PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS

„Visuomet buvau patriotė, labai myliu Lietuvą, ji man be proto svarbi. Gal todėl mano darbuose lietuvių liaudies motyvų dėka atsispindi meilė gimtajai šaliai“, – sako menininkė.  / Giedrės Minelgaitės-Dautorės nuotr.

Mūza neaplankė šiandien? Aplankys rytoj...

Judita GAIŽIUVIENĖ - 15:56 Sausio 31d. 2018

„Kūryba į mano gyvenimą atėjo iš didelio noro save realizuoti, iš noro pasipuošti ir papuošti kitus“, – sako visai neseniai antrą kartą kėdainiečiams savo darbus pristačiusi odos dirbinių kūrėja Rasa ČERNECKIENĖ ir priduria, jog startą jos tolimesnei kūrybinei veiklai davė ne kas kitas, o atėjimas į Kėdainių dailės mokyklos suaugusiųjų studiją. Čia menininkė turėjo galimybę prisiliesti prie tekstilės, keramikos, tapybos ir, žinoma, odos, kuri ją taip sužavėjo.

Kaip sako menininkė, pirmiausia oda jos namuose atsirado dėl savęs pačios, dėl noro išsiskirti. Tačiau, kai pamatė, kad jos darbai patinka ir kitiems, suprato, jog nebegali sustoti.

– Taip darbas tapo aistra?

– Pirmiausia, negalėčiau to pavadinti darbu. Man gyvenime apskritai pasisekė – aš visada dirbau tai, kas man labai patiko. Niekada neteko į darbą eiti per prievartą. Dirbau medicinos srityje, kas, manau, ir yra tikrasis mano pašaukimas. Vėliau tapau kariške.

Esu tikra perfekcionistė. Visada stengiuosi viską padaryti nuo... iki... Gal kartais reikėtų ir labiau savimi pasitikėti... R. Černeckienė

– Tai bent! Nustebinote...

– (šypsosi) Buvau pirmoji moteris kariuomenėje prieš 1991-ųjų sausio 13-osios įvykius. Savanoriauti atėjau kaip medikė. Šis darbas man taip pat labai patiko. Užaugau tokioje patriotinėje šeimoje, kad man net nekilo klausimų, eiti į kariuomenę ar ne.

– O aplinkiniai nenustebo, kad Rasa ryžosi savanoriauti?

– Ne. Net mano istorijos mokytoja, kai pamatė straipsnius, kad kariuomenėje yra pirmoji moteris savanorė, visiškai nenustebo (šypsosi).

Visuomet buvau patriotė, labai myliu Lietuvą, ji man be proto svarbi. Gal todėl ir dabartiniuose mano darbuose atsispindi meilė gimtajai šaliai, juose galima rasti įvairių lietuvių liaudies motyvų. Labai noriu, kad žmonės mylėtų Lietuvą, todėl į savo kūrybą visuomet stengiuosi įnešti bent krislelį lietuvybės.

Taigi ir dabartinė mano veikla nėra darbas, tai – labiau malonumas, hobis, savęs realizacija. Jei neturiu noro kurti, tądien galiu nieko ir nedaryti. O kai kuriu, vadinasi, noriu. Kita vertus, jei šiandien mane yra aplankiusi mūza, turiu kurti, nes rytoj ji gali būti pas kažką kitą (šypsosi).

– Sunku patikėti, kad realizavote save tokiose skirtingose sferose.

– Kad būsiu medikė, žinojau jau nuo mažiausių dienų. Turėjau lėlę vardu Kristina, ji buvo skylėta kaip rėtis, nes buvo visa išgydyta (juokiasi). Na, o kai Lietuvoje keitėsi visa situacija, keitėsi ir gyvenimo aplinkybės, tad ėjimas į kariuomenę buvo tiesiog neišvengiamas.

– Galbūt yra dar kokių nors sričių, kuriose norėtumėte save išbandyti?

– Jei dar gyvenime kažką keisiu, bijau, kad nebūtų devyni amatai, o dešimtas badas (juokiasi). Tai gal jau kažkaip reikėtų nurimti. Na, bet kas čia žino (šypsosi)? Sakoma, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.

Nebent labai norėčiau savanoriauti medicinoje. Prieš kurį laiką bandžiau tai daryti, tačiau tuo metu savanoriškos pagalbos šioje srityje nelabai reikėjo...

„Man gyvenime labai pasisekė – aš visada dirbau tai, kas man labai patiko. Niekada neteko į darbą eiti per prievartą. Dirbau medicinos srityje, kas, manau, ir yra tikrasis mano pašaukimas. Vėliau tapau kariške. Na, o šiuo metu užsiimu rankdarbiais“, – šypsosi odos dirbinių kūrėja Rasa Černeckienė. Giedrės Minelgaitės-Dautorės nuotr.Vienetiniai kūriniai

– Šiek tiek apie jūsų kūrybą. Kuo ji ypatinga, išsiskirianti?

