Vietą po saule radusi kraštietė: „Nuoširdžiai dirbti galime ir Lietuvoje – nebūtina važiuoti į užsienį“

 Vietą po saule radusi kraštietė: „Nuoširdžiai dirbti galime ir Lietuvoje – nebūtina važiuoti į užsienį“

„Kuo jau kuo, bet menininke aš tikrai nebūsiu!“ – spjovė į balą kėdainietė Vaida KANDRATAVIČIŪTĖ ir nė nepagalvojo, kad po poros metų snūstelėjusios kūrybinės mūzos jos viduje taip įsismarkaus, jog dvyliktokei nebus per sunku kiekvieną šeštadienį keltis penktą ryto ir traukiniu dardėti sostinėn į stojamiesiems egzaminams Vilniaus dailės akademijoje pasiruošti skirtus kursus. Aistros studijuoti tada dar lietuviams egzotišką interjero architektūrą nenumalšino nei tėvų dvejonės dukros pasirinkimu, nei laukinių Vakarų konkurencija sostinėje ieškant savo vietos po saule. O ir ta sostinė anuomet pašnekovei labiau panėšėjo į svetimus užsienio horizontus nei į miestą už gerų 100 kilometrų nuo gimtųjų Kėdainių.

Šiandien į Vaidą žavu žiūrėti – ji laiminga ir švytinti, pirmu šūviu atradusi savo gyvenimo kelią. „Taip, mane aplanko kūrybinės krizės. Tada atrodo, kad nieko nebemoku ir neturiu ko duoti žmonėms, bet pailsiu ir vėl pirmyn. Aš labai myliu savo darbą“, – sako jau penkiolika metų Vilniuje gyvenanti ir ten profesionalios interjero specialistų komandos studiją įkūrusi jauna moteris.

„Vis tik darbai ir net pati mylimiausia profesija turėtų griežti tik antruoju smuiku. Visame kame svarbiausia žmogiškumas bei harmoninga ir rami širdis“, – išmintingai gyvenimo prioritetus sudėlioja pašnekovė.

Algimanto Barzdžiaus nuotr. – Vaida, su Jumis susipažinome, kai mūsų fotografas Jus užfiksavo Paberžės festivalyje ant bažnyčios šventoriaus pievelės po skrybėle besimėgaujančią akordeonisto Martyno Levickio muzika. Žavingas ir idiliškas paveikslėlis (nusišypsau). Ar grįžusi į gimtuosius kraštus dažnai lankotės vietos kultūriniuose renginiuose?

– Nelabai yra kada, nes norisi aplankyti visus, kuriuos reikia aplankyti grįžus į tėviškę. Šiaip mano mama labai mėgsta kultūrinius renginius, tad nušauname du zuikius vienu metu: pasibūname su ja ir „pasikultūriname“. Be to, akordeonisto Martyno Levickio koncertas yra kažkas nuostabaus, tad labai stengiuosi nepraleisti tokių progų. 

– Ar pasikeitė Kėdainių kultūrinis pulsas ir patys Kėdainiai nuo tada, kai persikraustėte į Vilnių?

– Tai labai subtilus dalykas, nes keičiasi ne tik miestas – keičiuosi ir aš. Su patirtimi ir branda ateina platesnis požiūris. Be to, jam įtakos turi ir kelionės po pasaulį. Tad objektyviai sunku įvertinti, nes tai emocinis lygmuo: į Kėdainius gera grįžti kad ir kas benutiktų, nes tai yra mano namai.

Na, o pažiūrėjus iš šono, Kėdainius vis dažniau pastebiu socialinių tinklų pranešimuose apie parodas, koncertus. Taigi pokytis tikrai į gerąją pusę. Man labai patiko naujos senamiesčio gatvės pavadinimas – Džiazo. Puiku! Taip pat akį džiugina senamiesčio architektūra. Mes turime saugomą senamiestį, todėl jo neniokoja, nedarko kaip didmiesčiuose. Smagu.

– Jūs – interjero dizainerė-architektė. Vilniuje esate įkūrusi profesionalios interjero specialistų komandos studiją IDAS. Kaip susidomėjote interjeru?

