„Treneris turi būti geras aktorius“

Jos nepastebėti tiesiog neįmanoma. Nors ir nesistengia, Gerda ČEČKAUSKIENĖ (47) traukia žvilgsnius. Ne, ne dėl 182 centimetrų ūgio. Ir ne dėl to, kad ji – vienintelė dailiosios lyties atstovė Kėdainių sporto centro krepšinio trenerių būryje.

Gerda paperka savo nuoširdumu, energija ir šiluma. Ir, neabejotinai – savo humoro jausmu. O kuomet nusišypso – galutinai nuginkluoja.

Ko gero, jeigu būčiau jos auklėtinė, nepraleisčiau nė vienos treniruotės. Kur jau čia praleisi, kai Gerdos kvietimai į treniruotes skamba daugmaž šitaip: „Akcija „Krepšinis – ne silpniems“ tęsiasi. Rytoj susitinkam arenoje“, „Sveikos, merginos. Sekmadienį, kaip suprantu, buvote bažnyčioje. O pirmadienis priklauso man ir krepšiniui“. Arba: „Merginos, šiandien rungtynių nebus – susirgo varžovės. Bet yra ir geroji žinia – bus treniruotė!“.

[quote author=“G. Čečkauskienė“]Jeigu aš prisidedu prie to, kad merginos gyvenime turėtų tvirtesnį stuburą, jeigu kuri nors, gatvėje mane sutikusi, į kitą kelio pusę nepereina, ir dargi stabteli su manimi pasiplepėti – vadinasi, savo misiją aš įvykdžiau.[/quote]

Aukštesnė už bendraamžius – nuo mažumės

– Gerda, kaip pasukote į krepšinį, o ne, tarkime, į baletą arba… mezgimą? – „Rinkos aikštė“ paklausė G. Čečkauskienės.

– O kur gi kitur aš galėjau dėtis (juokiasi)? Mane jau pradinėse klasėse bendramoksliai vadindavo „Saboniu“ ir „žirafa“. Man tiek bendraamžiai berniukai, tiek mergaitės – visi buvo iki pažasties. Giminių susiėjimuose artimieji, plodami per petį, sakydavo: „Tu – mūsų busimoji krepšininkė“. Matomai, taip mane užprogramavo (šypteli). Niekas nė nepaklausė, ar norėjau būti mezgėja. O tarp kitko, pati, būdama penkerių-šešerių sakydavau, kad užaugusi būsiu balerina… Bet, matyt, gerai taip, kaip reikalai ir susiklostė (šypteli).

Kai buvau trečioje „Ryto“ vidurinės mokyklos klasėje, pas mus užsuko mano pirmasis treneris Kastytis Kundrotas. Rinko mergaičių grupę. Kad jau krikštijo aplinkiniai mane krepšininke – pagalvojau, kodėl gi neišbandžius šios sporto šakos?

Taip ir prasidėjo mano karjera, dar tuometinėje Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje įsikūrusioje krepšinio salėje.

– O ar tokie epitetai kaip „Sabonis“ ar „žirafa“ tuomet Jūsų neskaudino ir nežeidė?

– Niekada. Ir dėl to esu ypatingai dėkingai tėvams. Mama, žinoma, matydavo, kad mane tai kartais vargino. Aš ne vien ūgiu visus lenkiau – kuomet buvau vienuolikos, mano pėda jau siekė 41 dydį. Niekuomet nebuvau standartas. Mama mokė mane kiekvienam, kuris tik bandydavo „įkasti“, atsakyti neįžeidžiant, su humoru, ir „pastatyti“ tą žmogų į vietą. Tai gyvenime man labai padėjo. Savo mergaites irgi mokau žvelgti į gyvenimą per tą pačią prizmę.

Gaila, kuomet išeina talentai

– Baigusi aštuonias klases tuometinėje Kėdainių „Ryto“ vidurinėje mokykloje su Europos čempione, kraštiete Jovita Jutelyte išvykote mokytis į Vilniaus sporto mokyklą. Kaip į šį užmojį reagavo tėvai? Ir kada į jūsų gyvenimą atkeliavo pedagogika?

