Abiturientės svajonė – surinkti Pasaulinės literatūros knygų kolekciją

 Abiturientės svajonė – surinkti Pasaulinės literatūros knygų kolekciją

„Aš esu labai optimistiška, man viskas patinka, aš niekuo negaliu skųstis. Esu laiminga“, ‒ sako Justė Šimanauskaitė./Rūtos Švedienės nuotr.

Rūta Švedienė

Justė Šimanauskaitė ‒ jauna kėdainietė, tik šiemet baigė mokyklą ir nieko neveikdama nesėdi, dirba ir svajoja pailsėjus kibti į studijas. Kuo įdomi Justė? Pirmiausia tai užkrečianti optimizmu bei polėkiu. Ir, kaip ji pati sako, visa tai iš tėvų, iš mokytojų. Dėl jų palaikymo, gero linkėjimo, padrąsinimo, paskatinimo. Justė turi kelis hobius. Štai vienas iš jų ‒ renka Pasaulinės literatūros knygų kolekciją. Trūksta dar nemažai knygų iki kolekcijos surinkimo. Kėdainiečiai, gal padėsite surinkti? Justės kontaktai – interviu tekste. Na, o dabar su Juste šnekamės apie mokslus, darbus, hobius, gyvenimą. Optimistiškai.

‒ Šiemet baigėte mokslus. Kokioje mokykloje mokėtės? Kaip sekėsi?

‒ Mokiausi „Atžalyno“ gimnazijoje. Sekėsi gerai, baigiau aukštais balais. Labai patiko mano mokykla ir mokytojai. Dauguma jų labai mėgsta savo darbą, labai rūpinasi mokiniais. Ir dabar susirašom, nueinam kavos išgerti. Tikrai nesigailiu, kad nėjau į „Šviesiąją“ gimnaziją.

‒ Galbūt mokykloje sutikote mokytoją asmenybę, kuri Jums padarė didelę įtaką?

‒ Zita Želnienė, lietuvių kalbos mokytoja. Jos labai gražus požiūris tiek į mokinius, tiek į savo pačios vaikus, į gyvenimą apskritai. Man ji yra vienas įsimintiniausių žmonių, kuriuos aš sutikau per savo gyvenimą. Matyti, kad būti mokytoja yra jos pašaukimas ir jai pačiai labai patinka.

‒ Vasara, o Jūs jau dirbate…

‒ Dirbu savaitgaliais privačiuose renginiuose barmeno padėjėja Kaune. Besimokydama gimnazijoje pabaigiau dar Profesinio rengimo centre barmeno modulį.

Su tėvais Renata ir Gyčiu baigiant mokyklą./Rūtos Švedienės nuotr.

‒ Kaip Jums laiko užteko mokytis dviejose mokyklose?

‒ Imi ir tvarkaisi. Per savaitę tie mokymai užimdavo 4 akademines valandas. Tai nėra daug. Realiai vieną dieną nueidavau.

‒ Tie mokymai buvo paskutiniais metais?

‒ Mokymai truko dvejus metus, 11‒12 klasėse besimokant.

‒ Tai ilgokai. Negi tiek daug mokytis reikia norint tapti barmenu?

‒ Tai aš įgijau profesiją. Aš jau seniai galvojau barmene mokytis, bet galvojau eiti po mokyklos, o štai pasitaikė tokia proga mokytis kartu ir gimnazijoje, ir profesinėje, tai aš ja ir pasinaudojau.

‒ Daug iš klasės ėjo mokytis barmenu?

‒ Iš pradžių labai daug užsirašė, aš net netilpau į sąrašą, priėmė kaip atsarginę, bet kai reikėjo realiai eiti, tai likom penkiese.

‒ Dabar Jums labai praverčia tie mokymai.

‒ Taip, manęs nebereikia mokyti.  

‒ Tai dirbsit per vasarą, o paskui kur studijuot?

‒ Ne, dirbsiu metus, dar nesimokysiu, noriu pailsėti ir įsitvirtinti darbe, noriu užsidirbti ir nesėdėti tėvams ant sprando. Planuoju išsilaikyti teises. Noriu labiau susitelkt prie hobių, prie rašymo, prie skaitymo. Taigi pasiėmiau laisvus metus, o paskui jau vyksiu studijuoti.

Muzika, skaitymas, rašymas, Pasaulinės literatūros knygų kolekcijos rinkimas ‒ tokie hobiai lydi Justę.

Aut. past.

‒ Jau žinot, kur studijuosit?

‒ Noriu Vytauto Didžiojo universitete studijuoti menų istoriją ir kritiką. Taip esu apsisprendusi nuo 10 klasės. O šiemet turėjau galimybę dalyvauti jų projekte „Moksleivi, pabūk studentu“. Savaitę lankiau paskaitas pas juos ir dar labiau įsitikinau, kad noriu ten studijuoti. Labai patiko, pamačiau dėstytojus, man buvo labai įdomios paskaitos.