– Ši sritis mane patraukė visiškai netikėtai. Gyvendama Kėdainiuose lankiau Dailės mokyklą. Kaip kiekvienam paaugliui, taip ir man užėjo kūrybinės bangos, švelniai tariant (šypteli). Tada sakiau: „Man sunku, nenoriu – mesiu, nes gyvenime kuo jau kuo, bet menininke tikrai nebūsiu.“

– Oho, kad spjovėt į balą (nusijuokiu).

– Taip, taip. Tik mamos dėka, dėl jos griežto auklėjimo ir gebėjimo suturėti rankose nemečiau Dailės mokyklos. Mama sakė: „Ką pradėjai, tą ir baik. Taškas.“ Pasipykom, pasakiau „Tu manęs nemyli“ (juokiasi prisiminusi paauglės šnekas), kaip ir visiems paaugliams užeina. Taigi vis tik baigiau Dailės mokyklą.

Praėjo keleri metai, vidurinėje mokiausi ekonominėje klasėje. Čia nesijaučiau labai stipri. Mane visada traukė meninės išraiškos. Bet galbūt šios minties prisileisti nenorėjau, nes buvo susiformavęs požiūris, kad iš meno duonos sočiai nevalgysi. Tad labai į tai nesikoncentravau, bet vieną rytą, kaip aš sakau, Dievas man spyrė į galvą ir vienuoliktoje klasėje netikėtai nusprendžiau: „Gal vis tik aš noriu būti menininkė?“

Šeimoje dėl to kilo daug konfrontacijų. Tėtis nepritarė, tačiau stipriai nesikišo, o mama nelabai ką galėjo pasakyti, nes meno sritis mano šeimoje nebuvo itin pažįstama. Tad neturėdamas patirties negali ir patarti vaikui. Bet mama pasakė: „Tu daryk, o aš tau padėsiu, kiek galėsiu.“

[quote author=“Vaida“]Sau dažnai primenu: „Jei stovi vietoje – užmigai ant laurų ir tai jau yra regresas. Kitaip tariant, jei ne progresuoji, tada regresuoji.“[/quote]

Dvyliktoje klasėje pasidomėjau, kad Vilniaus dailės akademijoje yra sudėtingi stojamieji egzaminai. Tiesa, iki tol Vilniuje buvau buvusi gal tik du kartus, nes Kaunas arčiau, tad jame dažniau ir lankydavausi. Bet aš užsispyriau ir visus dvyliktos klasės metus šeštadieniais keldavausi penktą ryto, važiuodavau traukiniu į Vilnių ir lankydavau stojamiesiems egzaminams skirtus kursus. Jeigu dabar man reiktų šitai pakartoti…oi, nežinau, ar ryžčiausi (šypsosi).

Kai stojamųjų lape reikėjo surašyti specialybes, aš parašiau tik vieną – Vilniaus dailės akademijoje interjero dizainą. Tada darbuotoja, priėmusi iš manęs lapą, paragino įrašyti antrą. Įrašiau Vilniaus Gedimino technikos universitete architektūrą. Tuo metu Vilniaus dailės akademijoje buvo labai dideli konkursai – kaip į mediciną. Bet aš apie tai nieko nežinojau ir nė neprisileidau minties, kad galėčiau neįstoti. Mama man įpūtė įsitikinimą ir aš juo visada vadovaujuosi: „Jei gyvenime kažko labai nori, tai ir pasieksi. Tereikia siekti.“ Tada nereikės išvažiuoti iš Lietuvos, palikti šeimos, artimųjų, draugų. Jeigu mes nuoširdžiai dirbame, tada tai galime daryti ir Lietuvoje.

– Regis, interjero dizaineriams konkurencija nemenka. Ar mergaitė iš vidurio Lietuvos sostinėje nesijautė it laukiniuose Vakaruose ieškodama sau vietos po saule?

