Svajojantis realistas: „Mes esame tai, ką paliksime po savęs“

„Mano gyvenimo filosofija remiasi mintimi, kad mes visi turime galią rinktis. Mes patys renkamės kur, kaip ir su kuo gyventi, kur dirbti, kiek uždirbti, su kuo ir kaip bendrauti, netgi kaip žiūrėti į tam tikrus dalykus pasirenkame mes patys. Todėl tik mes patys esame atsakingi už tai, kas vyksta su mūsų gyvenimu.

O kad pasirinkimai būtų geri, labai svarbu yra būti savimi. Aplink labai daug patarėjų visais gyvenimo klausimais, bet ko verti jų patarimai? Jei būčiau klausęs visų pamokymų, kaip man gyventi, tai šiandien nebūtų nei verslo, nei muzikos, nei šeimos tikriausiai nebūtų. Arba jau nebebūtų. Todėl ir sakau: svarbiausia yra būti savimi ir eiti savo keliu“, – įsitikinęs iš Pagirių miestelio kilęs, šiuo metu sostinėje gyvenantis renginių vedėjas, dainų autorius ir atlikėjas Virgis KUPRYS.

Ilgai ieškojo savo vietos

– Virgi, esi kilęs iš nedidelio miestelio, tačiau jau kuris laikas gyveni Viliuje. Tad pradėkime nuo to, kokie keliai tave nuvedė į sostinę?

– Atvažiavau į Vilnių studijuoti, jokios romantikos čia nėra. Tiesa, ne iš karto po vidurinės: dvejus metus prieš įstodamas dar dirbau įvairius darbus ir bandžiau suaugti. Ir, beje, kad atvažiavau į Vilnių, tai čia tik atsitiktinumai lėmė, nes pirminis planas buvo studijuoti Kaune.

– Ir koks tas Vilnius tau pasirodė?

– Į didmiestį atvažiavo paprastas kaimo berniokas, kuriam lenda plaukai į akis. Prieš tai Vilniuje buvau buvęs gal tik kokius du kartus. Pirmus mėnesius visur vaikščiojau pėsčiomis, nes bijojau įsėsti ne į tą autobusą ir pasiklysti. O kavinės man atrodė tokia prabanga, kad paprastas žmogus jas dešimties metrų spinduliu turi apeiti. Mano protui dar gerą penkmetį buvo neaprėpiamas, nesuvokiamas nei pats miestas, nei visos jo teikiamos galimybės.

Mažame miestelyje viskas kur kas paprasčiau, ir kur kas lengviau yra būti matomam. Vilniuje turi dvigubai daugiau dirbti pirmiausia tam, kad išgyventum ir įsitvirtintum, o tada dar antra tiek – kad būtum pastebėtas, tavo veiklą imtų vertinti. Aš kelis kartus bėgau iš Vilniaus: buvau „išsikomandiravęs“ į Ukmergę, per krizę grįžau dirbti į Šėtą ir Pagirius, net iki Švedijos buvau nusibastęs. Ir kiekvieną kartą, kai gyvenimas vėl sugrąžindavo į sostinę, reikėdavo iš naujo kurtis, įsitvirtinti, ieškoti savo vietos. Nes šis miestas yra gyvas organizmas, jis nuolat juda ir keičiasi. Ir tu privalai judėti su juo, reaguoti ir keistis lygiai taip pat greitai. Tuo Vilnius, manau, ir yra nuostabus.  

Neplanavo būti mokytoju

– Vilniuje baigei lietuvių kalbos pedagogiką, tačiau mokyti vaikų neskubėjai. Kodėl iškart po studijų nežengei mokytojo keliu?

– Tai kad aš niekad ir neplanavau būti mokytoju, studijavau lietuvių kalbą tik dėl to, kad man velniškai įdomu literatūra. Visa kita mažai terūpėjo. Ir kad Kristaus amžiaus sulaukęs vis tik tapau mokytoju, tai čia tik dėl mano noro visada viską išbandyti. Pasiūlė, tai ir sutikau.

Bet, jei atvirai, jau ir atsikandau, ruošiuosi išeiti. Nemanau, kad esu geras mokytojas. Gal dėl to, kad visada laikiau save neformalaus ugdymo atstovu: tiek burdamas Šėtos ir Pagirių jaunimą, tiek vėliau ketverius metus dirbdamas vaikų socializacijos centre jaučiausi labiau savo vietoje nei dabar.

– Literatūra žavėjaisi jau vaikystėje, dalyvaudavai įvairiuose skaitovų konkursuose. Bet iš kur tokia aistra knygoms?

