Psichiatrė A. Leleikienė: nori būti sveiku – išmok džiaugtis mažais dalykais

 Psichiatrė A. Leleikienė: nori būti sveiku – išmok džiaugtis mažais dalykais

Atrodo, kai kuriems žmonėms para turi daugiau nei 24 valandas. Intensyvios ir itin sudėtingos medicinos studijos, daug energijos reikalaujantis gydytojos darbas, doktorantūros studijos ir daktaro disertacijos gynimas, dėstymas universiteto studentams, visuomeninė veikla gydytojų organizacijose, mokslinės konferencijos ir pranešimų skaitymas jose, laisvalaikiu laukianti intensyvi koncertinė veikla su liaudiškos muzikos grupėmis „Mingūnai“, „Dainoriai“, „Sadūnai“. Ir čia išvardinti žmogaus ne viso gyvenimo nuopelnai, o tik vienu metu charizmatiškosios Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) Psichikos sveikatos centro vedėjos, gydytojos psichiatrės dr. Aistės LELEIKIENĖS (31) vykdyta veikla.

Vis tik šio straipsnio herojė pataria iš savęs per daug nereikalauti – juk kiekvienam mūsų skirtas savas gyvenimo kelias, kuriuo privalu išmokti džiaugtis.

– Aiste, ar medicina buvo jūsų meilė iš pirmo žvilgsnio? Kas paskatino rinktis šią be galo reikalingą, tačiau visomis prasmėmis sudėtingą profesiją?

– Mokykloje labai gerai sekėsi visi dalykai, todėl buvo ganėtinai sunku apsispręsti, kokią specialybę rinktis. Kadangi nuo mažų dienų muzikavau, daugelis manė, kad būsiu muzikantė ir tikrai nesuksiu į jokius tiksliuosius mokslus.

Dar iš vaikystės labai gerai atsimenu istoriją, kad tarsi bijojau kraujo, tad šeima, o ir aš pati buvau įsitikinusi, kad su medicina tai jau tikrai nieko neišeis. Tačiau potraukis sveikatos mokslams, matyt, vis tiek jautėsi, vyresnėse klasėse buvau ilgokai apsistojusi ties mintimi studijuoti farmaciją.

Tačiau pokalbis su kunigu gimtojo miestelio Baisogalos bažnyčioje, kurioje tuo metu kartais grodavau vargonais, padėjo susidėlioti visus taškus ant „i“. Dvasininkas tarstelėjo, kad aš turėčiau tapti ne vaistininke, o būtent gydytoja, kad aš labai tinku būti ja. Kunigo žodžiai mane stipriai paveikė ir grįžusi namo tėvams iš karto pranešiau, kad stosiu į mediciną. Sėkmingai įstojau į šią specialybę ir tos kraujo baimės pasirodo jokios nėra (juokiasi).

Peržvelgus gydytojos nuveiktų darbų sąrašą neįmanoma nesistebėti šio žmogaus veiklumu ir energija. Vos trisdešimties sulaukusi gydytoja ne tik apsigynė daktaro disertaciją, bet ir užima vadovaujančias pareigas. Algimanto Barzdžiaus nuotr. – Yra susiformavusi nuomonė  ir net sklando mitai, kad medicinos studijos yra vienos sudėtingiausių, kad jas įveikia tikrai ne kiekvienas įstojęs. Kokie jūsų atsiminimai iš studijų metų?

– Iš tiesų medicinos studijos universitete buvo be galo intensyvios, turėjome labai mažai poilsio, jutome labai daug spaudimo iš dėstytojų – dauguma jų nuteikia, kad profesija labai sunki, kad neįveiksi, tempas yra nežmoniškai didelis, tad tikrai nėra lengva atlaikyti visą tą įtampą ir krūvį. Iš mano grupės gal tik pusė žmonių pabaigė studijas. Todėl patvirtinsiu, kad reikia tikrai labai daug nueiti, kad pabaigtum tuos šešerius metus medicinos studijų.

Ir svarbus ne vien tavo užsispyrimas ar atkalumas, labai reikšmingas ir artimųjų palaikymas. Kai studijuoji mediciną, jo visada labai reikia. Jei ne tėveliai, brolis, mano vyras, nežinau ar būčiau tiek nuveikusi ir padariusi iki šiandien.  

– Esate gydytoja psichiatrė. Kodėl patraukė būtent ši sritis?

