„Norėjosi, kad vaikai kalbėtų lietuviškai“

Valstybinių švenčių metas nori nenori priverčia susimąstyti apie taip dažnai pliekiamą ir su žemėmis ne svetimtaučių, o pačių lietuvių maišomą Lietuvą, apie tai, kad ne retas, išgirdęs gatvėje žmones, kalbančius lietuviškai, juos apeina didžiuliu ratu, ir apie patriotiškumą, kurio kartais, skaudu, tačiau mūsų tautiečiams pritrūksta.

[quote author=“A. Laurinaitis“]Sustojome Lietuvos pasienyje išsikeisti pinigų iš angliškų svarų į lietuviškus litus. Kasininkė klausia: „Atostogų grįžtat?“. Sakome: „Ne, mes čia visam parvažiuojam“. Nustėro vietoje: „Ką jūs čia veiksit?!“.[/quote]

Dėl neretai tariamai geresnio gyvenimo šalį kasmet palieka ne tūkstančiai, o dešimtys tūkstančių darbingo amžiaus žmonių, kurie išvyksta su pensinio amžiaus tėvais ir su mažamečiais vaikais. Todėl, kuomet išgirsti, kad kažkas, emigranto duonos atsikandęs užsienyje, susipakavo lagaminus ir visą šeimą paskui parsivežė namo, norisi tą žmogų apglėbti. Už tai, kad nepabūgo skeptikų žvilgsnių, galbūt – prie smilkinių sukiojamų pirštų.

„Po to, kai grįžome gyventi į Lietuvą, daugelis mūsų klausė: „Ko čia grįžot?“. Neretai ir su panieka, pažeminimu, rečiau – su smalsumu, – neslepia statybų įmonės „Projektas karma“ direktorius Adas LAURINAITIS (34), kraštietis, nusprendęs, kad svarbiau už angliškus svarus vis tik yra Lietuva ir gimtoji kalba, kuria kalbės jo ūgtelėję vaikai.

Į Lietuvą – palikę sėkmingas veiklas

– Adai, kada išvykai į lietuvių taip stipriai pamėgtą Angliją?

– Prieš keturiolika metų, kuomet man buvo dvidešimt. Pradžioje įsidarbinau pagalbiniu darbuotoju vienoje didžiausių šalies statybų įmonių. Maždaug po metų, dar nė gerai angliškai nekalbėdamas, kilau karjeros laiptais iki darbų vadovo. Vienas mano pažįstamas išėjo dirbti į kitą įmonę ir direktoriui rekomendavo mane. Pakeičiau darbovietę, ir joje galėjau, jaučiu, dirbti iki gyvenimo galo (juokiasi). Trejus metus praleidęs joje, kūriau savo statybų verslą.

Anglijoje gyvenau daugiau nei aštuonetą metų. Po pirmojo pusmečio atskirai pas mane atvyko ir žmona Irma. 2011-ųjų pavasarį grįžome į Lietuvą. Tikiuosi, kad visam (šypteli).

– Tai kodėl vis tik su šeimyna nusprendėte sugrįžti į Lietuvą?

– Sūnui Henrikui tuo metu buvo dveji. Mano žmonai Irmai jau reikėjo sugrįžti į darbą, vaiką vesdavom pas auklę, pas kurią vienu metu būdavo keletas vaikų. Po pirmųjų dienų pas auklę Henrikas prabilo angliškai. Žinojau, kad jeigu ir toliau jis laiką leis tarp anglakalbių vaikų, vėliau lietuviškai kalbės vis sunkiau ir sunkiau. O sugrįžus į Lietuvą, tarkime, prieš pat pirmąją klasę, jam būtų labai sunku adaptuotis.

Mano žmona turėjo neblogas pareigas „AAH Pharmaceuticals“ įmonėje, užsiėmė vaistų skirstymu. Man sekėsi neblogai. Tiesa, kuomet atsidariau savo įmonę, šalį pradėjo purtyti ekonominė krizė.

– „Sugrįžus čia prieš pirmąją klasę“? Vis tik pasąmonėje nenustojo kirbėti mintis, kad anksčiau ar vėliau su visa šeimyna grįšite čia?

– Žinoma. Reikia grįžti namo. Čia – kur kas geriau (šypteli).

[quote author=“A. Laurinaitis“]Nuėjome į minusą septyniasdešimt tūkstančių litų. Kitas žmogus gal ir būtų išvykęs atgal.[/quote]

– O nestabdė mintis, kad galbūt Anglijoje būtumėte gyvenę geriau, uždirbę daugiau pinigų?