– Pasakysiu nuoširdžiai – aš iš viso nenutuokiau, kur kišu galvą (juokiasi) ir kas yra tas interjeras. Kai įstojau, mes su bendrakursiais buvome antra šios visiškai naujos programos karta, o minėtą specialybę buvo galima studijuoti tik Vilniuje. Gyventi neturėjau kur, nes Kėdainiai buvo per arti, kad gaučiau bendrabutį, tad reikėjo nuomotis būstą, o mes sau negalėjome leisti prabangiai gyventi. Taigi konkurencija pasijautė nuo pirmųjų žingsnių: ne tik konkuruojant dėl vietos universitete, bet ir siekiant išlikti Vilniuje. Nuo antro kurso suvokiau, kad negaliu tėvams užkrauti tokios naštos, tad studijuodama pradėjau dirbti. Universitete dėstytojai priekaištavo, kad dirbu, o darbe – natūraliai norėjo, kad daugiau laiko skirčiau darbams. Taigi būni blogas visiems, o pats iki išnaktų bandai nudirbti, kas per dieną nenudirbta.

Algimanto Barzdžiaus nuotr. – Įtampos kupinas metas. Kas padėjo nepalūžti? Vis tik reikalavimai plėšė į visas puses: universitetas, darbdavys, tikiu, kad ir pati save spaudėte.

– Nežinau, kas padėjo. Matyt, gyvenau autopilotu, todėl net nebuvo laiko galvoti: turiu tų jėgų ar ne. Viskas sukasi, tu veiki, darai, sieki, pasiekusi vieno, imiesi kito ir taip pirmyn.

– O kodėl Lietuva? Kodėl ne platesni užsienio horizontai?

– Oi, tuo metu man ir Vilnius buvo platus užsienio horizontas (juokiasi). Dabar mums kitaip atrodo, o tuo metu jaučiausi kaip vaikas, kuris iš glūdumos, provincijos, atvyko į sostinę.

– O vėliau, kai įsismarkavo emigracijos bumas, kai studentai pradėjo atrasti užsienio universitetus, nebuvo minčių išvykti? O galbūt esate patriotė ir stabdė meilė tėvynei?

– Neseniai su draugu kalbėjome apie tai, kas yra patriotizmas apskritai. Jis mano, kad patriotizmas yra politikos suformuotas vienetas, kaip ugdyti žmones, kaip juos valdyti. Aš turiu šiek tiek kitokią nuomonę. Gal kažkiek taip, jei esi visiškai bukas žmogus – labai negražiai išsireiškiau, tada taip, tai gali suveikti. Bet aš manau, kad patriotizmas yra emocija, kai nors ir negyveni toje vietoje, bet tau gera, kad tave ta vieta išugdė kaip žmogų. Aš didžiuojuosi, jog esu iš provincijos ir man neteko paauglystėje patirti tokių dalykų, su kuriais susidūrė mano draugai, pažįstami, užaugę Vilniuje: narkotikų vartojimas, bastymasis naktimis ir pan. Mažuose miestuose žmonės yra šiek tiek kitokie. Džiaugiuosi dėl to. Galvodama apie savo šeimą, vaikus, nežinau, ar galėčiau sau leisti su savo specialybe grįžti į provinciją. Bet kai save ištaškai darbuose, labai gera grįžti į gimtąjį kraštą. Nežinau, tai patriotizmas, tėviškės meilė ar kas kita.

Pastaraisiais metais aš daug keliauju ir suvokiu, kad visur gerai, o namie geriausia. Smagu pakeliauti, bet nuostabu grįžti į namus tarp savo keturių sienų. Aš turiu griežtą politiką ir darbe. Sakau, kad namai yra mūsų identitetas, tad kurdama užsakovui interjerą labai stengiuosi įsigilinti į žmogų. Man labiau patinka dirbti su privačiais asmenimis nei su visuomeniniais objektais. Visuomeniniai objektai – vizitinė kortelė, išreiškiama per interjero architektūrą. O namai turi būti ta vieta, kur mes pailsime, kuri atspindi mus.

[quote author=“Vaida“]Tik vos vienas kitas pasiryžta išties drąsesniam interjerui. Tai dažniausiai būna daugiau pakeliavę ir į save bei savo emocijas pasigilinę žmonės. Jiems mažiau rūpi, ką pasakys kiti, nes jie turi stiprų savo identitetą.[/quote]

Taigi namai pirmiausia yra ta keturių sienų dėžutė, kurioje jaučiamės saugiai. Tada namai yra  miestas, kuriame gyvename, žinome kiekvieną gatvę ir močiutę turguje, prekiaujančią skaniais obuoliais. Namai – ta šalis, kurioje rūpinasi tavimi, o tu rūpiniesi ja ir tau gera, kad gali kažką duoti vaikams, tėvams, seneliams, kad gali nuvažiuoti aplankyti tų pačių kapelių, nes jie arti – ne už tūkstančių kilometrų.