– Psichiatriją taip pat pasirinkau ne iš karto. Ji atėjo nors ir labai natūraliai, tačiau ją reikėjo atrasti. Šeštame kurse visi studentai turi atlikti pusės metų praktiką – internatūrą. Galima rinktis ją atlikti Kauno miesto ligoninėse, tačiau aš be didesnių dvejonių pasirinkau Kėdainius – teko girdėti, kad šio miesto ligoninėje yra itin gera internatūra, čia daugiau praktikos, bendravimas gražesnis nei Kauno gydymo įstaigose. Kėdainiuose internatūros metu dirbau terapiniame ir chirurginiame skyriuose. Aišku, kad jau tuo metu mąsčiau, kur pasukti stojant į rezidentūrą. Pradžioje galvojau apie neurologiją, todėl, suprantama, nepraleidau progos internatūros metu apsilankyti neurologijos skyriuje. Ir tik pabuvus ten labai aiškiai suvokiau, kad neurologija yra visiškai ne mano sritis.

Apie psichiatriją jau buvau galvojusi ir anksčiau, bet garsiai kalbėti vis nedrįsau. Žinote, artimųjų ir visuomenės požiūris į psichiatriją nėra itin palankus. Nors pastebiu, kad dabar pamažu jis keičiasi į gerąją pusę.

[quote author=“dr. A. Leleikienė“]Reikia tikrai labai daug nueiti, kad pabaigtum tuos šešerius metus medicinos studijų.[/quote]

Bet Kėdainiuose vis tik išdrįsau nueiti į psichiatrijos skyrių. Tuo metu jam vadovavęs  gyd. Audrius Juodinis buvo tas žmogus, kuris mane padrąsino, leido padėti jam dirbti skyriuje, susipažinti su pacientais, jų problemomis. Būtent jis mane paskatino stoti į psichiatrijos rezidentūrą, sakė, kad puikiai tinku šiai specialybei, kad tikrai galėsiu dirbti šioje srityje. Neslėpsiu, kad baigusi psichiatrijos rezidentūrą būtent gyd. Juodinio dėka grįžau dirbti į Kėdainius. Man labai patiko bendravimas, pasiilgau kolektyvo. O be to, ir pati infrastruktūra Kėdainiuose gydyti psichikos sveikatos ligas yra labai gera. Čia yra visos įmanomos grandys: ir ambulatorinė grandis, ir stacionaras, ir dienos stacionaras, tad turime tikrai labai geras galimybes teikti pagalbą žmonėms.

A. Leleikienė prieš pusmetį tapo Kėdainių PSPC Psichikos sveikatos skyriaus vedėja, čia įnešė permainų vėją, labiausiai akcentuodama komandinio darbo reikšmę. Algimanto Barzdžiaus nuotr. – Žiūrint iš šono psichiatrija išsiskiria sudėtingumu – daug neadekvatumo, o psichinės ligos tikrai atrodo gana gąsdinančiai. Ar niekada nebuvo kilę abejonių dėl savo pasirinkimo?

– Ne, tikrai kol kas dar niekada nepasigailėjau pasirinkusi psichiatriją. Tai labai įdomi ir daug galimybių žmonėms padėti suteikianti mokslo sritis.

Besimokant rezidentūroje teko žinių semtis įvairiose mokymo bazėse: Kauno klinikose, Šiaulių psichiatrijos ligoninėje, Palangoje streso ligų skyriuje, taip pat Kauno priklausomybės ligų centre, Teismo psichiatrijos tarnyboje ir kitur – psichiatrijos rezidentūra yra labai plati. Turiu pastebėti, kad neadekvačių pacientų yra tik dalis. Didžioji dalis psichiatrijos pacientų yra motyvuoti ir pagalbos labai sąmoningai ieškantys žmonės, kuriems tereikia parinkti gerą adekvatų gydymą. Kai po mėnesio ar dviejų jie ateina švytėdami ir dėkodami už pagaliau atgautą gyvenimo džiaugsmą, ar sugrįžimą į visavertę kasdienę veiklą, man kaip gydytojui tai yra didžiausias džiugesys. O tų neadekvatumų kasdieniame darbe nėra tiek daug kaip galbūt atrodo. Visko, aišku, pasitaiko, bet liūto dalis pacientų yra motyvuoti žmonės, paprasčiausiai norintys gauti pagalbos.