– Na, tėvai palaikė ir suprato, kad vaikui arba pasiseka, arba jis nueina šunims šėko pjauti (juokiasi). Baigusi sporto mokyklą išvažiavau mokytis į Šiaulius, žaidžiau už šio miesto moterų komandą ir nėriau į mokslus pedagoginiame institute.

[quote author=“G. Čečkauskienė“]Šiuolaikiniams tėvams madingas požiūris, kad vaikas turi išbandyti daug ką. Mums buvo kitaip: štai lankiau krepšinį, sutingau, bet mama liepė nemesti kelio dėl takelio ir toliau lankyti treniruotes.[/quote]

Galbūt nuskambės keistai, bet jau septintoje klasėje užsimaniau tapti pedagoge. Jeigu penkerių kalbėjau, kad užaugusi būsiu balerina, paauglė būdama jau žinojau, kad noriu dirbti su vaikais.

Ko gero, tai lėmė tiek vaikystėje, tiek paauglystėje sutikti puikūs pavyzdžiai. Iki trečios klasės augau Ariogaloje. Miestelyje buvo viena labai visuomeniška mergina, kuri organizuodavo mums, vaikams, žaidimus, kartu su mumis piešdavo atvirukus. Aš ja žavėjausi: kaip jai tai pavyksta, kaip smagu mums, vaikams, būdavo laiką leisti su ja.

Per visą sportinę veiklą teko sutikti ir nemažai trenerių. Įvairių asmenybių. Kai kuriuos už tam tikrus sprendimus ir požiūrį norėdavosi sudraskyti (juokiasi). Tačiau visus pedagogus prisileidau labai arti. Ėmiau viską, kaip sakoma, „į dūšią“ – analizavau, kokie jie žmonės, kodėl trenerio požiūris į vieną ar kitą žaidėją ar situaciją – būtent toks, koks yra. Man patiko šie rebusai, patiko stebėti žmones, vertinti ir lyginti. Noras tapti pedagoge sustiprėjo patekus į Vilnių. Kitos minties ir nebebuvo: žinojau, kad tapsiu pedagoge, ir ne kitaip. Taip ir žygiuojam su pedagogika po paranke iki šiolei (šypteli).

– Gerda, pakalbėkime apie dabartinę, augančią kartą. Tėvai bando atžalas užauginti supervaikais, kurie tuo pat metu lanko užsienio kalbų būrelius, groja keliais instrumentais ir dar sportuoja. Ar nėra taip, kad šio laikmečio vaikai išmano viską po truputį, tačiau nė vieno dalyko – puikiai? Ar mergaičių trūkumo nejaučiate?

– Sudėtingas klausimas, į kurį atsakymo aš neturiu. Šiuolaikiniams tėvams madingas požiūris, kad vaikas turi išbandyti daug ką. Mums buvo kitaip: štai lankiau krepšinį, sutingau, bet mama liepė nemesti kelio dėl takelio ir toliau lankyti treniruotes.

Mergaičių stygiumi skųstis negalėčiau, bet kaita išties didelė.

Vis dėlto vaikinų treneriai turi pranašumą – pas juos ateina daugiau vaikų, treneriai gali daryti atranką. Berniukams organiškai sportas arčiau. Aš pakviečiu pas save mergaites išbandyti krepšinio, sakau, kad niekas prie sporto salės grindų plaktuku neprikals. Nepatiks – galės išeiti. Nors kartais labai norėtųsi prikalti, kad neišeitų… Sunku tada, kai suformuoji grupę, pradedi rimtai dirbti, atiduodi visą savo išmanymą, žinias, energiją, mintyse susiprojektuoji, ką su ta grupe galėsi nuveikti, atrandi vietą ir rolę kiekvienam vaikui… Bet praeina pora metų ir kuri nors mergaitė sako, kad nebenori lankyti krepšinio, kad šiame sporte pasiekė viską, ką norėjo. Tada treneris gali nusigraužti nagus. Juk vaikas tapo komandos dalimi. Ir ne visada pavyksta surasti lygiavertę pamainą. Ypatingai gaila, kai šitaip išeina išties talentingi vaikai. Tačiau bet kuriuo atveju palinki vaikui kuo geriausios kloties.