Bet, matyt, tas suvokimas ateina tada, kai turi galimybę palyginti ir pats pamąstyti, nes visais kitais atvejais tai tėra susiformavę įsitikinimai, stereotipai, kažkieno suformuotos ir į mūsų galvas įdėtos nuomonės.

Algimanto Barzdžiaus nuotr. – Didelė dalis jaunų žmonių piktinasi, kad Lietuvoje laimingo gyvenimo nesusikursi, todėl aukština užsienį. Pritariate jiems?

– Nemanau, kad dauguma jaunų žmonių yra nepatenkinti Lietuva. Labai nemaža dalis užsienyje studijavusio jaunimo grįžta į Lietuvą ir čia kuria savo verslus. Galbūt sostinėje tai jaučiama labiau. Yra tekę dėstytojauti, tad turiu savo studentų, kurie išvyko pakeliauti, padirbėti, bet vis tiek grįžo į Lietuvą.

Manau, mes Lietuvoje gyvename tokiame sąstingyje, esame sukaustyti įsitikinimų, kaip viskas turi būti. Kai pabendrauji su užsienio jaunuoliais, sužinai, kad jie baigę mokyklą nejaučia prievolės būtinai kažkur pirmais metais įstoti, tad neskuba. Jie pakeliauja, pasižiūri. Juk kaip gali suformuoti savo pasaulį, jei tame pasaulyje iš viso nesi buvęs? O mus priverčia iš karto būtinai kur nors įstoti, nes jei neįstosi, tada teta ar kaimynė apie tave blogai pagalvos: „Tu kvailas, todėl ir nesugebėjai įstoti.“ O mes kvailiai nenorime būti, todėl stojame bet kur, atiduodame save, savo gyvenimą tikėdamiesi, kad kažkas išsispręs savaime, bet taip nebūna. Po kelerių metų suvoki, kad nesijauti laimingas ir pradedi savęs ieškoti, arba dar blogiau – gyveni toliau ir tiek. Nemėgstamas darbas, per šaltas oras, valdžia bloga, draugai per gerai gyvena, todėl nebe draugai (šypsosi). Sau dažnai primenu: „Jei stovi vietoje – užmigai ant laurų ir tai jau yra regresas. Kitaip tariant, jei ne progresuoji, tada regresuoji.“

– Daugeliui žmonių jų specialybė ilgainiui tampa diagnoze: aktorius negali neanalizuodamas žiūrėti spektaklio, kalbininkas liautis taisęs klaidas, o jums ar pavyksta, pavyzdžiui, užsukus pas bičiulį nevertinti jo namų interjero?

– Labai geras klausimas (juokiasi). Ne, nepavyksta, nes atėjęs į aplinką tu automatiškai fiksuoji ir leidi savo liežuviui dirbti: „Kodėl čia taip, o kodėl anaip? Reiktų to ir ano, kad būtų jaukiau.“ Šios pastabos tikrai žmones žeidžia. Bet per labai skaudžią patirtį, kurią teko išgyti, suvokiau, kad taip elgtis negalima, ir stengiuosi to nedaryti ar net nesidairyti. O jei dairausi, stengiuosi, kad žmonės to nepastebėtų ir nesijaustų vertinami. Tai tiesiog nemandagu.

Vis tik kartais žmonės patys klausia mano nuomonės, bet aš ir savo studentams sakau, jog kiek yra žmonių, tiek yra ir įsivaizdavimų, tiek yra ir tiesų, o ypač jei kalbama apie kūrėjus. Nepabijosiu pasakyti, kad kūrėjai yra egocentriškos narciziškos asmenybės.

– Apie save taip pat manote?

– Turbūt taip, nes kartais pastebi, kad galbūt jau per daug leidai savo ego išbujoti. Išmokau padirbti su savimi psichologine prasme. Bet kaip kitaip – juk kuri, dirbi, atiduodi save ir turi tikėti tuo, ką darai, turi tai mylėti. O kai myli, taip ir išeina, kad truputį myli save, truputį savo darbą (šypteli). Bet šioje specialybėje darbas su žmonėmis labai greitai padeda nusileisti ant žemės. Klientai dažnai reikalauja tam tikrų kompromisų. Taip išgyji (nusijuokia).