Beveik visą laisvalaikį charizmatiškoji gydytoja skiria muzikai. Protas pailsi ir širdis džiaugiasi, kai koncertuoja su liaudiškos muzikos grupėmis „Mingūnai“, „Sadūnai“ ir „Dainoriai“. Asmeninio archyvo nuotr. – Minėjote, kad nors ir pamažu, tačiau žmonių požiūris į psichiatrus ir psichiatrinį gydymą keičiasi. Kokie pokyčiai džiugina labiausiai?

– Taip, keičiasi nors ir labai mažais žingsneliais, bet teigiami pokyčiai vyksta. Labiausiai džiugina, kad daugėja motyvuotų pacientų, t.y. tų, kurie ieškoti pagalbos ateina patys ir laiku, nelaukdami, kol taps visai blogai. Anksčiau žmonės buvo labai nusiteikę prieš psichiatrus ir jų skiriamą gydymą. Dažną vizitą lydėdavo baimė ir nepasitikėjimas – ar vaistai manęs neslopins, ar jie nepadarys manęs daržove, ar galėsiu eiti į darbą, ar nebus sugadinta mano karjera, reputacija ir pan. Tokių nuostatų dar ir dabar dažnai sutinkama. Neretai žmonės galvoja, kad daugybę metų vartoti benzodiazepinus (vaistų grupė – aut. past.) kas psichiatrų laikoma labai ydinga praktika, yra vienintelis išsigelbėjimas. Bromazepamas arba leksotanilis, ksanaksas, lorezepamas ir daugybė kitų – tai vaistai, kuriuos žino daugelis. Šiuos preparatus daugybė žmonių vartoja tiesiog paskyrus šeimos gydytojui. Bet reikia suvokti, kad šie vaistai negydo, jie tik tam kartui prislopina nerimo ir jautrumo simptomus. O blogiausia, kad daugybė žmonių šiuos vaistus vartoja metų metais ir, deja, palaipsniui jie žmogui daro daugiau žalos nei duoda naudos

Todėl apmaudu, kad žmonės, vadovaudamiesi apie psichiatrus susiformavusiomis išankstinėmis neigiamomis nuostatomis ir niekuo nepagrįstomis baimėmis, neieško pagalbos pas specialistus. Taip jie kenkia ne tik patys sau, bet ir savo artimiesiems, nes psichinės ligos turi didelės įtakos tiek ligonio, tiek jo šeimos gyvenimo kokybei.

– Lietuva jau senokai pasaulyje pirmauja pagal savižudybių skaičių. Kaip manote, kodėl?

Sunku atsakyti. Galbūt statistikoje, jos metodikoje yra kažkokių niuansų. Tenka būti kongresuose užsienio šalyse, štai prieš pusmetį buvau kongrese Australijoje, Melburne. Ir akivaizdu, kad daugelis šalių susiduria su suicido problema.

Tikriausiai išlieka stigmos klausimas, nes dažniausiai nusižudo tie žmonės, kurie į mus, psichiatrus, net nėra kreipęsi, tie, kurie laiku neieško pagalbos, tie kurie turi lėtinius susirgimus, lėtinę uždelstą negydomą depresiją arba serga alkoholizmu, kitomis priklausomybės ligomis. Kai pradedi skaičiuoti, kiek besigydančių žmonių nusižudo, tai tas procentas yra gana mažas. Tai matyt, tos savižudybės vyksta dėl baimės kreiptis į medikus, artimųjų nepalaikymas, bandymas sulaikyti nuo ėjimo pas medikus – pakeisk požiūrį, keisk emocijas, tvarkykis galvą pats. Dažnai sveikieji nelabai supranta, kad sergantieji depresija ar kitų psichologinių bėdų turintys žmonės su tuo jau nėra pajėgūs susitvarkyti patys. Būna, kiti patys atsisako ateiti gydytis, o pas mus prievartinio gydymo nėra tol, kol žmogus nekelia grėsmės sau ar aplinkiniams.

[quote author=“dr. A. Leleikienė“]Dažnai sveikieji nelabai supranta, kad sergantieji depresija ar kitų psichologinių bėdų turintys žmonės su tuo jau nėra pajėgūs susitvarkyti patys.[/quote]

Pašnekovė džiaugiasi, kad gyvenime pavyko atrasti veiklas, kurios teikia didžiulį gyvenimo džiaugsmą ir yra stipri varomoji jėga. Algimanto Barzdžiaus nuotr. – Žinau, kad turite daugybę veiklų. Šių metų pradžioje tapote Kėdainių PSPC Psichikos sveikatos skyriaus vedėja, tuo pat metu, dar ir mokėtės doktorantūroje. Ar ne per didelis krūvis ir atsakomybė tokiam jaunam žmogui?

