška, tačiau būtent Škotijos nacionalinės dienos išvakarėse Jungtinės Karalystės diplomatinės misijos Vilniuje vadovė C. Lawrence su savo delegacija lankėsi Kėdainiuose – mieste, kuris Lietuvą reikšmingai sieja su Škotija.

Vieta pačioje šalies širdyje tapo 98-ąja Jungtinės Karalystės ambasadorės viešnagės po Lietuvą stotele, kurioje, minėdami Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, su oficialiu vizitu vieši šios ambasados atstovai. Ką gi, iki „UK100LT“ tikslo beliko vos dvi – Kaunas ir Vilnius!…

Apžiūrėjo škotiškąjį paveldą

– Kokius įspūdžius į sostinę parsivežėte iš Kėdainių? Ar sklandžiai vizitas praėjo, ambasadore? – „Rinkos aikštė“ paklausė Jungtinės Karalystės ambasadorės Lietuvoje C. Lawrence.

– Aš juo iš tiesų labai mėgavausi (šypteli)! Universitete įgijau istorijos mokslų diplomą, tad vykti į vietą, kuri yra tiek istoriškai turtinga – man labai reikšminga patirtis.

Žinote, ypatingai – atvykus Škotijos nacionalinės dienos išvakarėse (šypteli). Tie saitai, tas ryšys, kuris prieš šimtus metų buvo nusidriekęs tarp Kėdainių ir Škotijos, yra išties išskirtinis. Prisiliesti prie jo bent šiek tiek yra nuostabu.

Profesionalų turą man vedė Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis. Didelį įspūdį paliko Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčia. Muziejaus vadovas pasakojo, kad pamaldos joje kadaise buvo vedamos ir anglų kalba, nes mieste buvusi nemaža škotų bendruomenė. Apie pamaldas anglų kalba Lietuvoje anksčiau nebuvo tekę girdėti (šypteli).

Bendravau su Kėdainių rajono savivaldybės vadovais, turėjau galimybę susipažinti su jaunimu „Atžalyno“ gimnazijos pedagogais ir moksleiviais. Pasidžiaugiau: pas jus auga labai šviesi, išsilavinusi, idėjų kupina jaunuolių grupė (šypteli).

– Galbūt šv. Andriejaus dienos išvakarėse vaikštinėdama Kėdainių miesto gatvėmis, kuriose XVII amžiuje apsigyvenę Škotijos pirkliai tapo svarbia vietos bendruomenės dalimi, o jų įspaudai likę iki šių dienų, pasijutote it… nedidukėje Škotijoje?

– (juokiasi) Šiek tiek. Tam tikru atžvilgiu – labai keistas jausmas užplūsta, kuomet tu vaikštai Lietuvoje, Kėdainiuose, gatvėje, pavadintoje Didžiosios vardu. Jau labiau lietuviškai pavadintos gatvės, ko gero, nė būti negali… Bet staiga virš vieno iš pastatų joje išvysti plevėsuojančią Škotijos vėliavą (juokiasi)!

Senamiestyje aplankėme keletą namų, kurie buvo statyti škotų pirklių, pradėjusių į Kėdainius gužėti XVII amžiuje. Aplankėme škotų Grėjaus ir Beneto namus. Apžiūrėjome tabako parduotuvę, kaip ir minėjau – evangelikų reformatų bažnyčią, apėjome ir žydų kadaise gyventą kvartalą.

[quote author=“C. Lawrence“]Keistas jausmas užplūsta, kuomet tu vaikštai Lietuvoje, Kėdainiuose, gatvėje, pavadintoje Didžiosios vardu. Jau labiau lietuviškai pavadintos gatvės, ko gero, nė būti negali… Bet staiga virš vieno iš pastatų joje išvysti plevėsuojančią Škotijos vėliavą.[/quote]

Kėdainiai turi savitumo

– Ambasadore, nemanote, kad Kėdainiai – išties išskirtinis miestas? Pirmiausia – dėl savo daugiatautiškumo šimtų metų istorijoje?

– Būtent toks įspūdis man susidarė apžiūrinėjant Kėdainių krašto muziejaus erdves. Vienoje jų yra baldų, gamintų iš elnio ragų, ekspozicija. Baldai buvo atvežti čia iš Jungtinės Karalystės, tačiau kai kurie ragai atkeliavo netgi iš tolimosios Indijos arba Šri Lankos. Tai vyko dėl tuometinių istorinių sąsajų tarp šių dviejų šalių ir Jungtinės Karalystės. 