– Smalsu, kaip atrodo Jūsų pačios namai: turi įmantrų stilių ar kaip tik paprasti, kad būtų vietos kūrybinei energijai?

– Kelios mano draugės vis klausia: „Na, tai ką šiais metais namuose keisi?“ Mano namuose yra tam tikros vietos, kurias vis reikia energetiškai atnaujinti. Tai, matyt, atsispindi nuo vidinės būsenos, nuo to, kaip jaučiuosi, kuo gyvenu ir ką išgyvenu.

Mano klientai klausia: „Koks tavo stilius?“ Nežinau, nes aš kaip žmogus keičiuosi, nenoriu būti stagnacijoje ir visų darbų mauti ant vieno kurpaliaus. Nuvažiuoji į pasaulinę parodą, į naują šalį, išvysti neregėtų dalykų ir juos pritaikai savo erdvei. Tad mano aplinka pakankamai dinamiška, vis atsinaujinanti.

[#gallery=1628#]

– Kokį interjero stilių mėgsta niūrieji lietuviai? Ar tenka ryškiai dažyti sienas, siūlyti novatoriškus sprendimus, ekstravangantiškas interjero detales?

– Labai įdomu, nes kai su užsakovu susitinki pirmą kartą, jis sako: „Aš noriu drąsiai – ko nėra pas kitus.“ Bet kai pradedame dirbti, jis vis tiek nusprendžia, kad drąsią vyšninę spalvą geriau pakeisti į ramią žemės. Tik vos vienas kitas pasiryžta išties drąsesniam interjerui. Tai dažniausiai būna daugiau pakeliavę ir į save bei savo emocijas pasigilinę žmonės. Jiems mažiau rūpi, ką pasakys kiti, nes jie turi stiprų savo identitetą.

Kuriant interjerą 50 proc. yra psichologinio darbo su užsakovu. Reikia gilintis į jo asmenybę, sugebėti pažinti, įskaityti žmogų ir pasiūlyti tai, ko jis pats dar nežino norintis. Ši sritis yra vienas iš mano variklių.

– Sakykit, ar gyventi gražiai išties gali tik turtingi žmonės? O galbūt ir iš vidutines pajamas gaunančios šeimos buto „chruščiovkėje“ įmanoma sukurti jaukų būstą?

– Gražiai gyventi gali absoliučiai visi. Tiesiog mūsų tikslai skirtingi. Interjeras pirmiausia yra namų funkcija: kad daiktai būtų savose vietose, netrukdytų judėti, apeiti aplink stalą, dirbti virtuvėje, kad turėtum pakankamai šviesos ten, kur jos reikia. Tad pirmiausia yra funkcija ir tik tada sprendžiame stilistiką. Aš sakau: „Geras interjeras – kaip ištreniruotas žmogaus kūnas: ant jo gali daugelis drabužių atrodyti gerai.“ Taigi funkcija yra gero interjero bazė. Teisingai įrengti namai padeda gyventi: ne mes turime tarnauti namams, bet namai turi tarnauti mums. O paskui visa kita: gali kabinti garsių menininkų kūrinius, o gali įsirėminti vaikų piešinius gražiuose rėmuose. Išlaidos labai skiriasi, bet grožis subjektyvu ir viskas priklauso nuo mūsų tikslų.

– Vaida, Jūs patogiai galite jaustis bet kokioje aplinkoje ar vis tik komfortiška tik ten, kur spalvos suderintos ir niekas nerėžia išlavintos specialistės akies?