‒ O negaila, kad va patinka studijuoti, bet darysit metų pertrauką.

‒ Aš esu gan perfekcionistiška, tai per mokyklos baigimo egzaminų laiką labai save spaudžiau, tai nervų kainavo. Noriu eiti studijuoti pailsėjus, sustiprėjus  ir su visu šimtu procentų motyvacijos.

‒ Tai dabar turėsit laiko daugiau savo hobiais užsiimti. Nors… gal ir barmene būti yra hobis?

‒ Norėčiau visą gyvenimą sieti su tuo darbu, man jis patinka.

‒ Tai būsit kartu ir barmenė, ir meno kritikė bei istorikė?

‒ Manau, kad viską galima suderinti. Ryte gali vykti į meno galeriją, vakare gali žmonėms kokteilius gaminti. Jeigu nori, viskas yra suderinama.

‒ Kokie pagrindiniai Jūsų kiti hobiai?

‒ Rašymas, skaitymas, muzika. Labai patinka groti.

‒ Muzika? Tai gal baigėt Muzikos mokyklą?

‒ Taip, baigiau. Grojau kanklėmis ir pianinu. Bet po 8 metų mokymosi man jau nei vienas instrumentas nebepatiko. Dabar mokausi savarankiškai gitara groti. Vėl viskas nauja, vėl iš pradžių. Muzikos teoriją aš jau išmanau, tik man reikia pačius principus įsisavinti. Mokytis man kažką vis naujo patinka. Ypač mama labai palaiko ir padeda.

Noriu Vytauto Didžiojo universitete studijuoti menų istoriją ir kritiką. Taip esu apsisprendusi nuo 10 klasės.

J. Šimanauskaitė

‒ O kas yra Jūsų mama?

‒ Mama yra mama. Renata. Anglų kalbos mokytoja. Labai veikli. Rašo labai gražias eiles, mėgsta renginius vesti. Žavisi  menais, muzika, daug skaito. Ji man yra sektinas pavyzdys ir įkvėpėja. Labai daug iš jos sužinau. Jeigu atvirai, mama yra įdomesnė už mane. Apskritai mano abu tėvai buvo labai dideli mano paskatintojai. Skatino daryti tai, ko aš noriu. Nori į Muzikos mokyklą, prašom, eik, nori į Teatro studiją, eik.

Mažai man ir sesei Mildai labai daug pasakų priskaityta. Tas, manau, labai prisidėjo, kad man dabar patinka knygos. Manęs niekada nestabdė. Būdama 9 klasėje ateinu ir sakau: „Mama, aš noriu studijuoti ekonomiką ir verslo vadybą“. Gerai, sako, studijuok. Po kiek laiko klausiu: „Mama, ar man tiktų tai studijuot?“ „Ne, netiktų, bet jei tu nori, studijuok“, ‒ atsako mama. Klausiu, kodėl netiktų. Ji atsakė, kad aš per meniška ir geriau pasižiūrėčiau ką nors kita. Po kiek laiko sakau: „Mama, aš būsiu menininkė, aš būsiu meno kritikė“. Sako, būk. Bet aš vis tiek  nerimavau: ar nebus tai neperspektyvus darbas. Man tėvai aiškino, kad nėra neperspektyvių darbų, jeigu yra noras. Jeigu tau tavo darbas patinka, visada rasi, kur dirbti.

‒ Kitas Jūsų hobis ‒ skaitymas. Mama daug skaito ir Jūs paskui, ar ne?

‒ Ir mama, ir tėtis daug skaito.

‒ Kaip pradėjai rinkti Pasaulinės literatūros knygų kolekciją?

‒ Pas mus buvo kelios knygos, paskui dar močiutės brolis, kai mirė, tai kelias mums atidavė. Aš nuo 13 metų pradėjau jomis labiau domėtis. Prisimenu save pypliukę, žiūrinčią su susižavėjimu į tas knygas. Man tos knygos buvo labai gražios, brangios, kolekcinės. Ėmiau dairytis, kur galėčiau gauti daugiau jų. Nuvykau į Vilniaus knygų mugę ir ten „Juodo šuns“ knygyne radau penkias. Jos buvo kažkieno jau naudotos ir atiduotos knygynui. Jos buvo nebrangios ir aš jas visas nusipirkau. Ir nuo to ir prasidėjo.

Vienais metais važiavau į Knygų mugę, kitais, vis rasdavau. Pradėjom su mama žiūrėti skelbimus, pačios rašyti: gal kažkas parduoda. Žmonės nelabai jas noriai pardavinėja, būna, kad išmeta, kai tvarkosi. Sako: „Ai, nebeturiu, išmečiau“, tai man taip gaila ir pikta. Tai klasikinė literatūra, ji niekad neatsibos, neišeis iš mados, niekad netaps nesvarbi.