Sėkmės formulė – kaskart vis kita

– Gerda, stebiu jus ir per rungtynes, ir per įvairias šventes. Visuomet – geros nuotaikos ir su šypsena veide. Braukančią ašarą jus man teko matyti tik sykį – kuomet prieš dvejus metus išlydėjote savo 1997-1998 metų gimimo merginų komandą. Toji grupė buvo labai brangi?

– Su ta laida jaudulys mane pagauna dažnai (šypteli). Per šitiek metų bandžiau užsiauginti „storą odą“ ir neparodyti emocijų, bet nepavyksta, nors tu ką… Kita vertus apkaltinti, kad nebandau, negalima (juokiasi).

Ta laida man buvo ypatingai brangi. Ji formavosi labai įdomiai – turėjau dvylika žaidėjų. Prieš rungtynes protokole figūravo po dvi vienodas pavardes: dvi Bobinaitės, dvi Jurčiūtės, dvi Lebedevaitės, dvi Kiršnauskaitės, dvi Turskytės (šypteli).

[quote author=“G. Čečkauskienė“]Mums, treneriams, negalima „sustabarėti“, negalima galvoti, kad, jeigu tam tikri dalykai pavyko su viena komanda, pavyks ir su kita.[/quote]

Tą komandą žinojo visa Lietuva. Sakydavo: „Va, atvyko seserų komanda“. Mes su tomis merginomis, kaip sakoma, praėjome karą, vandenį, ugnį ir… varines dūdas (juokiasi). Su merginų tėveliais turėjome ypatingą ryšį, puikiai supratome vieni tikus. Jie žinojo, kodėl man patikėjo savo merginas mokinti krepšinio, o aš stengiausi jų pasitikėjimą pateisinti. Kitas dalykas – aš, kaip trenerė, su ta komanda pasiekiau aukščiausius pasiekimus – tapome Lietuvos čempionėmis. Dvi merginos atstovavo šalies merginų rinktinei, tad teko išbandyti ir antrosios rinktinės trenerės „duonos“. Su šia komanda turėjome susikūrusios puikią atmosferą, savitarpio supratimą… Nebuvo punkto, kuriam skirčiau mažiau nei dešimt balų. Dar ir dabar merginos aplanko, atvažiuoja su trenere išgerti kavos. Pamačius jas – vėl ir vėl susigraudinu (šypteli).

– O ar gali būti dvi vienodos komandos? Arba – ar tai, kas tinka vienai komandai, gali tikti ir kitai? O gal sėkmės rakto kasdien reikia ieškoti iš naujo?

– Negali (šypteli). Žinote, treneris turi būti geras aktorius. Štai aktoriui juk nebūna dviejų vienodai gerai suvaidintų vaidmenų. Jis gali tą patį vaidmenį gludinti kelis sezonus, bet vis vien vieną kartą suvaidins geriau, nei likusius.

Treneriai vienodai dirba su kiekviena grupe, su kiekviena komanda. Atiduoda visą savo laiką ir širdį. Bet ne visos laidos yra vienodos. Sugrįžkime prie seserų komandos. Juk seserys sugrįžusios iš treniruočių gyvendavo toje pačioje erdvėje. Kartu važiavo į treniruotes – arba nevažiuodavo. Joms kartu ką nors skaudėjo, jos kartu išgyveno viena už kitos nesėkmes, džiaugėsi viena kitos pasiekimais.

Vaikai susirenka iš labai skirtingų šeimų. Ir vienturčiai, iš daugiavaikių šeimų. Ir prie kiekvieno prisitaikyti būtina, bet yra sudėtinga. Mums, treneriams, negalima „sustabarėti“, negalima galvoti, kad, jeigu tam tikri dalykai pavyko su viena komanda, pavyks ir su kita. Nėra taip, kad sumausi visus ant vieno kurpalio ir nueisi lygiai taip pat sėkmingai. Tokių iliuzijų turėti nereikia.

– Gerda, jūs ne kartą esate minėjusi, kad treneris turi būti geras aktorius. Kaip, kodėl, ir… kada įvyksta premjera?