Vadovavimo pozicija ir administravimo darbo visada buvo mano gyvenime. Mokykloje buvau klasės, universitete grupės, rezidentūroje visų rezidentų seniūne – koordinavau maždaug 55 žmonių grupę. Ir turbūt tik kokius pusantrų metų gyvenau be administravimo ir nuoširdžiai sakau, pastebėjau, kad to man labai trūksta. Man dažnai atrodė, kad pakeitus ir šiek tiek pakoregavus minimalius dalykus, galima dirbti efektyviau ir maloniau. Todėl labai džiaugiuosi, kad Kėdainių PSPC vadovė manimi patikėjo ir pasiūlė užimti Psichikos sveikatos skyriaus vedėjos vietą.

Dirbame išties daug, pokyčių skyriuje įvykdyta nemažai. Nors jie nėra kardinalūs, kolektyvas visiškai nepakito tik pasipildė nauju komandos nariu – psichologu, tačiau darbo tvarka keitėsi, manau, pastebimai. Dabar vyksta daugiau kolektyvo susirinkimų, daugiau kalbamės, bendraujame. Visai neseniai rėmėjų lėšomis susiremontavome personalo kabinetą, tad turime didesnę ir jaukesnę erdvę susitikimams. Stengiamės kartu papietauti, kuo daugiau kalbėtis ir bendrauti. Noriu, kad kolektyvo viduje būtų daugiau produktyvaus komunikavimo, susikurtų nuoširdi komandos narių bendrystė. Mano požiūriu turi būti labiau akcentuojamas komandinis darbas, suvokiamas kiekvieno nario funkcijos reikšmingumas, o ne formuojama hierarchinė sistema, kur kažkas už kažką aukštesnis būtų. Ir norėčiau pastebėti, kad kėdainiečiams tikrai labai pasisekė – jie turi puikią profesionalių psichikos sveikatos specialistų komandą, o mūsų skyrius atitinka aukščiausius standartus.

A. Leleikienė: „Reikia išmokti džiaugtis paprastais dalykais ir nekelti per didelių reikalavimų sau ir aplinkiniams, priimti save bei kitus tokius kokiais esame.“ Algimanto Barzdžiaus nuotr. – Teko girdėti, kad esate gydytoja, kuri nenešioja balto chalato. Kodėl šis rūbas, tapęs neatskiriamu gydytojo atributu, jums nėra būtinas?

Atėjusi dirbti į psichikos sveikatos skyrių nuo pat pirmų dienų nedėviu jokio chalato. Iš pat pradžių tai buvo priimta nevienareikšmiškai. Kai kurie kolegos ir pacientai neretai keistai į mane žiūrėjo. Aš juos suprantu, juk nėra daug gydytojų be chalatų (šypsosi). Tačiau būti be chalato turi savo tikslą. Noriu, kad pacientai jaustųsi geriau, kad konsultacijų riba gydytojas–pacientas būtų kuo plonesnė, kad žmonės galėtų laisviau bendrauti, jaustų mažiau nerimo. Nedėvėdama chalato siekiu kuo nuoširdesnio, geresnio ir kaip įmanoma mažiau oficialaus kontakto. Smagu, kad keletas kolegų pasekė mano pavyzdžiu ir taip pat nebedėvi chalatų.

– Sakoma, kad nėra namų be dūmų, taip pat turbūt nėra ir darboviečių be tam tikrų problemų. Su kokiais sunkumais susiduria Kėdainių PSPC Psichikos sveikatos skyrius? Kokie jums kaip vedėjai iššūkiai yra didžiausi?

Mūsų skyriuje didžiausias iššūkis yra netrumpėjančios pacientų eilės. Aš galvoju, kad mes vis dar nesugebame tinkamai paskirstyti pacientų srautų. Svarstau, gal per daug patys kaip specialistai imamės pacientų, kurie galėtų būti nukreipti pas šeimos gydytojus. Jei turėtume priimti po 15 pacientų per dieną, tai priimame ir 20, ir 25, o būna ir 30. Bet juk negali nepriimti, jei žmogui yra blogai. Į mūsų skyrių žmonės kreipiasi tikrai ne todėl, kad nori mus pamatyti, jie ateina nes jaučiasi blogai. Ir tai, kad jie yra čia, skyriuje, yra didelis pasiekimas ir sėkmė, juk žmogus ieško pagalbos, jam taip pat prireikė nemažai stiprybės ryžtis pas mus ateiti. Tačiau tie dideli srautai ir mus labai nuvargina bei emociškai išsekina, o ir pacientams nepatinka ilgas vizito laukimas. Čia yra problema, tačiau kol kas dar nežinau kaip ją išspręsti.