– Abejoju. Kam sekasi ten, sekasi ir čia. Na, jeigu ir būčiau pasiryžęs visam išvykti gyventi į užsienį, tai nebent į Jungtines Amerikos Valstijas. Kur nors, kur visą laiką šilta (šypteli).

– Ar daug tokių „keistuolių“ pažįsti, kurie sėkmingą verslą užsienyje iškeitė į ramų gyvenimą tėvynėje?

– Tikrai ne. Atgal truputėlį vėliau parvažiavo tik brolis su šeima dar pusbrolis su šeima (šypteli). Kiek aš žinau. Jie išvažiavo pirmesni, po metų į Angliją išvykau aš.

„Po dviejų mėnesių bėgsite iš čia“

– Turime lietuvių, kuriais tikrai galime didžiuotis – universitetų profesoriai, vieni iš įmonių vadovų, netgi NATO organuose dirbantys tautiečiai. Kaip gyvena paprastos, darbininkų, klasės žmonės Anglijoje?

– Yra visokių. Yra ir tokių, kur viename name gyvena kelios šeimos. Vos ne viena šeima – viename kambaryje. Mokesčiams „susimeta“. Man keista: tai Lietuvoje taip gyvenkit, namą nusipirkit ar išsinuomokit ir gyvenkite kiekviename kambaryje po šeimą.

Paskaičiuoja žmonės, kad Anglijoje uždirbs didelius pinigus. O kur išlaidos? Aš puikiai žinau, kiek kainuoja vienas pagrindinių poreikių – maistas. Pirmaisiais metais užtekdavo penkiolikos svarų savaitei. Vėliau viskas brango, anglai patys ėjo iš proto, kaip kyla kainos. Penkiolikos svarų dienai nebeužtekdavo.

– Adai, o kuo tau geriau Lietuvoje? Juk matai, girdi, ką apie Lietuvą kalba emigracijoje gyvenantys žmonės. Cituoju: „Lietuvoje pragyventi neįmanoma, ten vien vagys ir nusikaltėliai. Lietuvoje gyventi būtų didžiausia bausmė.“

– Kartais erzina, kurie šitaip šneka. Negerai su tais, kurie tik keikia valdžią, bet patys dirbti nenori, iniciatyvos rodyti nenori. Tokių žmonių visur yra. Anglijoje – taip pat. Mane supantiems žmonėms labai gerai Lietuvoje.

Netingėti reikia ir dirbti. Kalbu apie tuos žmones, kurie galėtų dirbti, bet mieliau darbo biržoje sėdi. Yra kartais ir kam nesiseka, bet reikia nepasiduoti ir toliau dirbti.

Galiu papasakoti, kaip mus grįžtančius sutiko lietuviai. Kai pranešiau draugams, pažįstamiems, kad grįžtame į Lietuvą, ir dar – su mažyliu ant rankų, gavome labai daug žinučių, kad grįžus čia mums bus „šakės“, kad po dviejų mėnesių išsigandę grįšime atgal į Angliją.

Na, šiaip ar taip, parvažiavome į Lietuvą. Keliavome automobiliu. Sustojome Lietuvos pasienyje išsikeisti pinigų iš angliškų svarų į lietuviškus litus. Kasininkė klausia: „Atostogų grįžtat?“. Sakome: „Ne, mes čia visam parvažiuojam“. Nustėro vietoje: „Ką jūs čia veiksit?!“. Nė dienos nesigailėjome šio spendimo.

Grįžę į Lietuvą įklimpo skolose

– Kokia buvo ta naujoji pradžia tėvynėje?

– Sudėtinga. Įmonę įkūriau iš savų lėšų. Parsivežiau pakankamai įmonės atidarymui. Įsidarbinau statybų įmonėje Lietuvoje, uždirbau nedaug, todėl kurį laiką, kol įsitvirtinome, neslėpsiu, gavome ir pašalpų, ir kompensacijas už šildymą. Pradžioje atrodė sunku – kitas žmogus gal ir būtų išvykęs atgal. Į skolą įklimpome kaip reikalas. Žmonai atidarėme drabužių parduotuvę, tikėjomės, kad po truputėlį įsivažiuos. Nepasisekė. Nuėjome į minusą septyniasdešimt tūkstančių litų. Jau buvau atidaręs „Projektą karmą“, laukiau darbų pradžios, kaip tyčia, pavasaris buvo vėlyvas, žiema – ilga, darbai – sustingę. Darbai prasidėjo, nusamdžiau pagalbinį žmogų ir… pradėjome uždarbiauti.

– Kodėl įmonę „pakrikštijote“ tokiu keistu pavadinimu – „Projektas karma“?