– Mūsų namuose knygų buvo nedaug, bet jos buvo labai gerbiamos. Man atrodo, jog mama ligi šiol dar laiko tarybinius vadovėlius, iš kurių mokėsi dar mano brolis su sese. Aš jai ne kartą sakiau, kad išmestų juos ar sudegintų, juk jie pasenę. Bet ji vis tiek savo – knyga yra knyga, nesvarbu kokio senumo, ir ją reikia gerbti. O šiaip tai brolis visada daug skaitė ir visada man atrodė labai protingas. Labai norėjau būti toks, kaip jis (šypsosi).

– Šiandien esi sukaupęs tokią literatūrinę patirtį, kad kiti galėtų tik pavydėti. Tai pranašumas prieš kitus?

– O kas yra tas pranašumas, kuo jį pamatuoti? Tarkim, aš perskaitęs keliomis knygomis daugiau už savo kaimyną, bet anas gal daugiau uždirba; arba: aš lengviau parašysiu dainą nei koks būgnininkas, bet aną gal moterys labiau myli. Tai kuris iš mudviejų pranašesnis?

Nėra prasmės savęs lyginti su kitais ar rungtyniauti ten, kur nėra sporto. Jei lyginsi save su kvailiais, prastesniais už save, tai menka bus paguoda būti geriausiu tarp kvailių. O jei nuolat lygiuosies su tais, kurie daugiau už tave nuveikę ir pasiekę, tai greit įsivarysi sau ligą ir nebepadarysi nieko.

O puikuotis savo pranašumu išsilavinimo srityje apskritai, manau, gali tik labai neišsilavinęs žmogus. Žinot, daosizmo filosofas Lao Dzė yra pasakęs: „Didieji vandenys visus upokšnius ir upes į save surenka todėl, kad yra žemiau už juos.“ Va, tiksliau nepasakysi (šypteli).

Muzika – „sutirštintas pienas“

– Esi ne tik apsiskaitęs, bet ir talentingas atlikėjas. Kuriame tavo gyvenimo takte „įstojo“ muzika?

– Vėl apkaltinsiu brolį. Jis dar ir užkietėjęs melomanas. Mūsų namuose grodavo daug muzikos, apie ją buvo daug kalbama. Mūsų kambario sienos buvo nuklijuotos muzikantų plakatais. Tai turbūt visai ne keista, kad nuo vaikystės norėjau būti muzikantu, kaip tie bičai nuotraukose ant sienų. Pasileisdavau brolio magnetofoną ir staipydavausi prieš veidrodį su teniso rakete – atseit groju gitara. Klasika… (juokiasi).

O iš tikrųjų gitarą brazdinti pradėjau kokių penkiolikos šešiolikos, gal kiek anksčiau. Po to paaugliškos svajonės apie grupę ir panašiai. Porą kartų bandžiau ją suburti, bet gal to supratimo kaip tai daryti trūko. O gal ir sąlygų. Bet iš tiesų rimčiau muzikuoti pradėjau palyginus vėlai, kokių 28-erių. Ir tik norėdamas įrodyti jaunimui, su kuriuo dirbau, jog gali būti tuo, kuo nori būti.

– Dar ir gitara groji! Sako, jog tai dar viena moteris vyro gyvenime. Tai kaip ten yra iš tiesų?

– Rimtai taip sako? Tada nesakykite to mano žmonai, nes turiu gal penkias ar šešias gitaras (juokiasi). Nesu iš tų muzikantų, kurie groja kasdien. Imu gitarą tada, kai negaliu nepaimti.

– Šiandien koncertuoji Vilniuje esančiame Brodvėjaus pub‘e. Tai nemenkas pasiekimas. O gal tik provincialams taip gali pasirodyti?

– Ne, koncertuoti klube nėra didelis pasiekimas. Beveik su bet kuriuo klubu galima susitarti, kad leistų pakoncertuoti – ypač jei už tai neprašai pinigų. Pasiekimas yra tada, kai į tavo koncertą susirenka daugiau nei 12 žmonių. Pasiekimas – kai reguliariai gauni kvietimų koncertuoti, ir kai užsakovai yra pasirengę mokėti už tavo pasirodymą. Man reikėjo įdėti pastangų, kad visa tai pasiekčiau. Bet dabar reikia dar daugiau pastangų, kad pasiekčiau daugiau.

– Skiriasi mažų miestelių ir sostinės publika?