– (šypteli) Mano manymu, taip yra. Sakykime, surenki dvidešimties mergaičių grupę. Ateini į treniruotę, ir tu ne tik vaidini savo pagrindinį – trenerio, autoriteto, vedlio vaidmenį. Situacija nuolat keičiasi – tiek treniruotės metu, tiek važiuojant į rungtynes kitame mieste, tiek jų metu. Treniruotės metu, būna, iš to vedlio, iš diktatoriaus rolės tau staiga reikia išeiti, nes pamatai, kad kuris nors vaikas sėdi susigūžęs, nelaimingas. Ir tu supranti, kad vedlio vaidmuo, kuris tuo metu tinka devyniolikai mergaičių, dvidešimtai netinka. Tau reikia perimti guodėjo ar netgi mamos vaidmenį.

Vienoje treniruotėje viskas, būna, einasi kaip per sviestą. Bet, pasitaiko, kad į kitą treniruotę susirinkusios mergaitės kaži kodėl neturi ūpo. Tada tu tampi Čarliu Čaplinu. Turi tapti komiku ir jas pralinksminti – anekdotą papasakoti ar kokį nors epizodą.

Būna, kad ateina vaikas, ir matai, kad jam kažko trūksta. Po treniruotės pasivedi į šalį ir kalbiesi, išklausai jį. Šitie vaidmenys, šitos rolės yra iš šeimoje, bet mums, treneriams, jos tenka kur kas svarbesnės, nes turime visą būrį vaikų, kurių kiekvienas – labai skirtingas, ir kiekvienas nori būti išklausytas, suprastas, paguostas.

Aš dažnai sakau, kad esu tarsi daugiavaikė mama (šypteli). Ir tai man labai labai patinka!

– Kita vertus, treneriui tenka užslėpti skausmą, liūdesį, pyktį, silpnumo akimirkas – emocijas, kurios yra būdingos kiekvienam iš mūsų. Vėlgi: treneris tampa aktoriumi.

– Vaikų akyse treneris turi išlikti stiprus. Kas mėgsta silpnus žmones, ypatingai vadovaujančius – mokytojus, trenerius? Kiti nelabai suprastų tavo silpnumą. Gali būti silpnas, bet tik sau. Ir silpnumo jokiu būdu negali parodyti vaikams. Arba.. turi žinoti, kur ir kada gali jį parodyti (šypteli).

[quote author=“G. Čečkauskienė“]Mano trenerės ir jo krepšinio teisėjo kelias prasidėjo labai įdomiai ir panašiai. Profesine prasme, mudu augome kartu. Dėl to, galima sakyti, kad krepšinio aikštelėje mudu – vienodo ūgio.[/quote]

Bet kuriuo atveju, treneris turi išlikti nuoširdus. Ar pagirdamas, ar pabardamas auklėtinį. Būna, kad per treniruotę pabari vaiką. Jeigu ant jo pykteli nuoširdžiai – jis supras, už ką. Bent jau mano praktikoje yra taip: jeigu viską darau nuoširdžiai, man tai pasiteisina ir atsiperka šimtu procentų. Taip vaikus prisipratinu, prisijaukinu. Ir su savo komandomis galiausiai galėčiau eiti į žvalgybą.

O vaikai yra labai „pagaulūs“. Jie puikiai supranta, kada tu su jais nuoširdus, kada – ne, kada kalbi rimtai, o kada tu juokauji. Po vienų iš paskutinių praėjusio sezono rungtynių merginoms pasakiau: „Viskas, dabar „susimetat“ po kelis eurus – jos sužiuro didelėmis akimis – ir nuperkat man plaukų dažų, nes per šias rungtynes aš pražilau“. Merginos labai skaniai juokėsi.

Ūgio skirtumas – bereikšmė smulkmena

– Ko gero, kone visos krepšininkės svajoja apie ąžuolus krepšininkus greta. O štai jūsų sutuoktinis Gintaras už jus žemesnis 8 centimetrais. Ar ūgio skirtumas nekliudo?