Kėdainiuose aš nesijaučiau taip, kaip jaučiuosi daugelyje kitų, lankytų Lietuvoje. Muziejus man jautėsi ta vieta, kurioje susipina labai daug kultūrų, o Kėdainiai – miestas, turintis širdį, labai stiprų savitumą ir identitetą. O šis identitetas natūraliai kyla iš skirtingų kultūrų, religijų, įdomių ir skirtingų žmonių, kurie ir parašė miesto šimtmečių istoriją.

– Jau pokalbio pradžioje akcentavote, jog tai buvo antrasis jūsų vizitas mūsų mieste. Tiesa, tik pirmasis oficialus. Sakykite, kokie gi vėjai į šį miestą ambasadorę neoficialaus vizito pirmąkart?

– (šypteli) Praėjusių metų vasarą teko su šeimyna lankytis Kėdainiuose… turistų amplua. Atvykti į šį miestą, išgirdusi apie tvirtas škotiškas miesto šaknis, norėjau jau nuo kadencijos pradžios.

Lietuvoje esu kiek ilgiau negu trejus metus ir manau, jog tai – nuostabaus grožio šalis. Savo buvimu Lietuvoje labai mėgaujuosi, mano šeimai čia taip pat labai gera, tad laisvu laiku su vyru ir dviem mudviejų mažamečiais vaikais stengiamės ją išmaišyti tiek, kiek tik leidžia galimybės (šypteli). Stengiamės pamatyti kuo daugiau Lietuvos. Štai kasmet vasarą braidome Baltijos jūros pakrante Nidoje arba Juodkrantėje (šypteli). Lankome įvairius miestus, nacionalinius parkus.

Daugiau panašumų negu skirtumų

– Lietuvoje diplomatinę misiją atliekate kiek ilgiau nei trejus metus. Be jokios abejonės, jau spėjote pažinti šios šalies istoriją ir kultūrą, atrasti kraštovaizdžius, pažinti čia gyvenančius žmones ir jų mentalitetą. Ar dideli skirtumai tarp savo globėjo šv. Andriejaus dieną mininčios Škotijos, apskritai – Jungtinės Karalystės, ir Lietuvos?

– Manau, kad tam tikrais požiūriais skirtumų nėra tiek jau daug. Pradėkime nuo to, kad britų ir lietuvių humoro jausmas – labai panašus. Britiškas humoras lietuvių puikiai suprantamas ir priimtinas. Panašus požiūris į gyvenimą. Kultūra taip pat labai panaši – mes juk esame valstybės, kuriose netrūksta lietingų dienų, o gyventojai mėgsta gerti alų ir labai dažnai valgo bulves (juokiasi).

[quote author=“C. Lawrence“]Lietuvoje esu kiek ilgiau negu trejus metus ir manau, jog tai – nuostabaus grožio šalis.[/quote]

O jeigu rimčiau, manau, kad tiek Jungtinė Karalystė, tiek Lietuva – yra valstybės, kurių žmonės iš visų jėgų „stovi“ už tai, kuo išties tiki. Ir tai tampa labai akivaizdu, kuomet kalba pakrypsta apie vidaus ir išorės saugumo klausimus. Lietuva – viena pirmųjų, kuri nevyniodama žodžių į vatą iš karto pareiškia, kad vienoks ar kitoks elgesys nėra priimtinas.

Yra ir skirtumų, žinoma, tačiau labai smulkių. Štai mano sūnus Vilniuje jau trejus metus lanko lietuvišką darželį, tad galiu į šią šalį pažvelgti iš kiek kitokios, gilesnės perspektyvos. Kiekvieną spalį darželyje verda diskusijos apie tai, kad tėvai jokiu būdu nepamirštų vaikams užmauti… kepurių (juokiasi). Tai – tam tikras kultūros dalykas, kuris mane stebina. Vaikų apranga Lietuvoje labai svarbi, jos Jungtinėje Karalystėje mes tikrai tiek nesureikšminame (šypteli). Vis dėlto panašumų yra daugiau negu skirtumų.

– Kokiais trimis sakiniais Lietuvą apibūdintumėte kolegoms britams ambasadose užsienio šalyse?

– (šypteli) Geras klausimas. Galima kiek daugiau negu trimis?