– Sunku pasakyti, kuo ji ypatinga, tačiau išskirtinė tuo, kad kiekviena siūlė, kiekviena išmušta skylutė, kiekvienas ornamentas yra atlikta rankomis. Mano kūriniai – 100 proc. vienetiniai rankų darbai.

– Atsimenate pirmąją savo rankinę?

– Pirma mano rankinė savo pačios rankomis buvo pasiūta dar mokyklos metais, apie 1985-uosius. Tai buvo tokia drobinė siuvinėta liaudiška terbelė (šypsosi).

– Manote, paveldėjote polinkį į kūrybą?

– Mano tėtis ir senelis buvo linkę į meną. Senelis stalius, o tėtis savo laiku darė paveikslus ir, beje, taip pat buvo kariškis. Kas žino, galbūt viskas persipynė genuose.

– O mama kaip nors susijusi su menu?

– Aš turbūt esu tėčio vaikas, nes mama labiau pragmatikė. Ji laikrodininkė, todėl pas ją visada viskas labai tikslu, konkretu, kitaip ir būti negalėtų (šypsosi). Tuo tarpu tėtis buvo tikras emocijų kamuolys, visai kaip ir aš: čia pykstamės, čia taikomės, čia kažko nepasidaliname, čia vėl nieko negailime (juokiasi).

– Žinau, jog esate dar ir labai sau kritiška.

– Taip, esu tikra perfekcionistė (šypteli). Visada stengiuosi viską padaryti nuo... iki... Būtent todėl negaliu dirbti su siuvimo mašina, nes ji nepadaro to, ką pati galiu padaryti rankomis. Gal kartais reikėtų labiau savimi pasitikėti (susimąsto)... 

Batsiuvys be batų

– Negaliu nepaklausti, kas jus įkvepia kurti.

– Pats gyvenimas? Taip pat mane supanti aplinka, išgyventos emocijos bei gyvenimo įvykiai.

– Jūsų hobis reikalauja didelio kruopštumo. Ar nepritrūksta kantrybės?

– Būna rankų per mažai, kartais pirštai „paveda“ (juokiasi), bet kantrybės tai tikrai niekada netrūksta.

– Rasa, be rankinių ir papuošalų, bandėte dar ką nors kurti?

– Ne. Rankines kurti man patinka labiausiai, tačiau bendrai paėmus papuošalų vis tiek turiu daugiau, nes jie mažesni ir greičiau pasidaro, o rankinėms reikia nemažai įdirbio.

– Jūsų darbai greitai randa naujus namus?

– Kai tik randa, iškart iškeliauja (šypsosi). Žinokite, rankinę į naujus namus visuomet išleidžiu kaip kokį augintinį (juokiasi), nes labai su jomis susigyvenu. Priešingai, nei su papuošalais.

– Perleisdama rankines į naujos savininkės rankas, galite pasakyti, kokia tai moteris?

– Kai būnu mugėse, prie manęs prieina labai įvairūs žmonės, su kuriais galima pasikalbėti, ir jie nebūtinai ateina pirkti rankinės. Būna, kad moteriai net nereikia jos, tačiau vis tiek nusiperka. Ir nusiperka ne rankinę, o rankų darbą. Tos moterys, manau, yra labai skirtingos: nuo labai konservatyvių iki crazy ir labai meniškų.

Tai nėra darbas, tai – malonumas, hobis, savęs realizacija. Na, o jei šiandien mane yra aplankiusi mūza, turiu kurti, nes rytoj ji gali būti pas kažką kitą. R. Černeckienė

– O teko kada nors vyrišką rankinę siūti?

– Ne. Turėjau kelias tokias universalias. Manau, jog vyrai yra labai konkretūs, jiems reikia... tiesiog rankinės. Jie pragmatiški, todėl natūralu, kad jiems svarbiau patogumas, praktiškumas, o ne idėja, istorija. Mano kūrybai tai nebūdinga. O štai tuo tarpu moterys yra karalaitės, jos pamaivos, jų ir poreikiai visai kitokie (šypsosi).

O pati mėgstate pasipuošti savo kurtais darbais?

– Dabar aš kaip batsiuvys be batų (juokiasi). Nešioju savo papuošalus, turiu ir rankinių, bet didžioji dalis jų vis dėlto iškeliauja į naujus namus.