– Aišku, kad ne (šyptelėjusi net atsidūsta). Tarkim, atostogauti važiuoju į tokias vietas, kur manęs nevargina aplinka ir galiu visiškai atjungti smegenis, kuo mažiau matyti, girdėti ir gilintis į profesinius dalykus, nes tai, kaip bebūtų, yra darbas. Eidamas pamatai kažką ir galvoji: šitą galėčiau pritaikyti ten, o jei pakeisčiau tą detalę, tada būtų gražu kitur. Smegenys nuolat veikia. Tad mano poilsio kryptis – kaimas. Paskutiniu metu tai Viduržemio jūros kaimas, kur galiu atrodyti bet kaip, jaustis bet kaip, svarbu, kad būtų patogu miegoti, būtų galimybė pasirūpinti higiena ir viskas. Aišku, jei būtų kažkas labai rėkiančio, rėžiančio ir emociškai neleistų pailsėti, tarkim, ryškia raudona spalva išdažytos sienos, tada gal ir vargintų, bet, kita vertus, keliaujant į Maroką, kur spalvų gausybė, tu žinai, ko sulauksi, tad nusiteiki.

Estetika man – darbo dalis, tačiau tikrai nesu tiek išprotėjusi, kad nuo ryto iki vakaro galvočiau, kaip mano plaukas dabar guli, ar puodelis namie padėtas teisingoje pozicijoje (šypsosi).

– Vaida, atrodote, sėkminga, savo kelią atradusi, harmoninga moteris. Kokia to paslaptis?

– Man patinka mano darbas. Aš jį myliu. Tai yra ir gerai, ir blogai. Gerai, nes malonu daryti tai, kas patinka, o blogai, nes nebejauti ribų, kada dirbi, o kada nebe, ir dėl to kenčia kitos gyvenimo sritys. Tad sėkmės buvimas – aštriai pasakyta. Dėl to, kur šiandien esu ir ką veikiu, man reikėjo ir šiandien reikia labai daug stengtis. Tikrai. Visi turime ir sėkmių, ir nesėkmių.

Kalbant apie profesinį gyvenimą, aš labai laiminga, kad tą kartą Dievas man įspyrė į galvą ir dabar esu ten, kur esu. Nežinau, ką galėčiau gyvenime veikti kito. Aišku, mane ištinka kūrybinės krizės, kai sakau, kad nieko nebemoku, nieko nebenoriu, nebesugebu bendrauti su žmonėmis ir nebesugebu duoti. Tada reikia pailsėti. Vienas iš tokių poilsių buvo magistro studijos visiškai kitoje srityje – UNESCO kultūros politika ir vadyba. Po to suvokiau, kad vis tik esu kūrėja (juokiasi). Taigi pailsi ir vėl grįžti.

Dėl savo pasirinkto kelio, specialybės labai dėkinga esu keliems žmonėms. Tuomečiam Dailės mokyklos mokytojui, diplominio darbo vadovui Večeslavui Čerenkovui, kuris davė labai stiprų pamatą mano užsispyrimui. Tikriausiai jis šito net nežino (nusišypso). Kitas žmogus – mokyklos laikų klasės auklėtoja Nijolė Naujokienė. Ji suteikė tvirtą užnugarį, pasitikėjimą bei palaikymą. Ir, be abejo, mano tėvai. Mama nė akimirkos nenustojo manimi tikėti. Ir šiandien prieš atvažiuojant į interviu mama sakė: „Aš tau linkiu sėkmės.“ „Mes tik pasikalbėsim“, – nuraminau ją (juokiasi). Taigi vienas pasaulyje negali būti karys. Yra žmonės, kurie tave paskatina, palaiko, su kuriais tau gera būti, gera dalintis, kuriuos gera prisiminti.

– Gal pasidalintumėte savo didžiausia svajone?

– Labai sudėtingas klausimas (šypsosi), nes kai įsisuku į darbų ratą ir vienu metu imuosi kelių man patinkančių projektų, tada arba einu koja kojon su svajonėmis, arba net nelabai spėju pasvajoti. Kol kas viskas vyksta ir klostosi visai neblogai.

Nedarbinė svajonė būtų, kad laiko ir meilės sau bei savo artimiesiems liktų šiek tiek daugiau, nes žmogiškumas visame kame yra svarbiausias, o tu su savo darbais, svajonių profesija gali taip ir pasilikti už durų.

Asmeninė erdvė, kokia ji bebūtų: estetiška, neestetiška, graži, negraži, seniai tvarkyta ar neseniai, bet namai – ten, kur širdis, o širdis turi būti harmoninga ir rami. Tad mano didžiausia svajonė, kad ta harmonija nenustotų lankyti, vis gilėtų ir augintų mano asmenybę.

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video