‒ O Jūs jas visas perskaičiusi?

‒ Ne, aš noriu jas visas 120 susirinkti per šiemet, o kitais metais visas ir perskaityti. Dalį esu perskaičius, bet noriu vėl iš naujo skaityt.

Ko aš tik noriu, aš viską gaunu. Man viskas išeina,  išsipildo svajonės. Jei kažko tuoj pat negaunu, vadinasi, tai bus kiek vėliau ir labiau man tinkamai.

J. Šimanauskaitė

‒ O kiek dabar turite tų kolekcinių knygų?

‒ 65.

‒ Tai pateikim, kokių knygų trūksta, gal kas iš skaitytojų atsilieps ir taip greičiau surinksit.

‒ Knygos gale sunumeruotos. Man trūksta šių numerių: 1, 2, 5, 15, 15a, 16, 17, 21, 22, 23, 24, 25, 6, 27, 30, 31, 33, 34, 35, 36, 38, 39, 41, 45, 46, 53, 54, 56, 57, 58, 59, 62, 63, 65, 68, 9, 71, 72, 74, 76, 78, 79, 80, 84, 85, 87, 88, 90, 92, 93, 94, 96, 97, 99, 100, 101, 103, 104, 105, 112, 113, 114, 116, 117, 118. O  mano telefono nr. toks  8 600 32231, el. paštas simanauskaitejuste@gmail.com.

‒ O kokias knygas daugiausiai skaitote?

‒ Grožinę literatūrą daugiausiai, dabar skaitau Nyčės veikalus. Mokykloje skaičiau privalomas knygas.

‒ Ar einat į knygynus?

‒ Taip, bet man labiau bibliotekos patinka. Šiaip labai mėgstu apsipirkti važiuoti į Vilniaus knygų mugę.

‒ Žinau, kad rašote eilėraščius. Tai irgi mamos įtaka, nes ji rašo, ar ne?

‒ Taip, mama rašo gražias eiles. Aš pradėjau gal nuo kokios antros klasės. Reikėjo per pamoką parašyti skaičiuotę, man puikiai pavyko. Atėjau mamai pasigirti, o ji sako, kad galiu rašyti ir šiaip eilėraščius. Ėmiau eksperimentuoti ir prozą, ir eilėraščius, net romaną parašiau.

‒ Ir romaną parašėte?

‒ Parašiau 200 psl. Nebaigiau, pritrūko idėjų jam pabaigti, bet, manau, aš prie jo grįšiu. Jis būtų skirtas paaugliams. Kada nors užbaigsiu.

‒ O kaip tobulinatės? Iš kitų mokotės?

‒ Aš pasiimu savo ankstesnę prozą ar eilėraščius ir žiūriu, kas man nepatinka, tada naujai rašau be to, kas nepatiko. Skaitau gerų poetų eilėraščius. Man labai patinka lietuvių autorių poezija, ypač klasika. Vytautas Mačernis labai patinka, patinka Salomėja Neris ir Justinas Marcinkevičius. Tas mokymasis, tobulėjimas pasąmoningai ateina matant tai, kas tau patinka.

‒ O daug jau esate eilėraščių prirašius? Jau išeitų knyga?

‒ Taip, jau išeitų. Bet kol kas knygos leisti neplanuoju. Daugiausia rašau sau. Sau, savo mamai.

‒ O apie ką Jūsų eilėraščiai, ar galima nusakyti temas? Ar tiesiog plaukiat ir negalvojat?

‒ Taip, plaukiu į visas puses kaip spinduliukas.

‒ Kokios Jūsų mintys šiaip apie gyvenimą dabar pereinat į naują etapą?

‒ Aš esu labai optimistiška, man viskas patinka, aš niekuo negaliu skųstis. Esu laiminga. Ko aš tik noriu, aš viską gaunu. Man viskas išeina,  išsipildo svajonės. Jei kažko tuoj pat negaunu, vadinasi, tai bus kiek vėliau ir labiau man tinkamai.

‒ Kodėl Jums taip sekas?

‒ Manau, čia tėvų ir mokytojų įtaka.

‒ Galbūt, kai Jūs taip optimistiškai žiūrite į gyvenimą, spinduliuojate meilę, tai ir pritraukiate gerus dalykus.

‒ Gali būti ir taip. Kai yra palaikantys ir skatinantys tėvai bei mokytojai, tai ir optimizmas plėtojasi.

‒ Kokios mintys ištraukia iš sunkumų, kai jų būna?

‒ Tada galvoju, ką padaryti, kad nebūtų sunku, liūdna, ieškau išeities. Ilgai liūdėdama nesėdžiu. Neverta. Ir taip gyvenimas trumpas gi. Esu optimistė.

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video