– Publika visur yra šiek tiek skirtinga, ir tuo visur panaši. Didžiausias skirtumas gal tik tas, kad šiandieninė mano publika yra moki. Ir man tai patinka. Nes savo nemokamus koncertus aš jau atgrojau ir renginius nemokamai atvedžiau. Ir mane, tiesą sakant, jau ima erzinti visi tie, kurie visais būdais siekia pralįsti į renginius nemokamai.

Penkerius metus iš žmogaus nesulauksi nei „labas“, nei „sudie“, ir staiga gauni nuo jo žinutę: „Labas, kaip laikaisi, aš prie durų, gal gali „pravesti“?“ Ne, negaliu.

Kas antrą savaitgalį gaunu po dvi tris tokias žinutes. Jeigu jūs užsimanote pasilepinti šokoladu, tai ar skambinat pažįstamai pardavėjai ir prašote, kad ji jums tą šokoladą „praneštų“ pro kasas? Ne? Tai ir čia, būkit malonūs, susimokėkit.

Daug kas pasakys, kad muzikantui ne pinigai turėtų būti svarbiausia. Man jie ir nėra svarbiausi. Bet kai matau, kaip jūs gailite tų kelių eurų už malonumą paklausyti gyvos muzikos, tai suprantu, kad jums už pinigus tikrai nieko nėra svarbiau.

– Virgi, kokią muziką transliuoji klausytojams, kurie visgi susimoka už tokį malonumą?

– Esu visiškai pasiklydęs tarp muzikos stilių ir sąvokų, ir man labai sunku apibrėžti tai, ką pats kuriu. Čia rimtai. Visi dabar mandri ir visi savo muzikai klijuoja penkiaaukštes etiketes, aš taip nemoku. Vadinu savo muziką „sutirštintu pienu“: imu popmuzikos standartus ir sutirštinu juos aštriom gitarom ir prikimusiu vokalu. Dar kartais sakau, kad groju pop-rocką „su trupučiu žvyro“. Man didžiausią įtaką padariusios grupės yra HIM (tekstams), „Fojė“ ir „Splin“ (muzikai), ir gal dar „Nirvana“ (muzikos filosofijai ir kažkiek – skambesiui). Jei iš to, ką pasakiau, jūs susidarėte vaizdą apie mano kuriamą muziką, tai esu labai laimingas, nes kitaip, dovanokit, paaiškinti nesugebėsiu (šypsosi).

Kūryboje – gyvenimo prasmė

– Ką tau kaip menininkui reiškia kūryba, muzika?

– Jei nenuskambės per daug pompastiškai, tai kūryboje slypi gyvenimo prasmė. Kalbu ne vien apie kūrybą siaurąja prasme, bet apskritai. Vieni rašo dainas, kiti stato miestus, treti kuria gražią, darnią šeimą. Visur ir visame yra kūryba, kurioje mes bandome įprasminti save. Mumyse užkoduotas poreikis kažką palikti po savęs: paauglys, ant suoliuko parke išraižęs „Čia buvo Vasia“, irgi savotiškai pasižymi, palieka pėdsaką, atminimą apie save. Panašiai ir su kūryba. Mes esame tai, ką paliksime po savęs.

– Muzikos pasaulyje nesi naujokas, tačiau ar dar būna taip, kad užlipus ant scenos apima jaudulys?

– Visada. Būna, kad prieš svarbesnį koncertą ar renginį naktimis neužmiegu tol, kol mintyse nesurepetuoju visos programos, neapgalvoju visų juokelių, kuriuos pasakysiu. Visa tai jaudulys. Renginio dieną pamirštu pavalgyti, kibirais geriu kavą ir rūkau kaip kaminas. Po to kas dvi minutes lakstau į tualetą, nes kavos būna per daug (juokiasi). Et, ką ten ir bekalbėti. Jaudinuosi ir isterikuoju kaip mergiotė. Tik jūs to niekada nepamatysite. Net mano grupės nariai ar bendradarbiai to nemato (šypsosi).

– Kas atlikėjui yra svarbiausia esant scenoje?

– Svarbiausia yra turėti, ką pasakyti. Man nuobodūs tie muzikantai, kurie lipa į sceną tik parodyti, kaip gerai jie moka groti. Čia ne sportas, ne varžybos. Jei norėčiau pasižiūrėti virtuoziško grojimo, tai eičiau į klasikinės gitaros konkursą. O koncerte aš noriu emocijos, energijos ir kažko tokio, kur atpažinčiau, atrasčiau save. Pažiūrėkit į tokias grupes, kaip „The Ramones“, „Nirvana“ ar „U2“. Nė vieni iš jų nėra ar nebuvo virtuozai, toli gražu. Bet muzikos pasaulyje jie visi sukėlė po revoliuciją. Kodėl? Nes jie turėjo ką pasakyti ir rado tam labiausiai tinkančią formą.