Ji, pavadinkime, yra labai „literatūriška“ šalis. Prisirišusi prie rašytinio žodžio, prie taisyklingos savo kalbos. Čia sukuriama daug puikių literatūros darbų. Manau, jog tai – dar vienas tų panašių bruožų, siejančių Lietuvą ir Jungtinę Karalystę.

Lietuva savimi labai didžiuojasi, o ir yra dėl ko: juk šįmet švenčiate Valstybės atkūrimo šimtmetį. Yra daug dalykų, kuriuos Lietuva nuveikė per pastarąsias nepriklausomybės dekadas ir, žinoma, apskritai pastarąjį šimtmetį.

Lietuva – valstybė be galo šilta. Joje visuomet jaučiuosi laukiama.

„Brexit“: ar lietuviai bus išvaryti?

– Ne paslaptis, jog jūsų atstovaujamoje Karalystėje gyvena daug lietuvių. Tarp jų – ir kėdainiečių. Veikiausiai vienas dažniausiai jums užduodamų klausimų, tautiečiams Britanijoje keliančių nerimą – kaip jų gyvenimą pakeis „Brexit“ – Jungtinės Karalystės gyventojų referendumo priimtas istorinis sprendimas išstoti iš Europos Sąjungos?

– Jau artimiausiu metu šalies Parlamentas balsuos, ar priimti Sąjungos siūlomą išstojimo planą. Kai kas jau yra sutarta, dėl kai kurių dalykų dar bus deramasi. Mes, žinoma, esame labai suinteresuoti vesti derybas apie ateities savitarpio santykius su Europos Sąjungos valstybėmis. Santykius, įtraukiančius laisvąją prekybą ir bendradarbiavimą, susijusį su saugumo klausimais. Taip pat yra pasiektas sutarimas dėl Jungtinės Karalystės gyventojų teisių. Bent jau porą ateinančių metų tvarka tikrai nesikeis. Esu tikra, kad lietuviams, gyvenantiems arba turintiems giminių Jungtinėje Karalystėje, nėra ko dėl jų nerimauti.

Lietuva turinti daug piliečių, kurie emigravo į Jungtinės Karalystės šalis. Tuo tarpu Lietuvoje nėra daug britų, ar ne? Vis dėlto Senojo žemyno šalyse mūsų tautiečių gyvena išties labai daug. Taigi manome, kad kuo ankstesnis sutarimas tarp Europos Sąjungos narių dėl imigrantų, gyvenančių pas mus, bei mūsų piliečių, pasklidusių po kitas sąjungos šalis, teisių būtų labai sveikintinas. Jis atneštų užtikrintumo į daugelio žmonių gyvenimus.

– Ko gero, išgirdusi žodį „Brexit“, didelė dalis lietuvių, tebūnie – ir brolių latvių bei lenkų, baiminasi to paties – būti išguiti iš Jungtinės Karalystės. Ar tai realu?

– Jokiu būdu! Jie ir toliau turės teisę likti. Tiesiog Parlamentas svarsto procesą, kurį imigrantai Jungtinėje Karalystėje turės atlikti, norėdami įgyti nuolatinio gyventojo statusą. Patarčiau nusiraminti, sekti naujienas, skaityti spaudą, žiūrėti žinias, ir apie viską būsite informuoti.

Nė neabejoju, kad Lietuvos ambasada Jungtinėje Karalystėje taip pat padės savo žmonėms susiorientuoti, ką jiems reikės daryti, kuomet ateis laikas (šypteli).

Vos pasijutus lyg namuose – reikia išvykti

– Ambasadore, jūsų kadencija Lietuvoje baigsis kitų metų vasarą. Po ketverių čia praleistų metų sparnus kelsite kitur. Kaip atrodo diplomato gyvenimas? Sakykite, ar sudėtinga atvykti į šalį, vos tik spėjus prisitaikyti prie šios gyvenimo būdo, priprasti prie naujos darbovietės, palikti naujai atrastus bičiulius ir išvykti į naują pradžią?

– Na, toks jau tas diplomatų gyvenimo būdas (šypteli). Tiesą pasakius, ketveri metai Lietuvoje bus ilgiausias laiko tarpas, praleistas vienoje šalyje nuo tos akimirkos, kuomet baigiau universitetą ir išvykau. Pirmoji šalis buvo Kinija, vėliau kėliausi į vakarų Afriką, po to – į Briuselį. Tuomet sekė treji metai Londone… Taigi šie ketveri metai – sėsliausi per didelę mano gyvenimo dalį (šypteli).