– Beveik vienu metu baigėte ir medicinos rezidentūros studijas, ir apsigynėte daktaro disertaciją. Kaip tai įmanoma? Ir kodėl mokslų daktaro laipsnis jums buvo svarbu?

Mokslas mane visada labai traukė ir domino, o doktorantūra yra siekiamybė, karjeros aukštuma. Visa naujausia medicina yra pagrįsta būtent moksliniais tyrimais. Kadangi mano vyras studijavo Lietuvos sporto universitete (LSU), o aš Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU), mes dažnai pasikalbėdavome apie fizinį aktyvumą ir jo poveikį sveikatai. Ir aš pagalvojau, kodėl neapjungus šių dalykų – buvo labai įdomu ištirti, kaip fizinis aktyvumas gali paveikti žmogaus psichiką. Labai norėjau tyrinėti šį ryšį, tad įstojau į LSU doktorantūrą. Ir taip išėjo, kad trejus metus studijavau dvejose dieninėse studijose – LSU doktorantūroje ir LSMU rezidentūroje. Tai buvo be galo intensyvus ir įdomus laikotarpis.

Akimirka iš kelionės iš folkloro festivalius. Asmeninio archyvo nuotr. – Turbūt dar ir labai nelengvas?

– Taip, tikrai nebuvo lengva, nes paskutinius porą metų po intensyvaus darbo poliklinikoje  ir ligoninėje, grįžus namo iš Kėdainių į Kauną apie 18 val. po valandos sėsdavau prie kompiuterio rašyti disertacijos ir tik apie vidurnaktį atkėlusi rankas nuo kompiuterio griūdavau tiesiai į lovą.  Be to, doktorantūros studijos tai ne vien disertacija, tai ir moksliniai pranešimai konferencijose, moksliniai straipsniai ir dar kiti reikalavimai, kuriuos reikėjo įvykdyti. Tad to užsispyrimo ir valios tikrai reikėjo.

Bet labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę studijuoti doktorantūroje – manau, labai sveika atitrūkti nuo kasdienio darbo, nuo pacientų problemų. Iš jų kasdienybės persikeli į visiškai kitą aplinką, tai leido pabūti sveikoje aplinkoje ir skatino dar daugiau mąstyti ir eiti į priekį.

– Kokia jūsų disertacijos tema ir kokios jos išvados?

– Disertacijos pavadinimas „Fizinio aktyvumo poveikis depresija sergančiųjų protiniam darbingumui“. Džiaugiuosi, kad atliekant mokslinius tyrimus juose sutiko dalyvauti nemažai mano pacientų, didžioji dalis depresija sergančiųjų buvo Kėdainių ligoninės pacientai. Jie stacionarinio gydymo metu eidavo į treniruotes, vėliau mes vertindavome jų protinį darbingumą. Moksliniai tyrimai atskleidė kad pacientų, kurie serga depresija, protinį darbingumą geriausiai  paveikė ir davė daugiausiai realios naudos grupinės aerobinės treniruotės. Nustatyta, kad gydymas antidepresantais yra orientuotas į bendrą psichopatologiją – pagerina nuotaiką, sumažina nerimą, padidina energijos pojūtį, tačiau neveikia protinio darbingumo. Tai reiškia, kad kol žmogus serga, negali taip pat efektyviai ir greitai, kaip iki ligos pradžios veikti darbinėje aplinkoje. O štai fizinis aktyvumas atkuria protinį darbingumą, tai yra būtent ta detalė, kurios trūksta depresijos gydymo dėlionėje, kad žmogus vėl taptų savimi.

– Disertacija apsiginta, mokslai baigti. Kuo dabar gyvensite ar nebus per lengva, nuobodu?