– Dainas kuri ir pats. Kas yra įkvėpimo šaltinis?

– Labiausiai įkvepia indų plovimas (juokiasi). Skamba kaip anekdotas, bet čia tikra teisybė: daugiausiai dainų užuomazgų į galvą man yra atėjusios plaunant indus ar šiaip kažką tvarkantis namuose. Na, o jei žiūrėsim ne taip tiesiogiai, tai dainos atsiranda iš didelio jausmo. Meilė ir aistra, ko gero, čia būtų stipriausi dirgikliai, išjudinantys kūrybinius procesus. Bet ne vien. Labai daug dainų gimsta iš tos savotiškos vidinės įtampos santykyje su pasauliu, su kitu žmogumi, su mirtimi, kurios neišvengiamumą mes suprantame, bet nenorime suvokti ir su juo susitaikyti. Muzika kyla iš noro išsisakyti. Tame yra didžioji dalis jos prasmės.

– O kas tau pačiam yra arčiau širdies – paties sukurtos dainos ar vis dėlto paprasčiau yra perdainuoti? Taip pat įdomu, ar klausai savo muzikos?

– Savo dainas, aišku, groti yra malonu. Juk rašai tam, kad kažką atvertum, išsilietum, papasakotum; kad šitas aktas būtų iki galo užbaigtas, tu turi atiduoti dainą klausytojui. Bet, reikia pripažinti, yra labai, labai daug svetimų dainų, kurios, rodos, pasakoja būtent tai, ką tu nori pasakyti, ir groti jas irgi be galo malonu.

O kas dėl savos kūrybos, tai nepažįstu tokio atlikėjo, kuris mėgtų klausytis savo dainų, nes visada randi prie ko prikibti: tai įrašo kokybė netenkina, tai čia ar ten kitaip sugroti reikėjo, tai eilutė nelabai vykusi, ausį rėžia… Būna, kad žmona kartais paleidžia kokią mano dainą, neva, sūnus kad girdėtų. Tai akimirkai sustingsti: palauk, kas čia groja? Labai girdėta. Ir tik po to: aaaaa, čia mano..

Ketina išleisti knygą

– Paprastai tave pristato kaip renginių vedėją, dainų autorių ir atlikėją, tačiau norėtum, jog kažkada pristatytų kaip rašytoją. Kada ketini įgyvendinti šią svajonę? Apie ką būtų tavo knyga?

– Terminų knygai dar nesu nusistatęs, tai negaliu pasakyti, kada ji pasirodys. Gal po kokio dešimtmečio, kai jau būsiu per senas gyventi didmiesčio tempu ir norėsis daugiau „sėdimo“ darbo (šypteli). Iki tol, manau, dar spėsiu paleisti porą tinklaraščių į internetą, nes jų užmanymai jau tokie konkretūs ir aiškūs, kad jau iki skausmo.

O pirmoji knyga bus apie tokį Karolį, maždaug 30 metų vyrą, kuris užsiima tapyba, keramika ir turi nedidelę parduotuvėlę – antikvariatą Vilniaus Naujamiestyje. Verslas jam sekasi sunkiai, kaip ir santykiai su moterimis. Jis turėtų atleisti pagrindinę savo darbuotoją, bet nedrįsta. Dėl nesėkmių kaltina antikvariato vietą, esą turistų srautai ten per menki, todėl ir pelno nėra, bet iš tiesų jam tiesiog viskas įgrisę, jis nieko nebenori daryti ir nė kiek nesistengia.  

Galų gale jis spjauna į viską ir, susikrovęs kuprinę, išeina kur akys veda. Bastosi po Aukštaitiją, palei Šventąją. Keliaudamas vis kapstosi po vaikystės prisiminimus, pavyzdžiui, kaip buvo nužudytas jo kaimynas Gintaras, kuris išmokė Karolį žvejoti, apmąsto santykį su savo seniai mirusia motina, kuri buvo labai valdinga. Galų gale nuvažiuoja pas tėvą, tikėdamasis kažkokių atsakymų išgirsti iš jo. Bet tėvas jau visai nukvakęs: kalba tik apie knygas, kuriomis užgriozdinęs visą savo butą, ir net nesupranta, ko sūnus iš jo nori.

Kuo ši istorija baigsis dar negaliu pasakyti – pamatysim, kai knyga pasirodys. Būtinai ją paskaitykit, ji vadinsis „Netikro gintaro karolis“ (šypsosi).