Žinote, Lietuvoje aš tikrai jaučiuosi kaip namuose, ir tai yra labai svarbu. Ir, žinoma, sudėtinga kas kelerius metus palikti šalį, kuri jau spėjo tapti tavo namais. Palikti joje atrastus draugus. Tačiau tokį gyvenimo būdą mes, diplomatai, juk pasirinkome patys (šypteli).

Geriausias dalykas būnant diplomatu – tai, kad turi galimybę pažinti valstybes, kultūras ir žmones geriau nei tik paviršutiniškai. Sakykime, atvyksti savaitgaliui į Vilnių arba vienai dienai į Kėdainius. Spėji pasidžiaugti architektūra, paragauti vietinio kulinarinio paveldo, galbūt šiek tiek pabendrauti su vietiniais. Tačiau turėti galimybę kelerius metus pagyventi vienoje ar kitoje šalyje, suprasti ją iš skirtingų perspektyvų, mano akimis, yra didžiulė privilegija, kurią gauna diplomatas.

– Išskyrus namais jau tapusią sostinę Vilnių, kuris kitas šalies miestas jums arčiau širdies?

– Tai tas pats, kas prašyti manęs išsirinkti, kuris iš mano dviejų vaikų man yra mylimesnis (juokiasi). Neįmanoma. Bet vienas dalykas apie Lietuvą yra ypatingai puikus. Lietuva – ne pati didžiausia valstybė, ir sakau tai kaip žmogus, gyvenęs Kinijoje, bet ji vis dėlto ji turi labai daug įvairiapusiškumo. Manau, kad Lietuva – nepelnytai neišgarsinta, o tokia turėtų būti!… Man labai patinka lankyti nacionalinius parkus, kurių kiekvienas vėlgi yra be galo skirtingas. Netgi žaliosios zonos tame pačiame Vilniuje tarpusavyje nėra vienodos.

Skaitytojams linki gražių švenčių, sau – sugrįžti į Kėdainius

– Ambasadore, šiandien, kuomet jūs duodate interviu „Rinkos aikštei“, minite ne tik šv. Andriejaus – Škotijos globėjo dieną, bet ir… žavingą savo keturiasdešimties metų jubiliejų. Vis dėlto netgi ambasadoriams per gimtadienį tenka eiti į darbą?

– (juokiasi) O kaip gi!… Kitame kabinete jau vyksta diskusija apie gruodžio 7–10 dienomis į Klaipėdą atvykstantį Didžiosios Britanijos Karališkojo jūrų laivyno laivą „HMS Westminster“. Jo vizitas skirtas paminėti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį bei beveik tiek pat laiko skaičiuojantį Jungtinės Karalystės ir Lietuvos bendradarbiavimą gynybos srityje. Taip kad darbo diplomatai turi kiekvieną dieną. Netgi per gimtadienį (šypteli).

– Šiandien, ko gero, sulaukėte aibės sveikinimų ir linkėjimų. O ko gi pati palinkėtumėte mūsų skaitytojams artėjant didžiosioms metų šventėms?

– Siunčiu šilčiausius linkėjimus atslinkus šaltam gruodžiui, jaukaus žiemos švenčių laukimo.

– Diplomatinės misijos jus yra kėlusios į tris žemynus – Azijos, Afrikos ir, žinoma, Europos. Kokia gi kita valstybė, į kurią su šeima leisitės paskutinįjį kartą užvėrusi Jungtinės Karalystės ambasados visai greta įspūdingosios Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios pašonėje duris?

– Dar nesu tikra (šypteli). Mes, diplomatai, galime keliauti į iš esmės bet kurią pasaulio šalį. Kaip ten bebūtų, kadangi turiu du mažamečius vaikus, mieliau likčiau Senajame žemyne. Na, laikas parodys.

Tačiau labai nuoširdžiai tikiuosi, kad nuostabų Kėdainių miestą aplankyti dar bent sykį iki kadencijos Lietuvoje pabaigos man pavyks (šypteli).

Beje, Kėdainių „Atžalyno“ gimnazijoje dovanų gavau labai gražų piešinį ir štai, pasidėjau jį ant palangės. Jeigu nesudėtinga, perduokite „atžalyniečiams“, kad laikau jį savo kabinete – kaip ir pažadėjau jiems (juokiasi).