– Panašiu pavadinimu buvo pavadinta įmonėje, kurioje dirbau išvykęs į Angliją. Galima sakyti, kad beveik nusikopijavau (šypteli). Aš tikiu, kad mano pasirinkimai lemia mano likimą. Man patikdavo, kaip tos įmonės vadovas elgdavosi su žmonėmis – jis prieš užsakovus būdavo labai sąžiningas. Ir prieš darbuotojus.

Kai 2011-aisiais grįžau į Lietuvą, visi skųsdavosi statybininkais, sakydavo, kad jie tik apgauti nori, apiplėšti. O aš norėjau, kad mano vardas užsakovų būtų linksniuojamas tik teigiamai.

Visiems tą patį paaiškinu, tikiu ir versle, ir gyvenime – visur reikia būti sąžiningam. Jeigu kažką apgausi, galiausiai nepasiseks tau pačiam.

– Sakai, kad statybininkais daugelis nusivylęs. Kaip pastarojo verslo atstovas, pasakyk, kodėl taip yra?

– Yra daug nesąžiningų statybininkų. Na, pirmiausia, tai užsakovai nusileidžia sutardami sumas, kainas, galvoja, kad kas nors gali gerai padaryti ir už mažus pinigus, ir greitai. Tačiau dažnai mažiausias sumas siūlančios įmonės toli gražu nėra patikimiausios.

Kartais pasižiūriu, kokias sąmatas tiems patiems objektas yra sudarę mūsų konkurentai. Jų siūlomos sumos – kosmiškai žemos. Nesuprantu, kaip žmogus už tokius pinigus kokybiškai atliks savo darbus. Atrodo, kad net medžiagos objekto nepasieks (juokiasi).

[quote author=“A. Laurinaitis“]Viskas čia gerai. Reikia dirbti ir ieškoti šalia esančių, optimištiškai į viską žvelgiančių žmonių. Ne tik kad valdžią keiktų ir lauktų, kol kažkas kažką paduos.[/quote]

Pigiausia – ne tolygu geriausia

– Kaip, rinkdamiesi statybų įmonę, užsakovai dažniausiai klysta?

– Žmonės pasirenka kelias kompanijas, vėliau lygina jų sąmatas. Pasirenka finansiškai patraukliausią įmonę ir po to kenčia. Tie, kurie siūlo pigiausiai, man atrodo, kad nelegaliai dirba trise keturiese, nemokėdami valstybei mokesčių. Jeigu jų darbe bus broko, jeigu jie tiesiog pradings – užsakovas niekam nepasiskųs. Esu matęs, kaip kokia „neaiški“ įmonė imasi tvarkyti, sakykime, kultūros namus, o paskui prapuola, jų tiesiog nebėra, bankrutuoja.

– Ar teko taisyti kitų įmonių paliktą broką?

– Kitų palikto broko mums taisyti dar neteko, tačiau teko užbaiginėti kitų pradėtus darbus. Būna, kad firmos prisiima per daug darbų, pagal terminus nebesuspėja, gali būti, kad kai kur pridaro broko, užsakovas pats nebenori, iš objektų išveja, kuomet darbų vykdytojai nebeklauso, nesilaiko terminų.

Diplomas proto neprideda

– Kaip Lietuvoje mėgstama sakyti, tavo stalčiuje – tik vidurinės mokyklos baigimo atestatas. Ar įžeistų, jei kas nors sakytų, pavyzdžiui, „koks čia verslininkas, jei nieko nebaigęs?“.

– Tiesa, kad baigiau tik dvylika klasių. Grįžęs svarsčiau apie mokslus, bet galvojau, kad pirmiausia noriu įkurti verslą. Verslą, apie kurį gana daug išmanau, pats pradirbęs jame daugiau nei aštuonerius metus. Taigi, rūpinausi įmonės atestacija. Esmė buvo suburti gerą specialistų komandą, kad galėčiau kuo greičiau atestuoti įmonę. Jeigu būčiau dėmesį skyręs mokslams, ne įmonės plėtrai, viskas būtų gerokai nusikėlę į priekį.

– „Nieko nebaigęs“ pats kuri darbo vietas diplomuotiems?

– Mane įmonėje šiuo metu dirba ne vienas aukštąjį išsilavinimą turintis žmogus – projektų vadovas, inžinierius-projektuotojas ir sąmatininkas, kultūros paveldo specialistas. Tad taip išeina (šypteli).