Kėdainių dailės mokyklos suaugusiųjų studijoje kūrėja turėjo galimybę prisiliesti prie tekstilės, keramikos, tapybos ir, žinoma, odos, kuri ją taip sužavėjo. Giedrės Minelgaitės-Dautorės nuotr.Rankinės, turinčios vardus

– Rasa, šiemet kartu su keramike Jurgita Grigariene surengėte antrąją bendrą savo parodą „Nėra to blogo, kas neišeitų į meną“. Papasakokite, ar sunku buvo atrinkti tuos pačius pačiausius kūrinius, kuriuos pristatėte lankytojams?

– Patys pačiausi darbai natūraliai kaupėsi daugiau nei dvejus metus. Kai kurie iš jų gulėjo suvynioti ir laukė, kada galės išvysti dienos šviesą. Kitus vos baigusi siūti jau žinojau, kad tai – parodinis darbas. Taip pat turėjau ir tokių rankinių, kurios, manau, niekada neatras kitų namų, nes yra labai išskirtinės. Arba, žinoma, reikėtų labai drąsios moters (šypsosi).

– Ar kada nors skaičiavote, kiek per šiuos kūrybos metus sukūrėte rankinių?

– Tiesą sakant, niekada. Yra tik tokios, kurios labai įsiminė.

– Kokios?

– Žinoma, niekada nepamiršiu savo pirmosios rankinės (šypteli), taip pat kelios įsiminusios buvo eksponuojamos parodoje, o dar viena išlikusi mano atmintyje iškeliavo į naujus namus. Pastaroji labiausiai įsiminė dėl ypatingai gražios odos. Tos rankinės vardas buvo „Nojaus laivas“.

– Kiekvienai rankinei išrenkate vardą?

– Ne visoms, tačiau daugumai. Kai gyveni su tuo darbu dvi savaites, natūralu, jog sugalvoji jam vardą. Lygiai taip pat jei gyventum su žmogumi tiek laiko, sugalvotum jam pravardę (šypteli).

Turėjau rankinę, kurios vardas buvo „Rankinė, kvepianti kakava“. Prisimenu, jog net tą kvapą užuodžiau ją siūdama. Taip pat siuvau rankinę, kurią pavadinau „Vandenyno gelmė“. Ji buvo tokia didelė, o ją atidarius vidus buvo toks gražus, kad priminė vandenyno dugną. Atrodė, ką įmesi, to nerasi (juokiasi).

Nori, kad kūrinys gyventų

– Rasa, pasiūti rankinę užtrunka apie dvi savaites. Per šį laiką susigyvenate su ja. Ar nebūna apmaudu vėliau su ja atsisveikinti?

– Būna. Kartą mugėje nupirko man labai patikusią rankinę, man buvo taip gaila jos (juokiasi). Gal todėl parduodama savo rankų darbą kartais ir pirštu pirkėjui pagrūmoju, kad saugotų jį ir prižiūrėtų (juokiasi).

Noriu pridurti, jog niekada neperšu savo darbų. Net darydama užsakymą visada sakau, kad jei rankinė „nelimpa“, tai ir neimkite. Aš noriu, kad mano darbai gyventų.

– O daug užsakymų sulaukiate?

– Jų nėra daug. Paprastai pirkėjas atvažiuoja ir žiūri, ką aš turiu. Būna ir taip, kad žmogus kažkur kažką matė ir nori kopijos, tačiau aš niekada to nedarau. Pati niekur neieškau idėjų, nieko ir nekopijuoju.

– Galbūt yra darbas, kuris dar nebuvo sukurtas, tačiau svajojate apie tokį?

– Pabudusi kitą rytą po parodos, sėdėjau ir galvojau: „O kas toliau? Nėra jokių minčių“. Matyt, dabar reikia kurį laiką pailsėti, nes mūza kažkur išlėkusi, o kai ji sugrįš, būtinai kibsiu į naujus darbus. Tad kas žino, kokie bus tie nauji kūriniai...

– Ačiū už pokalbį ir sėkmės kūryboje.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Į užsienį? Ne, pirmiau ji visas sultis išspaus čia!

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
12:56 Gegužės 23d. 2018
img

Bijodami gyventi mes gyvenimą prarandame

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
12:09 Gegužės 21d. 2018
img

Kodėl miesto seniūnas nebijo nei žmonių, nei valdžios?

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
14:40 Gegužės 17d. 2018
img

Muzikos pedagogika planuotas, tačiau kartu ir netikėtas pasirinkimas

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
14:01 Vasario 28d. 2018
img

„Pavorial“ įkūrėja: „Moterį labiausiai puošia šypsena“

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
1
15:40 Vasario 22d. 2018
img

Gyvenimas, telpantis viename kvadratiniame metre

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
1
10:25 Vasario 14d. 2018
img

„Chanel“ dirbanti kėdainietė: „Nėra nieko neįmanomo“

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
14:31 Sausio 16d. 2018

SKELBIMAI

touched by digitouch!