Tikriausiai vis dar pratinuosi suprasti, ką reiškia nestudijuoti ir kas vakarą sugrįžus namo po darbo nebedirbti. Tačiau matau, kad nuobodžiauti tikrai neteks. Nusimato keletas naujų projektų. Taip pat esu jaunųjų psichiatrų asociacijos valdybos narė, dar laukia daugybė konferencijų, pranešimų jose skaitymas, o kur dar dėstymas studentams LSU. Tad nepanašu, kad pritrūktų veiklos.

– O ar turite kas, be darbo, gyvenime dar teiktų malonumą? Kaip atrodo jūsų laisvalaikis?

– Mano pagrindinis laisvalaikio užsiėmimas yra muzikavimas. Nuo vaikystės groju smuiku, juo griežiau įvairiose kapelose, folkloro kolektyvuose. Taip pat dar moku skambinti akordeonu, vargonais. Labai myliu liaudišką muziką, o likimas suvedė, kad ir mano vyras muzikantas. Abu šiuo metu muzikuojame „Sadūnuose“,  nors aš ten paskutiniu metu jau retesnis dalyvis, daugiau kartu grojame „Mingūnuose“. Štai tuoj vėl laukia pasirodymas LRT laidoje „Duokim garo“, taip pat neapleidžiu ir koncertų su kapela „Dainoriai“ iš gimtosios Baisogalos. Su muzikos kolektyvais dalyvaujame įvairiuose festivaliuose, labai daug keliaujame po visą pasaulį. Smagu.

– Atrodo, kad jums nepažįstamas nuovargio jausmas. Ar nebūna, kad kartais pritrūkstate energijos?

– Žinoma, kad pavargstu ir aš. Būna visko, atrodo dirbi, stengiesi, o tave įvertina priešingai. Liūdina, kai nepasiseka, nors tu labai norėjai padėti. Būna, kad savaitgalį nieko nesinori veikti, tik ištiesti kojas ar nueiti anksčiau miegoti. Ypač sunku, kai pacientų būna be ribos, tuomet dienos pabaigoje galvoji, kad tave tiesiog pykina nuo tų visų neigiamų emocijų. Bet visada stengiuosi uždaryti duris išeidama iš darbo, nesinešti jokių problemų namo. Turiu tą atsijungimo momentą ir tai man labai padeda pačiai išlikti sveikai. Aš visada gebėjau greitai perkelti dėmesį  nuo vienų dalykų į kitus. Ir dirbu greitai, tai yra man duota nuo vaikystės. Jei mokykloje rašydavau kontrolinius darbus, tai visada būdavau pirma ir geriausiai parašiusi. Greitis visada buvo mano gyvenimo variklis, jei darau, tai darau greitai ir tas man leidžia daryti daugiau vienu metu.

– Kur save įsivaizduojate po, tarkim, penkerių metų?

– Gal ne po penkerių, o praėjus kokiems 25 metams pasvajoju turėti privačią psichiatrijos kliniką su visa infrastruktūra, su naujausiomis gydymo metodikomis, motyvuotu personalu, su komandiniu darbu. Nežinau ar taip bus, bet tokia svajonė egzistuoja.

– Ko kaip gydytoja psichiatrė norėtumėte palinkėti kėdainiečiams?

Pastebiu, kad smarkiai daugėja nerimo sutrikimų. Dabar visuomenė savo nariams kelia labai didelius reikalavimus – turi turėti gerą darbą, gerą mašiną, gražius stilingus namus, turi keliauti ir vieno karto per metus, tikriausiai, per mažai. Ir kai žmogus mato tiek daug poreikių labai stengiasi daug dirbti, kad visa tai įvykdytų. Kai kurie pervertina savo galimybes ir  stipriai nualina savo organizmą, o tada prasideda nerimas, nemiga ir kitos panašios problemos. Atsiranda daug psichosomatinių susirgimų – pradeda svaigti galva, tirpti galūnės, žmonės ieško priežasčių pas kitus specialistus ir galiausiai kreipiasi į psichiatrus.

Todėl pirmiausia palinkėčiau būti paprastesniems. Nereikalauti iš savęs per daug, nebūti sau pernelyg griežtiems.

Taip pat esame linkę labai greitai įsižeisti, supykti. O vertėtų pasistengti pagalvoti, ką žmogus turėjo omenyje, gal jis tik gero linkėjo, gal jis tiesiog toks yra, toks jo būdas.

Nemokame pasidžiaugti geru, nemokame pasidžiaugti kitu, nepagiriame už smulkmenas, už teigiamus pokyčius.

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video