– Tiesą pasakius, tie centimetrai tikrai nekliudė niekuomet. Puikiausias įrodymas – du augantys sūnūs (juokiasi). Galbūt dėl to, kad mudu kartu penkerius metus studijavome Šiaulių pedagoginiame institute. Mūsų grupė apskritai buvo labai draugiška. Puikiai pažinojome vienas kitą, tad nei buvo reikalas kam nors aiškintis, nei kas apskritai stebėjosi dėl to, kad tapome pora. O kad Gintas buvo drąsesnis ir naglesnis už visus kitus – ką padarysi (juokiasi).

Tiesą pasakius, mūsų šeimoje ne kas kitas, o būtent Gintas yra „centro puolėjas“. Jis – šeimos stuburas, o aš, nors ir esu aukštesnė, šeimoje atlieku įžaidėjo vaidmenį. Esu šeimos židinio puoselėtoja, problemų užglaistytoja ir psichologė (šypteli).

Mano trenerės ir jo krepšinio teisėjo kelias prasidėjo labai įdomiai ir panašiai. Profesine prasme, mudu augome kartu. Dėl to, galima sakyti, kad krepšinio aikštelėje mudu – vienodo ūgio (juokiasi).

– Kaip atrodo bendras dviejų žmonių, atsidavusių antrąja Lietuvos religija tituluojamam krepšiniui, gyvenimas? Kiek diskusijų ir kalbų jūsų namuose sukasi būtent apie krepšinį?

– Jeigu norite išprovokuoti mane ir sužinoti, ar po nesėkmingų mano merginų komandos rungtynių, kuriose teisėjauja Gintaras, mosuoju samčiu aplink galvą, galiu pasakyti – tikrai ne (juokiasi). Jis – tas teisėjas, kuris greičiau sušvilps ne savo komandos, bet varžovų naudai. Per šitiek metų neteko žaisti rungtynių, kuriose jis būtų „ištempęs“ mano komandą. Kokį rezultatą turiu, tokį ir turiu, ir dėl to jam esu labai dėkinga. Dėl to mano sieloje ramu, nes mes visi puikiai žinome, kaip veikia šeimyniniai duetai, šeimyniniai klanai krepšinyje kituose miestuose. Taip kad jeigu pusryčiams Gintui kepu kiaušinienę, kalio cianido miltelių į ją nebarstau (juokiasi).

Su Gintaru labai gera. Namuose galime padiskutuoti apie krepšinį, vienerias ar kitas rungtynes, mano merginų progresą ar regresą. Per daugiau nei dvidešimt metų drauge mūsų požiūris į viską tapo gana panašus.

Na, esame papildomai užsisakę sporto kanalus televizijoje. Kiek pas mus namuose televizorių, kiek kompiuterių – įprastai jų ekranuose rodomas sportas. Jeigu ne – tuomet – laidos, filmai apie gyvenimą (šypteli).

[quote author=“G. Čečkauskienė“]Man gera, kai per krepšinį mergaitės užauga žmonėmis, žinančiais, kas yra komandinis darbas, ką reiškia komandiškai išgyventi nesėkmę, džiaugtis, pyktis, taikytis…[/quote]

– O kuomet nežiūri sporto transliacijų ir filmų apie gyvenimą, ką namuose vakarais veikia trenerė Gerda?

– Pasineriu į knygas (šypteli). Man patinka „sunkesnioji artilerija“. Viena paskutinių mano skaitytų knygų – Gintauto Kulikausko „Lietuvio kodas“. Puiki knyga.

– Gerda, o kokie jausmai apima gatvėje sutikus buvusias auklėtines?

– Kaskart apima puikus jausmas. Per dvidešimt trejus darbo metus jų buvo daug, bet iki šiol pamenu visas. Man gera, kai per krepšinį mergaitės užauga žmonėmis, žinančiais, kas yra komandinis darbas, ką reiškia komandiškai išgyventi nesėkmę, džiaugtis, pyktis, taikytis… Ir jeigu aš prisidedu prie to, kad merginos gyvenime turėtų tvirtesnį stuburą, jeigu kuri nors, gatvėje mane sutikusi, į kitą kelio pusę nepereina, ir dargi stabteli su manimi pasiplepėti – vadinasi, savo misiją aš įvykdžiau (šypteli).