Grįžęs į Lietuvą vienoje įmonėje įsidarbinau darbų vadovo padėjėju. Statėme ligoninę viename šalies miestų. Nuo pamatų su įrengimu. Kalbame apie rentgeno, operacinių įrengimą. Tekdavo pavaduoti darbų vadovą, bendrauti su architektais, statybos įmonių direktoriais ir gydytojais. Pradžioje per susitikimus nedrįsdavau pernelyg daug reikštis, bet vėliau jau įsidrąsinau sakyti, kad kažko nesuprantu ir kad projektuose – klaidos. Susirinkę projektus architektai ne kartą važiavo į Vilnių jų taisyti. Nebūtinai ant stalo padėtas diplomas kažką reiškia. Kartais tiesiog yra supratimas, kartais tiesiog gali arba ne.

– Ko gero, supratimas, kad ką tik baigęs mokslus gali būti kažko vertas žmogus, yra sovietinio mąstymo palikimas. Kaip ir smerkimas, vertinimas, norėjimas pamokyti, žiūrėjimas ne savo kiemo, o kaip gyvena kaimynas – taip pat didžiojo kaimyno „palikimas“. Ir vis tiek, kai aplink tiek pagiežos, norėjosi grįžti ten, kur tikrieji namai?

– Viskas čia gerai. Reikia dirbti ir ieškoti šalia esančių, optimištiškai į viską žvelgiančių žmonių. Ne tik kad valdžią keiktų ir lauktų, kol kažkas kažką paduos. Visoje Europoje yra tas pats. Nuvažiuokite į Vokietiją – ir ten tas pats. Nebent pašalpos didesnės.

Technologijos amžius: namas – per tris savaites

– Per kiek laiko galima pastatyti namą?

– Kažkada sakiau seneliui, kad galiu pastatyti per tris savaites. Juokėsi (šypteli). Šešiasdešimties aukštų namą kinai pastatė per dvidešimt devynias dienas. Visokių technologijų yra, tokių, kaip surenkami namai, kuomet į vietą atvežamos sienos su apdaila, rozetėmis, ir keturi žmonės namą per labai trumpą laiką surenka.

Namus irgi galima statyti gana greitai. Jurbarko rajone gavome finansavimą įrengti kultūros namus. Rugsėjo viduryje laimėjome konkursą, gruodį jau turėjome atiduoti vertinti užbaigtą 350 kv. m pastatą. Gavome tik sienas ir stogą. Spėjome. Jurbarkiečiai stebėjosi (šypteli).

– Tarkime, kad dabar šį straipsnį skaitantis „Rinkos aikštės“ skaitytojas kaip tik ruošiasi namo statyboms. Kokie pagrindiniai penki dalykai, penki svarbiausi žingsniai?

– Pirmiausia, atsižvelgti į biudžetą – kiek namo statyboms galite skirti pinigų. Dažniausiai, tarkime, išsikraustydami iš buto, galvoja, kad jiems vietos daug nereikia – bet kuo toliau, tuo norai didėja – tai sugalvoja, kad reikia garažo, didesnės svetainės, va ir antras aukštas būtų neblogai… Sąmata iškart auga. Kiekvienas kvadratinis metras yra plius šeši–septyni šimtai eurų. Reikia gerai apgalvoti, ko tikrai reikia, ką pajėgsite sau leisti, be ko galbūt apsieisite.

[quote author=“A. Laurinaitis“]Po pirmųjų dienų pas auklę Henrikas prabilo angliškai. Žinojau, kad jeigu ir toliau jis laiką leis tarp anglakalbių vaikų, vėliau lietuviškai kalbės vis sunkiau ir sunkiau.[/quote]

Antra – reikia projektuotojo, kuris stengtųsi sutaupyti jums pinigus, tinkamai paskirstyti erdvių dydžius. Ne brėžtų taip, kaip jam gražiau, o įsiklausytų į žmogaus poreikius ir pageidavimus.

Trečia – rasti patikimą statybų įmonę. Kontaktuoti su kuo daugiau įmonių, klausti, kokias kainas kiekviena jų pasiūlytų ir, jokiu būdu, neapsigauti dėl kainos, neimti paties pigiausio pasiūlymo.

Ketvirta – kiekvieno namo statybai reikalingas kvalifikuotas techninis prižiūrėtojas. Būtų gerai – nepriklausomas, ne užsakovo siūlomas. Reikia papildomai skirti lėšų, kad šis žmogus prižiūrėtų, ar darbai atliekami gerai, pagal projektą, ar techniškai viskas daroma tinkamai.

Penkta – na, galbūt neskubėti su statybomis… Ir viskas bus gerai, jei pirmi keturi bus įvykdyti, ir jeigu tuose namuose gyvensite su žmonėmis, su kuriais jums gera.